(Redas Vilimas/Fotobankas)

Bado dieta2: pinigų mokykloms skiriama mažai, bet ir jie nusėda į infrastruktūrą

Bado dieta2: pinigų mokykloms skiriama mažai, bet ir jie nusėda į infrastruktūrą

Lietuvos mokyklas pasiekia per mažai pinigų. Siūlymai juos efektyviau panaudoti taip pat sulaukia pasipriešinimo.

Metų pabaigoje streikavę mokytojai išgirdo, kad didesniems jų atlyginimams pinigų nėra ir nebus, ir kad viską išspręstų nebent partijų susitarimas dėl švietimo finansavimo. Kalbos apie geresnius moksleivių pasiekimus taip pat dažnai pasisuka nepakankamo finansavimo kryptimi.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžė, kad su 5,2 proc. BVP siekiančiu bendru švietimo finansavimu Lietuva jau dabar viršija ES vidurkį, tačiau iš šių pinigų tik palyginti menka dalis skiriama tiesiogiai moksleivių ugdymui. Laidoje „Alfa taškas“ dalyvavęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys nurodė, kad mokytojus ir moksleivius kasmet pasiekia vis mažesnė lėšų dalis: „Kai pradedame žiūrėti, kaip tos išlaidos išsidėlioja, matome, kad didžioji dalis nusėda į infrastruktūrą. Įdomiausia tai, kad ji didėja kiekvienais metais.“

Skirdama vos 2,4 proc. BVP bendrojo ugdymo mokykloms (2015 m. duomenys), pagal šį kriterijų Lietuva yra paskutinė tarp visų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių. Norvegija mokykloms skiria kiek daugiau nei 4,5 proc., o pavyzdžiu visame pasaulyje laikoma Suomija – truputį mažiau nei 4 proc. BVP. Lietuvą skaičiais išreiškiamu dėmesiu bendrajam ugdymui pastebimai lenkia ir Estija, Latvija, Lenkija. Atitinkamai sunku tikėtis, kad nuolat finansine dieta marinamos Lietuvos mokyklos sugebės užtikrinti aukščiausius mokinių pasiekimus. Tiesa, Lietuvos mokinių rezultatai penkiolikamečių PISA tyrimuose, nors ir atsilieka nuo EBPO vidurkio visose trijose kategorijose (gamtos mokslų, skaitymo ir matematikos), vis tiek yra geresni, nei būtų galima tikėtis.

„Išsaugoti mokyklas“

Turint ribotus išteklius padaryti daugiau, nei iš tavęs tikimasi, nėra blogai. Tačiau kol Lietuvos moksleivių pasiekimai ne tik negerėja, bet ir (nežymiai) prastėja, nematyti politinės valios užtikrinti aukštesnę bendrojo ugdymo kokybę. Valdančiųjų atstovai neslepia turintys kitokių prioritetų. Praėjus dviem savaitėms nuo to, kai tada dar švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė užsiminė, kad šalyje yra didelis bendras mokytojų perteklius, nors tuo pačiu metu didmiesčiuose jų net trūksta, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis gandu pavadino kalbas, kad „bus naikinamos mažos mokyklos“. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša žiniasklaidai aiškino, jog rugsėjį įvesto etatinio mokytojų apmokėjimo pranašumas – tai, kad jis padės „išsaugoti mažesnes mokyklas ir jose dirbančius mokytojus“.

Ir tai nėra atsitiktinumas. „Išsaugoti mokyklas kaimuose“ yra programinė LVŽS nuostata, šalia kurios nublanksta daugelis kitų pažadų. Mokyklų išlaikymas, įsivaizduojant, kad jos yra paskutinis kultūros žiburys tuštėjančiuose miesteliuose, tokiu būdu tampa esminiu švietimo sistemos tikslu, į kurį orientuojamos reformos.

„Mes dabar žiūrime į mokyklas kaip į socialinės rūpybos įstaigas, – „Alfa taškui“ sakė A. Dulkys. – Bet aš nesuprantu, kokį tai ryšį turi su mūsų ambicija, su pažangos strategija, su siekiu būti Šiaurės šalimi.“ 2017 m. pristatyta Valstybės kontrolės ataskaita „Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai“ negailestingai atskleidžia daugelį Lietuvos švietimo sistemos piktžaizdžių. Dokumente atkreipiamas dėmesys, kad mokinių pasiekimai jau daugiau nei 10 metų nesiekia EBPO vidurkio, nors 2006–2016 m. mokymui skirtos lėšos augo 53 proc. Taip pat nurodoma, kad mokinių, tenkančių vienam mokytojui, rodiklis – vienas žemiausių ES, tačiau mažose ir jungtinėse klasėse nepavyksta užtikrinti aukštesnių mokinių pasiekimų. Ypač daug dėmesio ataskaitoje sulaukia ryškūs ugdymo kokybės skirtumai tarp vadinamųjų kaimo ir miesto mokyklų. „Mažosios mokyklos, nepilnos mokyklos, aiškiausiai veda mūsų moksleivius į socialiai aprūpintos visuomenės gretas, tai yra į tuos, kurie ateityje rašys prašymus dėl socialinių paslaugų ir bus išlaikomi kitų“, – teigė A. Dulkys.

Geltonoji pagalba (Irmantas Gelūnas/Fotobankas).

Pasirinkimas tarp plataus mokyklų tinklo išsaugojimo ir moksleivių pasiekimų gerinimo – rimta politinė dilema, dėl kurios ateityje dar bus laužomos ietys. „Verta išsikelti prioritetą, kas yra svarbiau – mokytojas kaip kultūros židinys ar mokytojas kaip vaikų ugdytojas. Vertėtų atsispirti nuo to, kas mums yra svarbiau“, – sakė Vilniaus universiteto politologas Liutauras Gudžinskas. Jis pabrėžė, kad mokyklų tinklo pertvarka tęsiasi jau ilgą laiką, tačiau kartu neatmeta galimybės, jog pasirinkus vaikų ugdymą, mokyklų gali tekti uždaryti dar daugiau.

Kad ir kiek būtų didinamas lėšų panaudojimo efektyvumas, vien tai negali atsverti fakto, jog Lietuva mokykloms skiria mažiausiai pinigų iš visų EBPO šalių.

Vienas iš būdų, kaip E. Jovaiša ir kiti valdantieji mėgina kratytis klausimų dėl neužbaigtos mokyklų tinklo optimizacijos – atsakomybės perkėlimas mokyklų steigėjoms savivaldybėms, kurios esą ir turėtų vykdyti pertvarką. Liberalas Gintaras Steponavičius, Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje ėjęs švietimo ministro pareigas, kategoriškas: tokios LVŽS atstovų kalbos tėra veidmainystė: „Labai svarbu, kas užduoda toną. Mokyklų finansavimo modelis ir mokyklų tinklo taisyklės yra du instrumentai, kurie tvirtinami Vyriausybės nutarimais – ten yra visi svertai.“

Pasak G. Steponavičiaus, ypač šią vasarą patvirtinta nauja mokyklų finansavimo tvarka, kuria vietoje moksleivių krepšelio įvesti EBPO ir Valstybės kontrolės skeptiškai vertinami vadinamieji klasės krepšeliai, „padrąsina neveiklias savivaldybes, kad jos ir netvarkydamos tinklo gaus papildomą finansavimą“. Jam pritaria ilgametis Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys konservatorius Mantas Adomėnas. „Visa etatinio apmokėjimo ir klasės krepšelio įvedimo logika yra sudaryti regimybę, kad mokinių nesurenkančiose mokyklose mokytojai dirba tiek pat, kiek ir perpildytose miestų mokyklose, – sakė jis IQ ir pridūrė, kad didžiausia problema yra faktinis lėšų perskirstymas iš didesnių miestų į mažesnes kaimų ir miestelių mokyklas. – Aš nematau, kaip galima kardinaliai pakeisti ugdymo kokybę, netvarkant tinklo problemų.“

Pasmerkti taupyti?

Kaip vis dėlto reikėtų spręsti badu marinamo Lietuvos mokyklų tinklo problemas? Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka neatmeta, kad anksčiau ar vėliau teks apriboti savivaldybių galimybes vykdyti pertvarką, nes švietimo įstaigos neretai tampa vietos politikų galios žaidimų įkaitėmis: „Reikėtų gal centralizuoti mokyklų tinklą.“ R. Lazutka siūlo griežčiau kontroliuoti, kaip naudojama ES struktūrinių lėšų parama švietimui, ir naikinti švietimo įstaigas, kurios dubliuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) struktūrą.

M. Adomėnas nemato prasmės siekiuose rasti vieną idealų modelį ir jį taikyti visam mokyklų tinklui. „Švietime universalių receptų laikas jau tikrai yra pasibaigęs. Reikalinga ne kažkokia stebuklinga metodologija, o tam tikram atvejui pritaikyti sprendimai, – sakė jis. – Lietuva yra kaip vienas didelis miestas. Todėl būtų galima pasižiūrėti į kiekvieną mokyklą atskirai, kokia yra problema. Gal mokyklai, kurios kokybę norima pakelti, reikalingas vienas receptas, o gretimai gimnazijai – visai kitas?“ Tokio individualizuoto požiūrio į mokyklas ir individualios vadybos ministerijoje šiuo metu esą trūksta labiausiai.

Diskusijose apie švietimo ateitį palyginti retai girdimi ir bandymai įtraukti jas į didįjį pokalbį apie viešųjų reikmių finansavimą. Kad ir kiek būtų didinamas lėšų panaudojimo efektyvumas, vien tai negali atsverti fakto, jog Lietuva mokykloms skiria mažiausiai pinigų iš visų EBPO šalių. „Viskas atsiremia į mūsų valstybės modelį. Jei mes einame minimalios valstybės link, nori nenori turime visur taupyti, įskaitant ir tą patį švietimą“, – sakė L. Gudžinskas.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite