(Vyčio Snarskio pieš.)

Avantiūristo užrašai. Destruktyvusis K. Marxas

Avantiūristo užrašai. Destruktyvusis K. Marxas

Karlas Marxas vis dar svarbus? Baikit, Junckeri, nemanau.

Totalitarinės sistemos visuomet bodisi vulgarumo. Stačiai jo bijo. Taip gali būti dėl to, kad vulgarumas visada arti kūno. Šis juk sunkiai apgaunamas: kūnui šalta, jis alkanas, jam šlykštu.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Jeanas Claude’as Junckeris nestebina. Visa mano vaikystė buvo pilna šitų „Raudonųjų brigadų“ ir Baader und Meinhof (Raudonosios armijos frakcijos) simpatikų. Jis niekur nesakė, kad jiems simpatizavo? Ir nereikia sakyti. Užtenka požiūrio į K. Marxą – jis kaip lakmuso popierėlis padeda atskirti aštuntojo dešimtmečio Vakarų vidurinės klasės jaunuolį, kuriam stojasi nuo „kovos už teisybę“ perspektyvos. Per ciniškai pasakiau? Man toli gražu iki žmogaus, užimančio aukščiausią formalų postą mano mylimoje ES, cinizmo.

Tasai žmogus dalyvavo pristatant visuomenei Kinijos dovanotą paminklą K. Marxui jo gimtinėje Triere ir, be kita ko, pasakė: „Marxas turi būti suprantamas savo laikotarpio kontekste ir neturėtų būti vertinamas iš vėlesnių įvykių perspektyvos.“ Tikrai? Tai kam atidengti paminklą tokiam filosofui, kurio veikla turėjo prasmės tik maždaug 1850–1880 m. ir, reikia manyti, tik Triero apylinkėse, na dar šiek tiek Londone aplink Carnaby ar truputį Paryžiuje ir Bonoje? Ar ne per daug garbės jam tuomet suteikia aukščiausias formalus ES pareigūnas?

Gerai, liaujuos būti perdėm sarkastiškas, „IQ Life“ skaitytojai tokio pigumo nenusipelnė. K. Marxą laikau viena destruktyviausių figūrų modernybėje. Žinoma, jis nebuvo mažareikšmis provincijos mąstytojas. Ši figūra buvo užsimojusi daug, ir jai pavyko tikrai nemažai. Jo „Komunistų manifestas“ yra megalomano projektas, parašytas su mizantropo panieka. Valerie Solanas (jo mokinė, beje) savo garsiajame SCUM manifeste atvirai kviesdama žudyti yra tik naivus vaikas, palyginti su barzdotu „visų revoliucijų“ tėvu, kurio nežmogiško (antžmogiško?) dydžio paminklai beveik visada primena uolas ir dažniausiai stovi komunistinėse arba komunistuojančiose šalyse. Naivus J. C. Junckerio tvirtinimas, kad K. Marxas niekuo dėtas dėl jo filosofijos įkvėptų komunistinių šalių eksperimentų su žmonėmis, sugriūva vos kelias dienas pagyvenus SSRS (gyvenau ten daug dienų ir metų) dėl labai paprastos priežasties: K. Marxo idėjos totalitarinėse sistemose buvo įgyvendintos pažodžiui ir paraidžiui lygiai taip, kaip visus norinčius mokė pats teoretikas.

K. Marxas laiškais dalijo patarimus žudikams – anarchistams. Kitaip sakant, jis norėjo, kad jo žodžiai pildytųsi.

K. Marxas vadinamas filosofu, ekonomistu, istoriku. Drįstu tvirtinti, kad visas minėtas sritis jis sugebėjo patogiai suprimityvinti. Filosofiją šis mąstytojas siekė redukuoti iki priemonės klasių kovoje, sakydamas, kad nieko verta filosofija, kuri tik aptaria pasaulį. Pasaulį, pasak jo, filosofija turi keisti, ir jau vieno šio teiginio gana iškelti K. Marxui atsakomybės bylą. Istoriją jis matė tik dialektiškai, ir atrodo, kad tik kaip klasių kovą. Religijos vaidmenį niekino ir menkino – ją tiesiai pavadino „opiumu liaudžiai“. Ekonomikoje jis aptaria kapitalizmą kaip nužmoginantį, skatinantį svetimėjimą. Apskritai sovietijoje užaugusio žmogaus skaitant K. Marxą neapleidžia įspūdis, kad viskas jau girdėta ir matyta. Girdėta „mokslinio komunizmo“ (buvo tokia universitetinė disciplina, kur atmintinai reikėjo kalti jo raštus) paskaitose, matyta kasdien gatvėje ir „darbo kolektyvuose“, ką ir kalbėti apie radiją ir televiziją, kurie ištisas dienas K. Marxo idėjas transliavo pažodžiui ir paraidžiui.

Visos šios idėjos galiausiai kūrė primityvią ir dėl to gana lengvai įsisavinamą pasaulėžiūrą, kuri postuluoja maždaug taip: istorija (ergo gyvenimas) yra nepabaigiama kova, būtinai dar pasiglemžianti ir žmogiškų aukų. Visuomenė yra susipriešinusi ir turi būti susipriešinusi. Kapitalizmas nužmogina per darbą gamybos priemonių turėtojo naudai (toks darbas „netikras“, jis yra „fetišas“, nes prarandamas „dvasinis ryšys“ su darbu), kapitalistai yra „vampyrai“, geriantys proletarų (darbininkų klasės) kraują. Tad proletarai privalo sukilti ir atimti gamybos priemones iš kapitalistų, kad susigrąžintų dvasinį ryšį su savo darbu ir jo vaisiais.

Ar per stipru būtų pasakyti, jog tokia pasaulėžiūra diegia fundamentalų nepasitikėjimą visuomenėje, kaip tik iškreipia moralę, kuria nuolatinį nepasitenkinimo ir skriaudos jausmą bei besąlygiškai pateisina smurtą?

Žinoma, rimti tyrinėtojai pastebės, kad tai yra tik dalis K. Marxo idėjų, kad jo pažiūros buvo gerokai labiau komplikuotos ir kad jo tekstuose rastume minėtoms mintims prieštaraujančių teiginių. Galų gale visada esu pasiruošęs ginti teoretiko teisę svarstyti absoliučiai visas, net pačias pavojingiausias, idėjas. Tačiau problema kaip tik ir yra, kad K. Marxas nebuvo intravertas teoretikas, savo kambarėlyje apmąstantis visuomenės sudėtingumą ir tapęs netyčine į valdžią atėjusių banditų vėliava.

Jau vien paviršutiniško žvilgsnio į jo biografiją užtenka, kad matytum, jog mūsų teoretikas aktyviai dalyvavo skleidžiant savas idėjas visuomenėje ir laiškais dalijo patarimus žudikams – anarchistams. Kitaip sakant, jis norėjo, kad jo žodžiai pildytųsi.

K. Marxo idėjas galbūt tikrai verta permąstyti iš naujo. Gal paaiškės, kad jos tebekelia pavojų visuomenėms visame pasaulyje ir yra paslaugi priebėga bei pateisinimas teroristams.

Išverskite kas nors šį tekstą J. C. Junckeriui į liuksemburgiečių kalbą.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų