-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vilniaus rajone yra Mikališkių kaimas, o jame – trys trobos. Vienoje jų gyvena pani Aldona, griežta lenkė, kuri nors nekalba lietuviškai, viską puikiai supranta. Pani Aldona jau beveik įprato, kai visai šalia jos namo vasaromis ima dėtis neįtikėtini dalykai. Pavyzdžiui, per jos karvę šokinėja vyriškis, o kitas tuos šuolius paveiksluoja. Tik pati pani Aldona griežtai atsisako fotografuotis: nei pati šokinėti, nei kad per ją šokinėtų nė už ką nenorinti. Tačiau ji vis dėlto įsileidžia fotografą A. Griškevičių į savo laukus ir leidžia jam čia užsiimti sunkiai suprantamais menais. Kaip kitaip. Menininkas yra išleidęs fotografijų albumą „Mikališkių stebuklai“, kuriame įamžinti pani Aldonos mylimo kaimo peizažai. Jame užfiksuotas ir šis keistuolis, žongliruojantis kiaušiniais virš ežero.
„Šis kadras buvo bene techniškai sudėtingiausias“, – prisimena A. Griškevičius, dėl vienos nuotraukos plūkęsis kelias savaites. Viskas vyko štai taip: reikėjo sumeistrauti plaustą, kuris būtų nugramzdintas ne daugiau kaip keturis penkis centimetrus po vandeniu taip, kad jo nebūtų matyti. Tada ant jo pritvirtinti ratą, turintį išlaikyti žonglierių. Galiausiai vyriškiui teko išmokti žongliruoti. Mesteltas kiaušinis tekštelėdavo ant plausto (o tai nutikdavo dažnai) ir reikėdavo plaukti jo išgriebti.
Ši fotografija yra iš A. Griškevičiaus ciklo „Cirkas“, pasakojančio istoriją apie kaimo žmones, kuriems vieną dieną topteli, kad augindamas žemės ūkio kultūras taip neprasigyvensi, kaip dirbdamas šou versle. Kadangi šokti ir dainuoti kaimiečiai nemokėjo, subūrė cirko trupę. Žinoma, ši istorija – menininko vaizduotės vaisius; net kaimo žmones fotografijose iš tikrųjų vaidina miestiečiai. A. Griškevičius ištikimas keliems modeliams, savo bičiuliams, kurie veikia daugelyje jo darbų ir jau per nemažą praktiką spėjo perprasti, kaip reikia elgtis priešais fotoobjektyvą. Vandens žonglierius Mykolas menininkui atrodo labai tinkamas tipažas fotografijoms. „Jis net išmoko suvaidinti, kaip man reikia, – džiaugiasi fotografas. – Ir nors tai absurdiška situacija, Mykolas viską atliko velniškai rimtai.“
Pats procesas Mikališkėse (taip pat kitoje A. Griškevičiaus pamėgtoje vietoje netoli Panevėžio), vos į jas atvyksta fotografas su komanda, verda tarsi filmavimo aikštelėje. Menininkas čia atkeliauja jau sugalvojęs konkretų siužetą, parengęs dekoracijas, dienų dienas konstruotas savo studijoje, net atsiveža asistentę, – kultūros vadybininkę Eglę Deltuvaitę, – sustatančią viską į vietas ir pasirūpinančią, kad iš daugybės dalykų, kuriuos reikia atsiminti, niekas nebūtų pamiršta. Pavyzdžiui, kad vandens žonglierius, prieš keberiodamasis ant rato, nusiimtų nuo rankos laikrodį.
„Vienu metu jau atrodė, kad su „Cirku“ nepavyks, – prisipažįsta A. Griškevičius. – Buvo daug techninių iššūkių, reikėjo nutaikyti reikiamas oro sąlygas. Dažniausiai atvažiuodavome kokį penktadienį, ir nereikia pamiršti, kad mano modeliams šis fotografavimas ne darbas, o pramoga, tad jie labiau nori gurkšnoti kokteiliukus ir kepti mėsą…“ – juokiasi menininkas. Jis fotografuoja tik vasarą. Ir jei pavyksta nuspausti penkiolika kadrų, A. Griškevičius laiko ją produktyvia ir pavykusia. „Mano fotografija stipriai skiriasi nuo įprastinės, – paaiškina menininkas. – Aš negaudau ir nefiksuoju momentų, o iš pradžių darausi eskizus, prie fotografijos prieinu beveik kaip prie paveikslo. Sugalvoju visą istoriją, mizansceną. Kasu duobes, tvenkinius ir žiūriu, kaip mano sukurto peizažo dalis susijungs su natūraliu…“
Rudenį ir žiemą A. Griškevičius tebeužsiima tapyba ir objektų kūrimu, o fotografija į jo gyvenimą atėjo tarsi šviežias oras, būtinas nusistovėjusiai dailininko rutinai prasklaidyti. „Žiūriu, kad fotografija, bent jau tarptautiniu mastu, pradeda tapybą net nurungti, – stebisi pašnekovas. – Gal todėl, kad fotografijos sklaidos galimybės didesnės ir tuo pačiu metu gali rengti parodas keliose šalyse. Be to, šis menas demokratiškesnis ir ne toks elitinis, palyginti su tapyba.“
Menininko paveiksluose daug minimalistinių, asketiškų peizažų ir apibendrinimų, o žmonių beveik nėra. Fotografijose viskas priešingai. Jų ašis – aiškus siužetas, kuriame veikia žmonės. „Man buvo labai įdomu padaryti taip, kaip fotografijoje lyg ir neįmanoma, – prisipažįsta A. Griškevičius. – Jei žmogus skrenda tapybos darbe – kaip ir nieko nuostabaus, bet kai fotografijoje, ir tai sukurta ne kompiuteriu – visai kas kita. Tada atsiranda didysis azartas ir įdomumas.“
Su Mykolu, kuris žonglierius tik Mikališkėse, o realiame gyvenime – gydytojas odontologas, juodu draugai nuo jaunystės. A. Griškevičius anksčiau dirbo dailininku Valstybiniame jaunimo teatre, o Mykolas bičiuliavosi su jame dirbančiais menininkais ir net tvarkydavo jiems dantis. „Kai pradėjau fotografuoti, Mykolas ryžosi ir atviroms fotografijoms, visai nesivaržė. Jis sugeba pasijuokti iš savęs, be to mano sumanymuose niekaip neišsiverstum.“
A. Griškevičiaus fotografijų naratyvai ir dekoracijos – akivaizdžios teatro laikų ir draugysčių su tokiomis jo personomis, kaip Eimuntas Nekrošius, įtakos. „Tačiau manęs, kaip menininko, teatras taip ir neįtraukė, – gūžteli pečiais pašnekovas. – Man jis per daug kolektyvinis menas. O čia aš pats sugalvoju, sukuriu dekoracijas ir mažas noveles, jas įvelku į vieną kadrą.“ Savo fotografijų žanrą, kuriuo, anot menininko, Lietuvoje niekas neužsiima, o pasaulyje jis taip pat yra retas, A. Griškevičius kiek pasikuklindamas vadina naiviuoju siurrealizmu, pasižyminčiu graudžiu, bet geraširdišku humoru. Būtent tokiu, kuriuo dvelkia fotografija su žonglieriumi. Ji sukelia ir šypsnį, ir gailestį, ir net akimirksnio dvejonę, ar niekada neteko pačiam stebėti tokio cirko ar juo labiau jaustis jo artistu.
