-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors jau šešiolika metų gyvenate Briuselyje, iš jūsų įrašų feisbuke akivaizdu, kad nuo Lietuvos įvykių neatitrūkote?
– Nesijaučiu emigrantu ir niekada nesijaučiau toks esąs. Ypač pastarąjį dešimtmetį technologijos leidžia neatitrūkti nuo lietuviškų realijų. Dažnai sakau, kad Briuselyje tik miegu, o gyvenu Vilniuje. Dar ir taksistams čia galiu lengvai paaiškinti, kaip paprasčiau nuvažiuoti norimu adresu.
Džiugiai sutikote žinią, kad šiųmetė Vytauto Kubiliaus premija skirta asmeninio tinklaraščio autoriui literatūrologui Virginijui Gasiliūnui. Kai kurie literatai tai įvertino kaip elektroninio žodžio pergalę prieš spausdintinį. Ar pats taip diferencijuojate ir ar laikote kurią nors pusę savo favorite?
– Favoritės turbūt negalėčiau įvardyti. Dėl Virgio ir jo tinklaraščio – manyčiau, kad šia premija įvertinti truputį kiti dalykai. Virginijus socialiniuose tinkluose aktyviai nedalyvauja, nesireklamuoja, dirba tyliai, ramiai. Tai, kad premija suteikta žmogui, kurio beveik nematyti, šiais laikais unikalus dalykas. Tai kultūrinis laimėjimas: nepasiduota bendrai tėkmei, kurioje viskas pradingsta, o pasirinktas unikalus dienoraštis, savotiškos, gilios žmogaus įžvalgos. Jos paremtos ne tik akademiniu išsilavinimu, žiniomis – ten labai daug nuoširdaus jausmo. Manyčiau, kad ne tik Virgio tinklaraštis yra unikalus reiškinys, bet ir komisijos sprendimas netikėtas bei nuteikia viltingai – vadinasi, ir interneto platybėse yra kultūros grynuolių.
Gyvenimas juda tokia tėkme, kad, deja, viskas keliasi į mažesnius ar didesnius ekranus. Iki šiol neišmokau grožinės literatūros skaityti iš „Kindle“ ar panašių įrenginių. Man reikia spausdintos knygos, nors puikiai suvokiu, kad tik laiko klausimas, kada ji pranyks.
Visiškai?
– Manau, kad taip. Mes robotėjame, internetas labai smarkiai veržiasi į mūsų gyvenimą. Lankantis Vilniaus knygų mugėje neatrodo, kad taip atsitiks. Bet pasaulinės tendencijos liudija, kad spausdintinės knygos laikai pamažėle baigiasi.
Su technologijomis siejame savo nesugebėjimą koncentruoti dėmesio, probėkšmiais ryjamą informaciją. Kita vertus, pavyzdžiui, tik jums feisbuke pasidalijus nuoroda išgirdau, kaip savo poeziją skaitė Josifas Brodskis. O ką jums davė ir ką atėmė technologijos?
– Iš manęs jos atėmė laiko, kurį galbūt būčiau skyręs kam nors kitam. Kita vertus, man technologijos yra bendravimo priemonė, padedanti rasti įdomios, reikalingos ir naudingos informacijos. Mane domina visuomenė, joje vykstantys procesai, domina, ką tam tikromis temomis mano žmonės – pažįstami ir nepažįstami. Internetas suteikia galimybę rasti daugybę dalykų, kurių nesitiki, kad ir minėtus J. Brodskio skaitymus. Bet manau, kad tokia informacija yra tik papildai, ji negali pakeisti tikrojo pažinimo. Įdomu išgirsti, kaip autorius skaito savo poeziją. Bet J. Brodskį reikia skaityti pačiam ir visą.
Internetinis pažinimo procesas turi pranašumų, bet ir labai didelių trūkumų. Yra sąvoka „žinių visuomenė“. Tačiau atsiranda ir surogatinė žinių visuomenė, kurioje labai daug pseudožinių. Kasdien bet kuriame naujienų portale jus pagydys nuo ligų, pasakys, gerai atominė elektrinė ar blogai. Dažniausiai tai daro tie, kurie visiškai neturi žinių, atitinkamo išsilavinimo. Bėda, kad daug žmonių pasiduoda tos informacinės atakos srovei.
Ar panašių tendencijų pastebite ir literatūroje, pavyzdžiui, kalbant apie kritiką?
– Tikiuosi, niekas neįsižeis, bet man atrodo labai blogai, kad literatūros kritiko darbo imasi rašytojai. Matau tą tendenciją meno tinklalapiuose, nes juos atidžiai skaitau. Kolegos labai dažnai vertina vieni kitus. Tai tikriausiai susiję su literatūros kritikos krize: naujosios kartos žmonių yra, bet labai nedaug, o senoji ne tokia aktyvi. Man atrodo neįprasta, kai kritikos žanro imasi tie, kurie patys turėtų būti kritikuojami.
Kokią įsivaizduojate visuomenę, gyvenančią be popierinių knygų?
– Tai sudėtingas klausimas. Lengviau įvertinti tas tendencijas, kurios akivaizdžios šiandien. Stebina, kai renkant Metų knygą vienoje gretoje atsiduria literatūros kūriniai ir knygos, kurias vadinu rinkodaros rezultatais. Tai nelygi kova. Pavyzdžiui, Romualdas Granauskas negali kovoti su kokiu nors jaunu autoriumi, kuris gerokai investavo į piarą ir išpopuliarino literatūriniu požiūriu menkos vertės knygą. Manau, geriems kūriniams rinkodaros nereikia.
Apskritai manau, kad žmogus be knygos yra vargšas. Tas, kuris save praturtina tik internetu, taip pat yra dvasiškai neturtingas. Deja, tokių daugėja. Reikėtų didesnio mokyklos indėlio: sprendžiant, ką ir kodėl skaityti, svarbus mokytojo vaidmuo. Kartais kyla klausimas, kam apskritai menas įdomus? Visuomenė per dvidešimt metų nesukūrė tų vertybių, kurios leistų branginti tai, kas iš tiesų vertinga. Man keista girdėti pasiūlymus nuversti paminklą Petrui Cvirkai ar pervadinti Salomėjos Nėries gimnaziją. Lietuvos literatūros istorija labai trumpa. Jei atsisakysime geriausių vien dėl to, kad kažkada jie padarė vieną ar kitą gyvenimo klaidą, kas liks? Turime atskirti tų žmonių visuomeninį politinį gyvenimą ir jų nuopelnus lietuvių literatūrai. Pavyzdžiui, kaip galima atsisakyti Kosto Kubilinsko poezijos vaikams, juk tai puikūs eilėraščiai? Man atrodo, šiandien visuomenė dar per daug ideologizuota. Tai skaldo žmones, kuria nematomas, bet egzistuojančias stovyklas.
Kaip manote, ar dėl išvardytų priežasčių šiandien poetai, literatai viešojoje erdvėje beveik nematomi?
– Man jų nuomonės, minčių taip pat labai trūksta. Bet žmonės pasirenka, kas jiems svarbu. Yra daugybė pasirinkusių dvasinio atsiskyrėlio gyvenimą, ir tai nenuostabu. Meno žmonės labai jautrūs. O priešinimas, stovyklų kūrimas, skirstymas į lojalius ir nelojalius tiesiog atgraso. Visa tai, mano galva, yra didžiausias Lietuvos pavojus, rimtesnis už emigraciją. Tarp tų, kurie čia lieka, santarvės norėtųsi daugiau.
Galiu tik pakartoti ne savo mintį, kad laisvas menininkas visada turėtų būti opozicijoje. Jie daug geriau jaučia visuomenės pavojus, turi mažiau merkantilių interesų ginti vieną ar kitą stovyklą. Tai, kad literatų nėra politikoje, gal neblogai. Bet trūksta jų balso viešojoje erdvėje. Vėl grįžtu prie V. Gasiliūno: jo veikla yra sąžininga, tai pilietinė nepriklausomo žmogaus pozicija. Tokių turėtų būti daugiau, ypač publicistikoje.
Kalbėdami apie tylią lietuvių literatūrą pasauliniame kontekste dažnai teisinamės savo kalbos mažumu. Bet galbūt įžvelgiate kokių nors pranašumų dėl to?
– Nemanau nei kad mažumas yra yda, nei kad pranašumas. Lietuvių kalba man nepaprastai graži, nuostabiai tinkanti meninei raiškai. Tačiau mūsų literatūra pasaulyje mažai žinoma. Valstybė turėtų labiau rūpintis jos sklaida užsienyje. Keista džiaugtis tuo, kad pasaulis pamatė nelabai, manding, vertingą literatūros atžvilgiu knygą apie tremtį. Tai, žinoma, svarbu, bet kodėl nepasirūpiname Dalios Grinkevičiūtės knygos sklaida pasaulyje? Tai tikri, autentiški atsiminimai, stiprūs ir meniniu požiūriu.
Lietuvių literatūroje yra puikių ir jaunų, ir vyresnių autorių, kurių kūryba galėtų didžiuotis bet kuri šalis. Mes per mažai žinomi, per mažai verčiami ypač į anglų kalbą. Gal ateis laikas ir išplauksime į platesnius vandenis, bet tam būtini vertimai. Kita vertus, komercija nuvertino literatūrą: šiandien bestseleris – nebūtinai puiki literatūra, tai gali būti visai menkavertė kūryba, kurią labai gerai sekasi parduoti.
Rašytojas Mikhailas Iosselis yra sakęs, kad nė vienas tėvas sūnui nelinki būti rašytoju ar poetu. Kokia šiuo atžvilgiu jūsų patirtis?
– Tokių palinkėjimų iš tėvo (garsaus prozininko, dramaturgo Grigorijaus Kanovičiaus – IQ past.) nesu girdėjęs. Anksčiau esu sakęs ir galiu pakartoti: mano tėvo batai man per dideli. Net nemėgindamas matuotis tai žinau ir iš esmės tuo didžiuojuosi. Mano eilės tėvui patinka. Kur kas mažiau jam patinka tai, kad savo trigrašį kišu į visuomeninius ir politinius reiškinius. Tėvu didžiuojuosi ir puikiai gyvensiu su mintimi, kad jo batai man visada bus gerokai per dideli. Kiekvienas turi žinoti savo vietą.
Viename pastarųjų interviu rašytojas G. Kanovičius užsiminė apsisprendęs padėti tašką. Jūs feisbuke parašėte, kad geriau jam sektųsi dėti dvitaškį ar daugtaškį. Kaip subrendo tas sprendimas? Ar tas taškas – išties galutinis?
– Manau, kad parašyti tokią sagą, kaip jis sukūrė, yra didžiulė našta. Psichologiškai net negalėčiau apibūdinti tokios žmogaus savijautos. Po kiekvienos knygos ateina laikotarpis, kai jautiesi išsisėmęs. Atrodo, kad jau padėsi tašką. Bet jis padėtas ar ne – laikas parodys. Tikiuosi, kad ne. Kita vertus, visgi kalbame apie 84 metų žmogų, kuris pastarąjį dešimtmetį vos ne kas porą metų parašydavo po romaną, – duok, Dieve, visiems taip. „Tyto alba“ vasarį išleis rinktinius tėvo raštus lietuvių ir rusų kalbomis. Šis penkiatomis savotiškai vainikuos tėvo kūrybą, visi šeimoje tuo labai džiaugiamės. Noriu tikėti, kad dar ką nors iš jo kūrybos paskaitysime. Bet sūnus už tėvą neatsako (juokiasi).
Kuriame etape yra būsimoji jūsų poezijos knyga, kurią, kiek žinau, šiuo metu brandinate?
– Visą laiką kas nors bręsta, šį tą rašinėju, turiu planų. Bet ar juos įgyvendinsiu – bus matyti. Vienai knygai eilėraščių jau turiu prikaupęs, bet neskubu jų leisti. Niekada negyvenau ir negyvenu savo kūryba. Jei knyga pasirašys – ieškosiu leidėjo, gal išleisiu. Jei ne – tebūnie. Negaliu savęs priversti būtinai išleisti knygą. Pažįstu tokių kolegų – skambinu, klausiu, ką veikia, o jie: „Ai, grafomanija užsiimu, reikia knygą parašyti.“ Aš neturiu tokių ambicijų. Yra minčių parašyti atsiminimų knygą apie tai, kas mus privertė išvažiuoti. Bet tai sunkus, labai asmeniškas dalykas.
Be to, labai daug laiko skiriu savo viešajai įstaigai („Maceva“ rūpinasi apleistų žydų kapinių tvarkymu ir išsaugojimu – IQ past.). Tegu žmonės sako ką nori, bet aš nuoširdžiai manau, kad vienos sutvarkytos žydų kapinės yra gerokai svarbiau nei kuri nors mano knyga. Todėl šiai veiklai ir skiriu tiek daug laiko.
Neseniai pasidalijote nuoroda į trumpą įspūdingą filmą apie žydiškąjį Vilnių ir pridūrėte: „Ateities Lietuvoje žydai neturi. Kol kas žydai Lietuvoje neturi net istorijos…“
– Tai labai plati ir skaudi tema. Reikia galų gale įvardyti procesus ir reiškinius, kurie šiuo metu vyksta. Kažkas viršuje rūpinasi, kad Lietuva rašytų dvi savo istorijas – ypač tragiškųjų Antrojo pasaulinio karo ir rezistencijos laikų. Jos rašomos paraleliai, tai kaip dvi tiesės, kurios, deja, net begalybėje nesusikerta, atsiranda vakuumas. Bet kažkam tai patogu ir naudinga.
Jau pavargau kartoti, kad negalima visą laiką aiškinti tik apie holokaustą, mokyti to penktokų, bet nepasakoti, kas buvo Lietuvos žydai, kaip jie čia 700 metų gyveno. Lietuvos žydai yra šios šalies istorijos dalis. Bėda, kad užsiciklinta kalbėti vien apie holokaustą. Žmonės niekada negalės suvokti tragedijos, jei jiems bus kalbama tik apie skaičius, kiek daug žuvo. Jei niekas nepasakos, kaip tie žmonės čia gyveno, ką dirbo, mes negalėsime reikalauti jokios atjautos, supratimo ir tolerancijos. Vien holokausto minėjimas sukuria savotišką antireakciją. Tad reikia keisti švietimą, aiškinti, kas yra judaizmas, kas buvo Vilniaus Gaonas, kaip kito miestelių socialinė statistika, kas yra Vytauto Didžiojo privilegijos ir t. t.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neseniai pareiškė, kad neturi lėšų padėti tai saujelei likusių žydų gelbėtojų. Bet juk tie žmonės – geriausi iš geriausių, jais Lietuva turėtų didžiuotis, apie juos skelbti. Verčiau renkime mažiau konferencijų, holokausto minėjimų, o skirkime tas lėšas jiems. Valstybė investavo į tikrų ir netikrų herojų kūrimą, bet neinvestavo į tikruosius žmones, gelbėtojus, kurie šiandien gyvena vargingai. Investuoti reikia į lavinimą, ne į smegenų plovimą. Kaip reaguoti, kai rašant monografiją apie holokaustą provincijoje iš aukščiau nurodoma tam tikras pavardes išbraukti? Mano supratimu, istorikai negali būti atskaitingi parlamentui, jie irgi laisvi žmonės. Tačiau užsakytos ideologinės istorijos rašymas neturi ateities, nes žmonės – ne kvailiai. Galima kasmet fotografuotis, teikiant Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių žydų gelbėtojams, galima kasmet pabrėžti, kad Lietuvoje procentiniu atžvilgiu jų daugiau nei kitur, bet ar ne gėda tai daryti, kai žinoma, kaip tie žmonės vargingai gyvena.
Rūpindamasis žydų kapinių išsaugojimu daug keliauju po provinciją. Tikra atgaiva matyti mokytojus ir moksleivius, kuriems rūpi, kaip prieš karą gyveno miestelis, kas palaidoti senose kapinėse. Dabar holokausto istorija tapusi lyg buitiniu reikalu, apie kurį pakalbama kiekviena proga. Bet kas iš to – niekas ir toliau nežino, kaip žydai Lietuvoje gyveno. Kad ir kaip kam nepatiktų, bet žydai Lietuvoje ateities neturi. Viliuosi, kad mes dar galime turėti savo istoriją.
Gal būtent menas gali padėti užpildyti tą vakuumą? Pavyzdžiui, gal Rimo Tumino režisuotas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ buvo paveikesnis už dešimtis oficialių renginių ir minėjimų?
– Be abejo, menas gali išprovokuoti žinoti daugiau, paskatinti domėtis. Bet mene ši tema tapo tokia populiari, kad iš meninės pusės, sakyčiau, spragos užpildytos. Tačiau istoriniu atžvilgiu – ne, nes valstybė per daug kišasi į šiuos reikalus. Istorija yra atmintis. Bet užsakomoji istorija – tai jau ne atminties, o užmaršties kūryba.
S. Kanovičius
Gimė 1962 m. Vilniuje, rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus ir literatūros redaktorės Olgos Kanovičienės-Kindiakovos šeimoje.
Baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, yra diplomuotas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.
Dirbo redaktoriumi leidyklose „Vyturys“ ir „Vaga“.
Nuo 1988 m. kūryba publikuojama kultūrinėje spaudoje.
2002 m. Tel Avive išleistas poezijos rinkinys „Rašmenys ant sniego“.
2009 m. Lietuvoje išleista pirmoji eilėraščių rinktinė „Kelionmaišis“.
Lietuviškuose tinklaraščiuose nuolat skelbia straipsnius įvairiomis Lietuvos aktualijų temomis.
Viešosios įstaigos „Maceva“ (www.litvak-cemetery.info) steigėjas.
Pastaruosius 16 metų su šeima gyvena Briuselyje, yra Lietuvos ir Izraelio pilietis.
