-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš sausio 20-osios inauguraciją Donaldas Trumpas, pasislėpęs Niujorke, savo tvirtovėje „Trump Tower“, kurios jam, regis, nesinori palikti, pastebėjo šalies sostinėje cunamiu pakilusį sujudimą.
„Žmonės traukia į Vašingtoną rekordiniais skaičiais“, – rašė jis tviterio paskyroje. O realiai nuotaikos Vašingtone, kur lapkričio 8-ąją D. Trumpas gavo 4 proc. balsų, labiau linko į apatiją ir panieką artėjančioms iškilmėms. Net spekuliantai nesidžiaugė, kalbama, per gerai galvoję apie žmonių norą susimokėti, kad pamatytų, kaip D. Trumpas prisiekia ir tampa 45-uoju prezidentu. Kitą dieną po inauguracijos į protesto eitynes prieš naująjį vadovą susirinko pusė milijono gyventojų.
Po rinkimų D. Trumpo elgesys karingumu nenusileido demonstruotam per rinkimų kampaniją. Jo kaip nugalėtojo kalboje nuskambėjo žodžiai, kad metas „sutvarstyti susiskaldymo žaizdas“, o vėliau jis maždaug kas dvi dienas tviteryje parašydavo po įžeidimą ar grasinimą. Jo taikiniais tapo Meryl Streep, „Boeing“, profsąjungos vadovas iš Indianos, „vadinamosios A lygio garsenybės“, atsisakiusios surengti pasirodymus jo inauguracijoje, „Toyota“, taip pat „iškreipta ir netiksli“ žiniasklaida, kuriai teks rūpintis, kad jo administracija neliktų neatsiskaičiusi.
Į Baltuosius rūmus jis žengia kaip pats nepopuliariausias naujas pastarųjų laikų prezidentas. Nepadeda ir JAV žvalgybos agentūrų manymas, kad Rusijos kompiuterių įsilaužėliai siekė užtikrinti jo pergalę prieš Hillary Clinton (nors ji gavo beveik 3 mln. daugiau žmonių balsų).
Į Baltuosius rūmus jis žengia kaip pats nepopuliariausias naujas pastarųjų laikų prezidentas.
Nors prasidėjo protestai, Senatas ėmėsi tyrimo dėl Rusijos įsilaužėlių ir buvo įtempti JAV bei kitų šalių gyventojų nervai žinant, kad D. Trumpas bus prezidentas, pereinamasis laikotarpis praėjo gana sklandžiai. Rinkos reagavo „Trumpo pakilimu“ link rekordinių aukštumų, tikėdamosi mažesnių mokesčių ir mažiau reguliavimo.
D. Trumpas jau paminėjo daugumą aukštų komandos narių, įskaitant kabineto sekretorius ir aukščiausius Baltųjų rūmų padėjėjus, o jų patvirtinimo procedūra Senate įsibėgėjo. Buvusio demokratų senatoriaus Harry Reido iniciatyva neseniai pakeitus Senato taisykles, kad paskirtus kabineto narius būtų galima patvirtinti paprastąja dauguma, tai tapo dar panašiau į formalumą. Kadangi abejus Kongreso rūmus kontroliuoja respublikonai, atrodo, lengvai einasi net prieštaringiausiai vertinamiems D. Trumpo numatytiems kandidatams, kaip antai į generalinio atornėjaus postą pasirinktas imigracijos priešas senatorius Jeffas Sessionsas iš Alabamos, kuris niekaip negali atsikratyti senų kaltinimų rasizmu.
Demokratai skelbia, kad daugiausia šansų kristi turi Kongreso narys iš Džordžijos, gydytojas Tomas Price’as, D. Trumpo teikiamas į sveikatos apsaugos sekretorius. T. Price’ui kilo bėdų dėl pasiūlytų teisės aktų – šie būtų buvę naudingi vaistinėlių gamintojai, kurios akcijų jis turėjo. Kadangi demokratams T. Price’as labiausiai nepatinka dėl to, kad yra laikomas potencialiu Baracko Obamos sveikatos priežiūros reformos žudiku, o respublikonai būtent dėl to jį palaiko, turbūt šis asmuo bus patvirtintas.
„Už kryptį, kuria judame, atsakingi du žmonės, – pritariamai sako senatorius Johnas Barrasso, respublikonas iš Vajomingo. – D. Trumpas, laimėjęs rinkimus, ir H. Reidas, nes pakeitė Senato taisyklę. Tai leido išrinktajam prezidentui nominuoti patriotus, o ne papūgas.“
D. Trumpo į kabinetą pasirinktų žmonių pažiūros išties tvirtai konservatyvios, matomas ryškus polinkis į mažą valdžios aparatą. Bent trys atrodo turintys prieštaringą nuomonę, ar departamentai, kuriuose jie dirbs, apskritai turėtų egzistuoti.
Rickas Perry, D. Trumpo pasirinktas vadovauti Energetikos departamentui, 2011-ųjų prezidento rinkimų agitacijoje šią instituciją žadėjo panaikinti. Didele vadybos patirtimi negalintis pasigirti dešinysis Benas Carsonas, D. Trumpo numatytas į Būsto ir miestų plėtros departamento vadovus, kartą rašė, kad „patikėti vyriausybei“ rūpintis būsto politika yra „stačiai pavojinga“.
Scottas Pruittas, pakviestas vadovauti Aplinkos apsaugos agentūrai, kaip Oklahomos generalinis atornėjus 14 kartų su ja teisėsi, iš dalies siekdamas sužlugdyti Švarios energijos planą, pagrindinę B. Obamos priemonę, siekiant mažinti JAV šiltnamio dujų emisiją.
Neatsitiktinai ši trijulė – klimato kaitos skeptikai. D. Trumpo administracijoje kone visi politikai yra daugiau ar mažiau tokie (žr. diagramą). Štabo viršininkas Reince’as Priebusas neseniai susumavo boso požiūrį į klimatologiją, kad iš esmės tai „krūva nesąmonių“. Panašiai mano susitaršęs vyriausiasis D. Trumpo strategas Steve’as Bannonas, save laikantis nacionalistiniu populistu. Nors yra netikėtas posūkis.
D. Trumpas klimato kaitą vadino kinų paskleistu pramanu, o S. Bannonas dėl Paryžiuje pasirašyto Jungtinių Tautų (JT) klimato kaitos susitarimo, kurį D. Trumpas pasižadėjo „anuliuoti“, sąmokslu kaltina neaiškius „globalistus“. S. Pruittas, aišku, gaus instrukciją tęsti ankstesnius žingsnius, nes užnugaryje turės federalinės vyriausybės galias.
Klimato mokslo išsižadėjimas atspindi platesnę panieką ekspertų nuomonei. Nedidelė iliustracija, galinti turėti rimtų padarinių amerikiečių vaikams, yra D. Trumpo svarstyta galimybė į saugių vakcinų komisijos pirmininkus skirti teisininką Robertą F. Kennedy jaunesnįjį, palaikantį vakcinas ir autizmą susiejusią pseudoteoriją.
Kur kas rimčiau, kad aukštiems D. Trumpo ekonomikos komandos nariams priklausantis vienintelis ekonomikos profesorius Peteris Navarro yra protekcionistas, jaučiantis neįprastą antipatiją prekybos deficitui.
Komandoje dominuoja bankininkai ir verslininkai, įskaitant du dirbusius „Goldman Sachs“ – Steveną Mnuchiną, D. Trumpo pasirinktą Iždo departamento sekretoriumi, ir Gary Cohną, paskirtą Nacionalinės ekonomikos tarybos vadovu. Komercijos sekretoriumi D. Trumpas pasirinko milijardierių verslininką Wilburą Rossą, taip pat protekcionistą, kuris susikrovė turtus pirkdamas ir ant kojų keldamas paliegusias JAV plieno ir tekstilės gamyklas. Šioms, jo tvirtinimu, reikia griežtesnių apsauginių muitų.
D. Trumpo atėjimą iš išorės atspindi tai, kad apie pusę jo paskirtų asmenų yra ne politikai, įskaitant bene svarbiausius: S. Bannoną ir kitą pagrindinį patarėją – 36 metų žentą Jaredą Kushnerį. Persiauklėjęs didmiesčio liberalas J. Kushneris, kilęs iš milijardieriaus Niujorko nekilnojamojo turto plėtotojo šeimos, tam tikru atžvilgiu panašus į D. Trumpą.
J. Kushneris, vedęs jo dukterį Ivanką, kuri turėtų prisiimti daugelį įprastų Baltųjų rūmų damos pareigų, yra tiek negailestingas, kiek ir įtakingas. Tai gali paliudyti gubernatorius Chrisas Christie iš Naujojo Džersio, J. Kushnerio atleistas iš pereinamojo laikotarpio komandos vadovo pareigų.
Daugelis D. Trumpo pasirinktų asmenų – plutokratai, ir tai rodo, jog jam mielesni pragmatikai nei proto guzai, taip pat atspindi jo įsitikinimą, kad gebėjimus kalti pinigus galima perduoti. Tokia buvo esminė jo paties kandidatūros logika. Dar jam patinka kieti vyrukai, idealiausia – uniformuoti, todėl komandoje yra trys buvę generolai. Buvusiems jūrų pėstininkams Jamesui Mattisui ir Johnui Kelly atiteko, atitinkamai, Pentagonas ir Vidaus saugumo departamentas, o Michaelas Flynnas paskirtas patarėju nacionalinio saugumo klausimais (M. Flynnas dar ėjo pareigas, kai šis tekstas buvo publikuotas IQ žurnale, bet po to buvo priverstas atsistatydinti – IQ past.). Ohajuje D. Trumpas patikino minią, kad jo kabinetą sudarys „puikiausi žudikai, kokius esate matę“.
Kalbama, jog naujajam prezidentui išties svarbu, kad jo pasirinktų asmenų išvaizda atitiktų pareigas – Holivudo stiliumi. „Jam svarbi estetika, – kalbinamas „The Washington Post“ teigė vienas jo patarėjų. – Gali atsivesti darbui labai tinkamą žmogų, bet jei jis neatrodo, kaip reikia, nieko nebus.“ Tai puikiai pasitarnavo rūsčiajam J. Kelly ir tvirtų bruožų J. Mattisui, kurio pravardę Mad Dog (Pasiutęs Šuo) D. Trumpas taria pasigardžiuodamas.
J. Mattisas pravardę gavo dėl kovinių pasiekimų ir pomėgio šokiruoti civilius. „Smagu šaudyti į kai kuriuos žmones“, – sakė jis San Diege susirinkusiai miniai. Bet kaip vadas reputaciją jis pelnė atidumu, domėjimusi istorija ir rūpindamasis savo kareiviais.
„Jis tobulas D. Trumpui, – sako Michaelas O’Hanlonas iš „Brookings Institution“, artimai dirbęs su generolu. – Kietumas atveria jam duris. Bet realiai jis – intelektualas su Čingischano apdaru.“ J. Kelly taip pat gerbiamas, įskaitant už gebėjimą suprasti JAV pietines kaimynes, susiformavusį vadovaujant JAV pietų karinei apygardai. Tai buvo matyti svarstant jo kandidatūrą Senate, kur jis tvirtino, kad nelegaliai imigracijai sustabdyti neužtenka fizinės sienos, pažadėtos D. Trumpo: „Fizinis barjeras vienas pats neatliks darbo.“
Jei tai būtų kitas pereinamasis laikotarpis, matant šitiek karo vyrų, būtų susirūpinta civiline ir karine pusiausvyra. J. Mattisui prireikė leidimo, kad nebūtų taikoma taisyklė, ribojanti buvusių kariškių galimybę tapti gynybos sekretoriumi. J. Mattiso ir J. Kelly sutikimas išskėstomis rankomis ant Kapitolijaus kalvos atspindi baimę (ir respublikonų, ir demokratų), kad pasipriešinti D. Trumpui reikės kieto vyruko. „Tvirtai tikiu, jog esantys valdžioje nusipelno visiško atvirumo“, – sakė J. Kelly, paprašytas patvirtinimo šiuo klausimu. Kaip aukščiausio rango karininkas, netekęs Irake arba Afganistane kovojančio vaiko, jis vargu ar leisis bauginamas.
Jei tai būtų kitas pereinamasis laikotarpis, matant šitiek karo vyrų, būtų susirūpinta civiline ir karine pusiausvyra.
Atrodo, kad tai galioja ir labiausiai intriguojančiam D. Trumpo pasirinktam kandidatui į kabinetą – buvusiam „Exxon Mobil“ vadovui Rexui Tillersonui, pakviestam į valstybės sekretorius.
Iš pradžių jo kandidatūra buvo pasmerkta kaip dar vienas įrodymas, kad naujasis prezidentas keistai myli Vladimiro Putino režimą, su kuriuo R. Tillersonas turėjo daug verslo reikalų, ir skeptiškai vertina klimato kaitą. Abiem atvejais tai gali būti tiesa. Kai buvo tvirtinama kandidatūra, R. Tillersonas kvietė gerinti santykius su Maskva ir miglotai užsiminė, kokių kovos su pasauliniu atšilimu žingsnių imsis. Bet jo požiūris į planetą atrodė labiau pamatuotas nei kai kurių kitų D. Trumpo patarėjų, įskaitant S. Bannoną ir M. Flynną, norinčių jungtis su Rusija į aljansą prieš karingus islamistus.
R. Tillersonas pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą kaip „neteisėtą veiksmą“, teigiamai atsiliepė apie NATO ir sakė laukiantis, kada pradės dirbti su Senatu, „ypač šiam kuriant naujas sankcijas“ prieš Kremliaus agresiją. Jis netgi išreiškė šlakelį vilsoniško šiltumo: „Esame vienintelė supervalstybė, turinti priemonių ir moralinį kompasą su galimybe kreipti pasaulį į gera.“ Atrodo, kad R. Tillersonas turi būtiną autoritetą ir nuovokos palenkti kovingus D. Trumpo instinktus į realizmo pusę.
Trumpai tariant, ši administracija turi ir pliusų, ir minusų. Pakvietęs G. Cohną, J. Kelly, J. Mattisą, S. Mnuchiną, R. Perry ir R. Tillersoną, D. Trumpas subūrė grupę sėkmingų žmonių, kurie atrodo bent jau turintys reikiamų savybių vykdyti vyriausybės veiklą.
Tai gali pasitvirtinti ir kalbant apie D. Trumpo pasirinktą švietimo sekretorę Betsy DeVos – milijardierę, respublikonę, labdarę, pasisakančią už galimybę rinktis mokyklą (nors jos eksperimentų gimtajame Mičigane rezultatai nelabai įspūdingi). B. Carsonas, S. Pruittas ir J. Sessionsas vertinami kaip siaubingi pasirinkimai.
M. Flynnas gali būti dar blogiau. Šis talentingas žvalgybos pareigūnas, gabus institucinei pertvarkai, 2014 m. buvo atleistas iš Gynybos žvalgybos agentūros vadovo pareigų neva dėl prastų vadybos įgūdžių. Jau ir taip kritiškai vertinęs prezidento požiūrį į kovą su karingais islamistais, M. Flynnas vėliau elgėsi kaip pakvaišęs. Pernai jis pašiurpino buvusius bendražygius keliais stulbinamai šališkais ir islamofobiškais, arba, kaip sakė Colinas Powellas, „dešiniškai pamišėliškais“, puolimais, nukreiptais prieš B. Obamą, H. Clinton ir musulmonus. Net dirbdamas su emociškai stabilesniu vyriausiuoju vadu, M. Flynnas keltų rūpestį.
Vertinant D. Trumpo kabinetą, daugiausia abejonių kyla ne tiek dėl narių kompetencijos, kiek dėl jų tikslų. Sunku perdėti sakant, kad komandos nuomonės svarbiais politikos klausimais – prieštaringos. Vieni ekonominės komandos nariai, įskaitant S. Mnuchiną, kuris bus susitelkęs į D. Trumpo pažadėtą mokesčių mažinimą, ir G. Cohną, kuriam teks koordinuoti ir formuoti, iš esmės palaiko laisvąją prekybą. Tačiau W. Rossas, S. Bannonas ir P. Navarro, t. y. labiausiai tikėtini naujojo šalies vadovo prekybos politikos kūrėjai, yra ekonominiai nacionalistai.
J. Mattisas ir R. Tillersonas, regis, taip pat laikosi tradicinių konservatyvių pažiūrų. Abu teigia, kad JAV pareiga palaikyti tarptautines taisykles, idealiu atveju dirbant per tradicinius aljansus, tokius kaip NATO. Tačiau D. Trumpas užsiminė, kad NATO gali būti „atgyvenusi“. R. Tillersonas sakė ir tai, jog JAV nereikėtų trauktis iš JT Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos. D. Trumpas ir prisiekė „anuliuoti“ sutartį, ir teigė „neturintis išankstinio nusistatymo“, ją vykdyti ar ne.
Prieštarą D. Trumpas pripažino tviterio žinutėje: „Visi kandidatai į mano kabinetą atrodo gerai <…>. Noriu, kad jie būtų savimi ir reikštų savo mintis, ne mano!“ Ar jis norėjo pasakyti, kad jo nominuotų asmenų pažiūros svarbesnės už jo paties? Gal jis įsivaizduoja, kad jie sumaniai valdys, kol jis pats su J. Kushneriu ir S. Bannonu vykdys didžiausias pažadėtas permainas? O gal tai bus dėl niekų besivaidijanti vyriausybė, kuriai D. Trumpas pirmininkaus budriai stebėdamas, kol nuspręs paremti vieną ar kitą stovyklą? Taip jis vadovavo savo verslui. Toks buvo jo vaidmuo laidoje „The Apprentice“ („Mokinys“).
Net susipažinę su D. Trumpo mąstymu negali pasakyti, kaip jis ketina valdyti. „D. Trumpas – nenuspėjama korta, politinė juodoji gulbė, mes nežinome, kiek pragmatiškas jis bus arba kiek dogmatiškas“, – sako Stephenas Moore’as, padėjęs parengti D. Trumpo ekonomikos politiką. Bet kai kurie šiuo metu jo komandą užgulę klausimai siūlo ankstyvų užuominų.
Vienas jų – Atstovų Rūmų respublikonų mokesčių pasiūlymas, galintis atskleisti D. Trumpo protekcionizmo lygį. Tai kertinę vietą ambicingame Atstovų Rūmų respublikonų mokesčių plane užimantis prekių krypties mokestis (border adjustability), skirtas eksportui skatinti neapmokestinant užsienyje parduotų produktų, bet įmonės prarastų teisę iš pelno išskaičiuoti importo kainą.
Kai kurie pasiūlymo šalininkai teigia, kad toks mokestis turi papildomą pranašumą – jis gali būti panašus į importo muitą, kad D. Trumpas galėtų teigti įvykdęs grasinimą apmuitinti į užsienį veiklą iškėlusias JAV bendroves, nepridaręs tiek daug ekonominės žalos. Bet atrodo, jog protekcionistinės naujojo prezidento kalbos yra rimtos. „Kai tik išgirstu apie prekių krypties mokestį, man jis nepatinka“, – sausio 13-ąją „The Wall Street Journal“ sakė D. Trumpas.
Neskaitant mokesčių mažinimo ir naujų prekybos sąlygų, didžiausias jo ekonominis pažadas – atlaisvinti reguliavimo diržus. D. Trumpas turėtų rasti, kaip pasiekti greitų pergalių finansų ir energetikos srityje. Tačiau pažadas kuo nors nauju pakeisti „Obamacare“, kai yra aibės susijusių taisyklių, bus rimtesnis politinių naujojo prezidento įgūdžių išbandymas.
Kadangi demokratų senatoriai gali trukdyti priimti bet kokį šios sveikatos priežiūros programos anuliavimo įstatymą, respublikonai planuoja neskirti programai pakankamai lėšų, kol žlugs ją palaikančios draudimo rinkos. Daugelis mano, kad su įvykusiu faktu susidūrusiems demokratams tektų nenoromis palaikyti bet kokią pasiūlytą alternatyvą. Tik neatrodo, kad tai įtikintų D. Trumpą, ir jis gali būti teisus.
Lėtai marinant „Obamacare“, garantuotai pasipiltų nukentėjusiųjų istorijos, o kaltė būtų verčiama respublikonams. Kitas gudrus žingsnis būtų atlikti kelis gana nereikšmingus programos pakeitimus ir skelbti pergalę. Būtų sunku įtikinti Kongreso respublikonus, kad tai gera mintis. Kadangi sausio 14-ąją D. Trumpas pareiškė baigiąs šlifuoti planą, numatantį „draudimą visiems“, panašiai kaip „Obamacare“ ir skirtingai nei bet koks respublikonų pasiūlymas, gal būtent tai jis ir turi omenyje.
Be nereikšmingo klausimo, ar JAV vadovas ketina pradėti prekybos karą, užsienio politikoje labai svarbu, kaip bus su Rusija. D. Trumpas, S. Bannonas ir M. Flynnas nori geresnių santykių su V. Putinu. „Tačiau ko jie dėl to atsisakys?“ – klausia Nicholas Burnsas, buvęs JAV ambasadorius prie NATO. D. Trumpas leido suprasti galintis atsisakyti kai kurių B. Obamos sankcijų, įvestų Rusijai įsibrovus į Ukrainą. Gal jis taip pat apsvarstytų galimybę nebedislokuoti JAV karių Lenkijoje ir Baltijos valstybėse. NATO narės iš Europos bet kurį iš šių žingsnių laikytų įrodymu, kad D. Trumpo panieka Aljansui yra rimta.
Nebūtinai viskas turi būti blogai. D. Trumpas gali atsižadėti protekcionizmo, ignoruoti arba šiek tiek patobulinti „Obamacare“ ir išlaikyti budriai priešiškus JAV santykius su Rusija.
Nebūtinai viskas turi būti blogai. D. Trumpas gali atsižadėti protekcionizmo, ignoruoti arba šiek tiek patobulinti „Obamacare“ ir išlaikyti budriai priešiškus JAV santykius su Rusija. Jo administracija gali pasirodyti tokia gera, kaip, regis, tikisi rinkos. Bet daugiausia priklausytų nuo paties D. Trumpo. Nebus taip, kad jo administraciją išgelbės geresnieji kabineto angelai, nors buvo turinčių tokių nerealistiškų vilčių.
