P. Židonio nuotr.

Atšiaurios Grenlandijos spalvos ir kainos

Atšiaurios Grenlandijos spalvos ir kainos

(K. Žukausko nuotr.)

Įspūdingiausia kelionės dalis – pasivaikščiojimai po ledyną.

Net po visą pasaulį besibastantiems keliautojams Grenlandija iki šiol yra kietas riešutėlis. Toli, brangu, šalta – to dažnam pakanka kelionę į didžiausią pasaulio salą atidėti geresniems laikams. Tačiau Grenlandiją aplankęs vilnietis Karolis Žukauskas įsitikinęs, kad ieškantiems šiaurietiškos egzotikos ir aktyvaus poilsio geresnę kryptį sunku rasti.

(K. Žukausko nuotr.)

Rinkti kadaise sudužusių lėktuvų nuolaužų neskubama.

Grenlandiją K. Žukauskas aplankė laimėjęs vietinių oro linijų skelbtą konkursą. Pakako vieną vakarą paplušėti rašant patarimus keliautojams – ir vilnietis pateko tarp trijų laimingųjų, laimėjusių „Air Greenland“ kelionę.

Kartu su broliu Žilvinu savarankiškai iki Kopenhagos nusikapstęs laimėtojas galėjo nesukti galvos nei dėl maisto, nei dėl nakvynės, kai po 5 valandų skrydžio iš Danijos sostinės lėktuvas nusileido Kangerlussuaqo  kaime – pagrindinio Grenlandijos oro uosto vietovėje. Liepos mėnesį čia temperatūra nedaug skyrėsi nuo vėsiausių lietuviškų vasarų: kaimelyje buvo apie 15-17 laipsnių šilumos.

Dešimties turistų – lietuvių, švedų, danų ir britų – grupė kone visą savaitę praleido Kangerlussuaqo kaime vakarinėje šalies dalyje, kuriame gyvena 500 gyventojų. Nykus jo vaizdas, pasak K. Žukausko, pasilikus ilgiau turbūt vestų į depresiją, bet keliautojams tai tapo puikia pažinties su Grenlandija pradžia.

(K. Žukausko nuotr.)

Už 25 kilometrų tokių kauburių plyti 700 km ilgio ledo lyguma.

Kangerlussuaqo – buvusi karinė amerikiečių bazė, kurią šie prieš dvidešimt metų už 1 JAV dolerį perleido grenlandams. Vieną mokyklą, tris barus ir dvi parduotuves turinčios vietovės gyvybę palaiko tik oro uostas. „Tai vienintelė vieta Grenlandijoje, kur patogiausia leisti lėktuvams – kitur buvo įmanoma nutiesti tik žymiai trumpesnius takus“, – teigė K. Žukauskas.

Amerikiečių palikimas žymus ir pačiame miestelyje, ir jo apylinkėse. Pavyzdžiui, per kone dvidešimt metų grenlandai Kangerlussuaqo pastatė tik vieną pastatą – visi kiti yra likę dar įrengti amerikiečių. O vaikščiodami po kaimelio apylinkes keliautojai aptiko kadaise sudužusių amerikiečių lėktuvų liekanų.

Tai – ne vienintelis neįprastas radinys kalnuotose vietovėse virš Kangerlussuaqo. Apylinkėse populiaru medžioti avijaučius, tačiau nušauto žvėries medžiotojai iš kalnų netempia: neretai tiesiog išpjausto vertingiausias jo dalis, o likusį kūną palieka gulėti.

Įspūdingiausias laikas – ledynuose

Toliausiai iš Kangerlussuaqo turistų grupė buvo išvykusi iki ledyno, ant kurio praleido 2 paras. Prieš 11 metų „Volkswagen“ bendrovė nutiesė 150 km kelio į ledyno gilumą tam, kad galėtų išbandyti savo automobilius. Prieš kelerius metus šis kelias buvo padovanotas gyventojams.

„Apskritai Grenlandijoje asfaltuoto kelio yra labai mažai, nes ten tiesiog nėra kur važinėti. Kita vertus, pavyzdžiui, vietiniai pasakojo, kad kažkuriame miestelyje išasfaltuota 8 km kelio. Tai prakutę vietos žvejai nepraleidžia progos nusipirkti kokio „Bugatti“, nors gali važinėti tik pirmyn atgal tuos 8 km“, – šyptelėjo K. Žukauskas.

(K. Žukausko nuotr.)

Į tokius ledo šulinius leidžiamasi žiemą.

Dvi ant ledyno praleistos paros, pasak K. Žukausko, buvo įspūdingiausia kelionės dalis. Rogėmis nusivežę savo mantą, keliautojai tiesiai ant ledo pasistatė palapines, kuriose nakvojo. O dienomis, apsiavę „katėmis“ ir pasiramsčiuodami lazdomis naršė po atšiaurųjį ledyną. Ten patirtą jausmą, pasak K. Žukausko, sunku apibūdinti.

Ledo, kuriuo vaikščiojo grupė turistų, sluoksnis siekė 300 – 500 metrų. Oro temperatūra dieną siekdavo apie 7 laipsnius šilumos, o naktį krisdavo žemiau nulio. Įdomiausia, kad kur panorėjęs ant ledyno neužkopsi.

„Ledynai yra labai nelygus, o jų šlaitai kyla vis statyn. Todėl šalyje yra tik kelios vietovės, kur ant paties ledyno įmanoma užlipti. Viena iš jų – kurioje mes lankėmės“, – pasakojo K. Žukauskas.

Ledyne apstu šulinių, per kuriuos vasaros tirpsmo vanduo subėga po ledynu iki pat žemės. Į tokius tokius šulinius turėjo progos žvilgtelėti ir lietuviai su kitais keliautojais – tiesa, tik tvirtai prilaikomi gidų. Tačiau žiemą, kai upeliai užšąla, specialiai apmokyti keliautojai kartu su instruktoriais gali leistis gilyn į ledo šulinius keliasdešimt metrų.

Nors dešimties turistų grupe dėl didesnių saugumo neįprastose sąlygose sumetimų rūpinosi net trys gidai, K. Žukauskas svarsto, kad po Grenlandiją būtų įmanoma keliauti ir savarankiškai. Jis sutiko čekų porą, kuri savarankiškai keliavo po ledyną. Tačiau tokias galimybes itin apsunkina problematiškas vietinis susisiekimas.

Pavyzdžiui, atskridus į Kangerlussuaqo kaimą iki artimiausio miesto yra apie 150 km. Kelio iki jo nėra, todėl turistams tenka eiti pėstiems. Kelyje įrengtos 7 stotelės su pašiūrėmis, kuriose einantieji gali pernakvoti.

Pribloškia ir kainomis

Kainos – turbūt vienintelė nepatraukli kelionės į Grenlandiją dalis. Nors už maistą, nakvynę ar pramogas lietuviams mokėti nereikėjo, vietos parduotuvėse pamatytos kainos šokiravo visą keliautojų grupę.

(K. Žukausko nuotr.)

Žvejyba Grenlandijoje buvo sėkminga.

Už vieną ilgavaisį agurką parduotuvėje sumokėję 13 litų, o už 0,4 litro alaus bare – per 40 litų, lietuviai šias kainas įsiminė atgal. Paskutinę naktį grįždami iš barų keliautojai, likus porai kilometrų iki nakvynės vietos, pamatė taksi. Šis sutiko pavėžėti už maždaug 50 litų, todėl keliauninkai nutarė paėjėti patys.

„Keliautojai iš  Vakarų Europos buvo kiek nustebę, kad mes, lietuviai, galime sau leisti tokią kelionę. Kai pasakėme, kad ją laimėjome, bendrakeleiviai sakė, kad mums pasisekė“, – pasakojo K. Žukauskas.

Jo laimėtos kelionės kaina vienam žmogui (įskaitant skrydžio bilietus, apgyvendinimą, maitinimą, išvykas) siekia apie 8000 litų.

Reikšmingiausią vaidmenį 56 tūkstančius turinčios šalies ekonomikai turi žuvų ir jūros gėrybių eksportas. Antroje vietoje – turizmas, o trečioje – finansinės Danijos injekcijos: ši valstybė kasmet Grenlandijai skiria apie pusantro milijardo litų.

Tačiau ilgainiui Grenlandijos gyventojai tikisi „išsipirkti“ iš Danijos ir tapti nepriklausomi. Jau dabar jų kalba yra pripažinta vienintele oficialia, o dar prieš porą metų tai buvo danų kalba.

(K. Žukausko nuotr.)

Kartu su gidais teko irtis per 6 km ilgio ežerą.

„Danai yra paskaičiavę, kad be jų pagalbos pati šalis galėtų išlaikyti apie 30 tūkstančių gyventojų. Tačiau grenlandai vis tiek tikisi tapti nepriklausomi ir to siekia. Grenlandija yra aptikusi daug naftos, bet kol kas ją labai sudėtinga išgauti. Kai grenlandai pasieks savo naftą, jie yra sutarę su Danija palaipsniui jai grąžinti suteiktas išmokas ir taip ilgainiui tapti nepriklausomi“, – pasakojo K. Žukauskas.

Aštuonias dienas Grenlandijoje praleidęs K. Žukauskas į šią šalį mielai grįžtų ir vėl. Tačiau šįsyk norėtų pamatyti daugiau civilizuotą šalies dalį bei ledkalnius. Dabar tokios progos keliautojai neturėjo: nors iki vandenyno nuo Kangerlussuaqo buvo tik apie 150 km, įveikti šio atstumo nebuvo įmanoma – nėra nutiesto kelio.

(K. Žukausko nuotr.)

Šiaurietiška egzotika pakeri aktyvaus poilsio gerbėjus.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų