(Martyno Aleksos nuotr.)

Baleto piligrimas M. Legris: „Nesigręžioju į praeitį“

Baleto piligrimas M. Legris: „Nesigręžioju į praeitį“

Manuelio Legris biografija daro įspūdį net ir toli nuo baleto pasaulio esantiems žmonėms. Pasiekęs pačias šio meno aukštumas, šokėjas be širdgėlos atsisveikino su scena ir pasuko naujais keliais. Kaip vienas jų nuvedė į Vilnių, prieš baleto „Korsaras“ premjerą artistas pasakojo Viktorijai Vitkauskaitei.

Ilgiausias ovacijas savo gyvenime M. Legris girdėjo 2009 m. gegužės 15-ąją. Tai buvo baleto „Oneginas“ vakaras garsiojoje Paryžiaus nacionalinėje operoje. Pagrindinę – Onegino – partiją šokęs M. Legris šiuo vaidmeniu atsisveikino su savo kaip baleto artisto karjera. Vos pasibaigus spektakliui iš kėdžių pašokusi publika garsiajam šokėjui plojo pusvalandį. „Taip, tai iš tiesų buvo labai jautrus, gražus, šiltas vakaras. Natūralu – juk šio teatro baleto trupėje praleidau visą savo gyvenimą“, – be menkiausios nostalgijos ar liūdesio savo balse sako pašnekovas.

Paryžiaus nacionalinės operos baleto mokyklos auklėtiniu jis tapo būdamas vienuolikos. Prabėgus dešimtmečiui jam suteiktas „Danseur Étoile“ – aukščiausias šokėjo rangas šiame teatre, kurio baleto trupei tuo metu vadovavo legendinis Rudolfas Nurejevas. Po to buvo kiek daugiau nei du įspūdingų vaidmenų kupini dešimtmečiai. Sušokęs viską, kas, paties žodžiais, buvo įmanoma klasikinio ir šiuolaikinio šokio repertuare, paryžietis nusprendė dėti tašką ir ieškoti naujų krypčių.

„Ateina laikas su teatru atsisveikinti, ir aš tai padariau su džiaugsmu. Nesu toks žmogus, kuris dažnai gręžiojasi į praeitį ir galvoja apie tai, kas buvo. Suvokiau, kad vis dar esu jaunas, ir man prasideda naujas gyvenimo etapas“, – pasakoja M. Legris.

Šiuos žodžius jis iliustruoja beveik komišku pavyzdžiu. Ant milžiniškų spektaklio „Oneginas“ plakatų buvo šokėjo portretas. Prieš atsisveikinimo su scena vakarą artisto bičiuliai ir kolegos jį apipylė daugybe linkėjimų ir parašų. Nors nuo to laiko prabėgo jau devyneri metai, baleto primarijus iki šiol neprisėdo visų jų atidžiai išstudijuoti. Tik kartais, žvelgdamas į įrėmintą plakatą savo darbo kabinete Vienoje, šypteli aptinkantis iki tol dar nepastebėtą frazę: „Net nustembu, kokių gražių žodžių ten išsakyta. Bet neturėjau kada atidžiai visko perskaityti – iškart užgriuvo kiti darbai.“

Būtent Austrijos sostinė tapo naująja M. Legris darbo stotele. Ar paskutinį kartą šokdamas „Oneginą“ jis jau žinojo, kad po kelių mėnesių kraustysis į Vieną? „Na… buvo kalbų“, – energingai gestikuliuoja pašnekovas. Pasiūlymą užimti Vienos valstybinio baleto trupės vadovo kėdę jis 2010-aisiais priėmė kiek pasvarstęs. Po penkerių metų sutiko sutartį pratęsti, o dar po metų Vienos publikai pristatė „Korsarą“ – pirmąjį trijų veiksmų baletą, kuriam pats sukūrė visą choreografiją. Kritikai jo debiutą įvertino ypač palankiai.

Į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) M. Legris taip pat atvedė „Korsaras“. Choreografas pripažino, kad būsimasis baletas iš esmės nesiskirs nuo jo statyto „Korsaro“ Vienoje. „Neturėjau tiek laiko, kad sukurčiau ką nors visiškai naujo. Be to, manau, jei yra sukurtas geras dalykas, jį tiesiog reikia tęsti“, – šypteli M. Legris. Dirbti svetur tebebūnant Vienos baleto trupės vadovu jam – nauja patirtis. Pirmuosius kelerius metus jis iš Austrijos sostinės sako beveik neišlindęs – visą savo laiką ir jėgas skyręs Vienos baleto trupei. Imtis choreografijos Vilniuje jį pastūmėjo pasiūlymas, gautas iš gerai pažįstamo LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro, ir noras įkvėpti gaivaus oro: „Man patiko mintis šiek tiek atsitraukti nuo Vienos teatro ir geriau pažinti čionykštį kolektyvą, taip pat pajusti šviežio vėjo gūsį.“

Dviejų sielų kombinacija

Techniškai sudėtingas, intensyvaus siužeto, itin masiškas pagal šokėjų skaičių, netgi šiek tiek senamadiškas – taip „Korsarą“ yra apibūdinę kritikai. Korsarų – Viduržemio jūros piratų – vedlio Konrado ir jo pagrobtos vergės meilės istorija plyksteli triukšmingų prekyviečių, prabangių rūmų, audringos jūros, tragedijų ir išdavysčių fone. Šis Adolphe’o Adamo baletas pagal lordo George’o Byrono poemą dar XIX a. viduryje pirmąkart parodytas Paryžiuje. Vėliau baletmeisterio Marijaus Petipa kurta choreografija „Korsarą“ ilgam itin išpopuliarino Rusijoje. Helmutas Šabasevičius žurnale „Krantai“ yra prisiminęs vieną tokių premjerų: 2007 m. Maskvos Didžiajame teatre atkurto „Korsaro“ pastatymas kainavo pusantro milijono JAV dolerių, o spektaklyje panaudoti 25 originalūs M. Petipa kurti epizodai, naudojantis Harvardo universitete esančia medžiaga. Bet iš Paryžiaus operos teatro repertuaro šis baletas išnyko. Todėl M. Legris jo taip gerai nežinojo kaip kitų, kuriuose teko pačiam kurti vaidmenis. Kartu tai reiškė ir galimybę į „Korsarą“ pažvelgti savitai ir originaliai, be jokių ankstesnių darbų įtakų.

Būsiu vis dar jaunas, noriu pasinaudoti savo laisve ir būti atviras naujoms galimybėms.

Statydamas šį baletą Vienoje jis dirbo kartu su rusų kilmės asistentu Albertu Mirzojanu – buvusiu ilgamečiu Marijos teatro Sankt Peterburge solistu. Po premjeros Vienoje paryžietis juokavo, kad iš prancūziškos ir rusiškos sielų išėjo gera kombinacija. Visgi dabar jis pripažįsta, kad toks duetas kėlė ir iššūkių. A. Mirzojanas puikiai išmanė klasikinę rusišką „Korsaro“ versiją, o M. Legris turėjo savų įsivaizdavimų. „Vis dėlto rizika pasiteisino. Labai gerbiu rusišką tradiciją, bet turėjau ir savitų vizijų. A. Mirzojanas man padėjo surasti reikiamas stilistikos detales ir viską sustatyti į vietas“, – sako choreografas.

Jis nesutinka su manančiais, kad „Korsaro“ siužetas mūsų laikais gali pasirodyti kiek atgyvenęs. M. Legris pastatyme dar ryškesnė romantinė linija, dar daugiau beužsimezgančių meilės siužetų. „Kuriu naują meilės istoriją, naują šokį ir nemanau, kad žiūrovams tai atrodys senamadiška“, – gūžteli pašnekovas.

Iš savo – tiek šokėjo, tiek baleto trupės vadovo – patirties M. Legris žino, kad auditorijos lūkesčiai, kaip ir reakcija, gali skirtis ne tik priklausomai nuo šalies. Net tame pačiame teatre vieną vakarą publika sėdi lyg atsiribojusi, o kitą – priešingai. „Būna, į teatrą Vienoje susirenka daug turistų. Jie gerai nežino artistų, kuriuos mato, tad reaguoja labai šaltai ir išlaikydami atstumą, tarsi būtų muziejuje. O jau kitą vakarą gali susirinkti puikiai pažįstantys šokėjus, ir tada įvyksta emocinis sprogimas“, – pasakoja choreografas. Jis priduria esantis visiškai tikras dėl vieno: baletas iki šiol turi didžiulę savo auditoriją.

Galbūt tai jam leidžia ir užtikrintai ramiai žvelgti į ne visai užtikrintą ateitį. Neseniai M. Legris pranešė apsisprendęs nebepratęsti sutarties su Vienos baleto trupe. Taigi po 2020-ųjų rugpjūčio baigsis dar vienas jo karjeros etapas. Tai nebuvo lengvas sprendimas – M. Legris sako pamilęs ir Vienos teatrą, ir užaugintas šokėjų kartas. Bet dešimtmečio, jo nuomone, vienoje trupėje pakaks.

Kas toliau? Jis gūžteli pečiais ir priglaudžia delnus prie krūtinės: „Sąžiningai pasakysiu – neįsivaizduoju. Galbūt grįšiu į Paryžių ir iš ten keliausiu dirbti po įvairias šalis. O gal sulauksiu pasiūlymo iš kurios nors pasaulio trupės. Būsiu vis dar jaunas, noriu pasinaudoti savo laisve ir būti atviras naujoms galimybėms.“

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite