-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Beveik du trečdaliai piliečių save laiko vidurinės klasės atstovais. Prieš dvejus metus Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu atlikta visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad būtent 62 proc. šalies gyventojų save priskiria šiam sluoksniui.
Panašūs rezultatai gauti ir prieš dešimtmetį. Tuomet tyrimui vadovavęs sociologas Arvydas Virgilijus Matulionis sukūrė detaliausią šalies visuomenės stratifikacijos modelį, ją suskirstė net į 39 posluoksnius. Remiantis bendriausiu skirstymo principu, į žemesniųjų sluoksnių gretas pateko 36 proc. tuomečių gyventojų, į vidurinių – 51 proc., į aukštesniųjų – 13 proc.
Nors didesnė dalis piliečių priskirti žemesniosioms klasėms, sociologas tokius rezultatus įvertino gana optimistiškai. Mat, priešingai, nei vyravo viešoji nuomonė, nemenka dalis gyventojų jau tuomet nebuvo linkę savęs laikyti skurdžiais ar prasčiokais.
A. V. Matulionio atlikta visuomenės analizė pagrįsta indukcinės metodologijos principu. Tam tikrai socialinei klasei save priskyrė pats žmogus, pagal tai vėliau nustatytos būdingos charakteristikos. Iš gautų duomenų tyrimo autoriai pabandė nutapyti statistinį vidurinės klasės paveikslą.
Pagal amžių daugiausia šio sluoksnio atstovų buvo 30–39 metų grupėje. Žemesniosioms klasėms save priskyrė 70-mečiai ir vyresni. Jaunesnės moterys dažniau negu vyrai save tapatino su vidurine klase, o vyresnės, atvirkščiai, dažniau negu vyrai save laikė žemesniųjų klasių atstovėmis.
Išsilavinimas buvo tiesiogiai susijęs su socialine grupe – kuo jis geresnis, tuo aukštesnėje klasėje tyrimo respondentai buvo linkę save matyti. Tas pats pasakytina ir apie profesijas. Darbininkų profesijos žemės ūkyje ar pramonėje labiausiai susijusios su žemesniaisiais visuomenės sluoksniais. Profesijos, kurių atstovai gali būti įvardijami kaip tam tikros srities specialistai, būdingiausios vidurinei klasei. Vadovaujamas pareigas einantys asmenys save sieja su aukštesniąja klase.
Pajamų ir turto skirtumai buvo mažiau akivaizdūs. Visų socialinių sluoksnių, išskyrus aukščiausių, atstovai nurodė uždirbantys mažai. Be to, tik 45 proc. aukštesniosios klasės žmonių nurodė gyvenantys vidutiniškai, taip manančių vidutiniokų buvo tik trečdalis. Didesnė dalis aukštesniojo ir vidurinio sluoksnio asmenų savo turtą įvertino patenkinamai.
Tyrimo autoriai nupiešė gana standartinį vidurinės klasės portretą. Tačiau ar galima pasitikėti pačių žmonių nuomone apie savo vietą visuomenėje? Pavyzdžiui, sociologų Ginos Marijos Pajuodienės ir Algio Šileikos atlikta šalies gyventojų pajamų analizė parodė, kad vidurine klase laikytini tik penktadalis lietuvių. Didžiausia piliečių dalis – 48 proc. – priskiriama tarpiniam sluoksniui, turinčiam potencialo tapti vidurine klase. Atsižvelgiant tik į pajamas, visuomenė išgyvena virsmo būseną.
Su tokiu skirstymu sutinka ir SEB šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė. Nors vidurinę klasę bandoma apibrėžti pagal įvairius kriterijus, tenka grįžti prie nesunkiai išmatuojamų dalykų ir įvertinti žmogaus ar namų ūkio pajamas. Nuo to priklauso asmens galimybės įsigyti ne tik būtiniausių prekių, pasirūpinti savo ar vaikų švietimu, sveikata, sukaupti papildomų lėšų senatvei ar investuoti į grąžos galintį duoti turtą. Toks individualus ekonominis aktyvumas virsta ir didesniu šalies ūkio potencialu.
Nesąžininga pokomunistinių šalių vidurinio sluoksnio atstovų vartojimo pajėgumą matuoti senųjų kapitalistinių valstybių masteliais.
J. Varanauskienė mano, kad vidutiniokais galėtume laikyti tuos namų ūkius, kurių vienam šeimos nariui per mėnesį tenka bent 900–1500 litų pajamų. O į šias gretas pretenduojantis asmuo turėtų gauti 1200–5000 litų mėnesinį atlygį (paprasčiausias būdas pasitikrinti, ar galėtumėte vadintis vidutinioku, būtų nueiti į banką ir paprašyti paskolos). Finansų ekspertės skaičiavimu, šalyje yra maždaug ketvirtadalis tokių namų ūkių. Prieš ekonomikos krizę jų dalis artėjo prie 40 proc., per nuosmukį sumažėjo kone du kartus, o per pastaruosius kelerius metus pradėjus kilti atlyginimams jų ėmė daugėti.
J. Varanauskienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad žmonės savo gyvenimo sąlygas vertina palygindami su aplinkiniais. Jei mato, kad didžioji dalis kaimynų nuo jų nesiskiria, save įvardija kaip gyvenančius vidutiniškai. Bet tai, kas atrodo kaip vidutinis gyvenimas mažesniame šalies mieste, nebūtinai bus priimtina nuvykus į didesnį. Todėl viskas priklauso nuo visuomenėje vyraujančių nuostatų.
Ekspertė taip pat mano, kad Lietuvoje galimybių plėstis ekonominiam viduriniam sluoksniui yra. Tai turėtų paskatinti augantis ūkis ir mažėjantis nedarbas. Vis dėlto ji pripažino, kad greičiausias būdas save „įrašyti“ į vidutiniokų gretas, ypač nekvalifikuotiems darbininkams, yra dirbti turtingesnėse šalyse, kur jie gali iš karto tikėtis didesnio absoliutaus ir santykinio atlygio.
Ne visi pritaria, kad visuomenė būtų skirstoma vien pagal ekonominius bruožus. Kaip nurodė A. V. Matulionis, pokomunistinėse visuomenėse sudėtinga naudoti iš anksto apibrėžtus tokius socialinio grupavimo kriterijus, kaip atlyginimo dydis. Dėl pajamų skirtumo net ir didesnis Lietuvoje gaunamas užmokestis už darbą gali atrodyti kaip minimali alga, palyginti su kitomis Vakarų šalimis (norėdamas prilygti vakariečiams, vidutinis lietuvis šiandien turėtų uždirbti bent 1 tūkst. eurų). Dėl mažesnių pajamų ir skirtumai tarp pačių šalies gyventojų ne tokie dideli. Kita vertus, dviejų panašios kvalifikacijos žmonių, dirbančių valstybiniame ir privačiajame sektoriuje, atlyginimai gali skirtis ne procentais, o kartais. Todėl uždarbio piramidėje tarp jų atsiranda praraja, nors pagal kitas charakteristikas šie asmenys gali būti labai panašūs.
Dar vienas aspektas yra palyginti didelė šešėlinės ekonomikos dalis. Tai trukdo tiksliai įvertinti tikrąsias šalies gyventojų pajamas (uždarbio ir vartojimo išlaidų skirtumas Lietuvoje siekia apie keliolika procentų pastarųjų naudai).
Klasikinė teorija prieštarauja, kad gyventojai būtų skirstomi pagal pajamas. Apie klasinę visuomenę imdami kalbėti sociologijos mokslo pradininkai viduriniam sluoksniui priskyrė dvi vertybes – taupumą ir darbo etiką. Vadinamoji vartotojiškoji šios klasės ypatybė išryškėjo tik atitinkamą klestėjimo lygį praėjusio amžiaus antrojoje pusėje pasiekusiose Vakarų valstybėse. Todėl nesąžininga pokomunistinių šalių vidurinio sluoksnio atstovų vartojimo pajėgumą matuoti senųjų kapitalistinių valstybių masteliais.
Kalbėdami apie stratifikaciją lietuvių sociologai paprastai remiasi prancūziškuoju modeliu, nes atsižvelgiama ne tik į pajamas, bet ir kultūrinį aspektą ar gyvenimo būdo ypatumus. Vis dėlto pirmasis klasių visuomenės idėją suformulavęs vokiečių sociologas Karlas Marxas žmones suskirstė tik į dvi grupes – tuos, kurie turi gamybos priemones ir pajamų gauna iš kapitalo, ir į pinigus uždirbančius savo rankomis. Beje, vėliau jis dar kalbėjo apie mažąją buržuaziją – smulkiuosius verslininkus ir sau dirbančius amatininkus, kuriuos tapatino su vidurine klase.
Dichotominį K. Marxo visuomenės suskirstymą patobulino kitas vokiečių sociologas Maxas Weberis. Jis manė, kad per siaura matuoti žmogų tik pagal valdomą turtą. Be turto, šis mąstytojas išskyrė prestižo ir galios dimensijas. M. Weberio teigimu, asmens vietą visuomenėje lemia ne tik jo santykis su rinka, bet ir visuomeninis statusas bei politinė įtaka. Šiuo atveju vidurinei klasei priskiriamas gyventojas nebūtinai privalo būti sukaupęs daug turto ar gauti dideles pajamas, tačiau jis turi būti pajėgus pakeisti savo padėtį.
Žmonių įsitikinimas, kad jie priklauso aukštesnei visuomenės klasei, lėmė didesnį jų pasitenkinimą savo aplinka, santykiais šeimoje, darbe.
Remdamiesi M. Weberio modelio ištakomis naujausią visuomenės klasinę analizę aprašė mokslininkai Zenonas Norkus ir Vaidas Morkevičius. Naudodami profesinio suskirstymo į klases modelį, kurį pasiūlė Robertas Eriksonas ir Johnas Goldthorpe’as, jie išskiria nuo 3 iki 11 sluoksnių. Trijų lygių skirstymas yra paprasčiausias ir iš esmės visi šalies gyventojai padalijami į kvalifikuotus ir nekvalifikuotus darbuotojus bei žemdirbius. Kuo smulkiau diferencijuojamos profesijos, tuo daugiau sluoksnių. Apskritai kvalifikuota darbo jėga Lietuvoje laikoma beveik pusė (46,4 proc.) visuomenės narių. Juos analizės autoriai ir tapatina su vidurine klase.
V. Morkevičius akcentavo, kad išvados neprieštarauja remiantis kitais metodais atliktų tyrimų rezultatams ir leidžia į visuomenę pažvelgti kitu kampu. Šios analizės rezultatų palyginimas su kitais tyrimais rodo, kad šalies gyventojai gana tiksliai identifikuoja, kuriam visuomenės sluoksniui priklauso.
Beje, profesinis visuomenės suskirstymas analizės autoriams leidžia daryti prielaidą, kad vidurinė klasė Lietuvoje nėra darinys, pradėjęs formuotis tik šaliai atkūrus nepriklausomybę. Apčiuopiamas vidurinis sluoksnis, kurį iš esmės sudarė valstybės tarnautojai, ir paskatino procesus prieš 25 metus. Sovietmečio vidurinė klasė, pagal apibrėžtį norinti ir galinti siekti pokyčių, buvo varomoji nepriklausomybės judėjimo jėga.
Antra įdomi šios analizės autorių įžvalga – Lietuvoje tam tikrų vidurinio sluoksnio profesijų atstovų gerokai per daug. Dėl to kai kuriems žmonėms lieka mažiau finansinių galimybių darbo rinkoje ir tai yra didesnio nepasitenkinimo savo gyvenimu priežastis.
Aiškėja, kad įvardyti vidurinio sluoksnio atstovą nėra paprasta. Vieniems terminas „vidurinė klasė“ pirmiausia asocijuojasi su vidutinėmis pajamomis, kitiems – su valstybės tarnautojo pareigybėmis, tretiems – su tuo, kaip gyvena kaimynas. Vis dėlto galima išskirti du pagrindinius būdus, kaip nustatyti vidurinę klasę, – profesinį ir ekonominį. Sociologiniu atžvilgiu vertingesnis ir daugiau informacijos apie visuomenės struktūrą suteikia pirmasis. Bet praktiškesnis ir kiekvienam žmogui suprantamesnis antrasis.
Nederėtų nuvertinti pačių gyventojų nuomonės. Juk didžiausią reikšmę ir turi tai, ką apie save manome ir kaip save matome kitų visuomenės narių kontekste. A. V. Matulionio tyrimas parodė, jog žmonių įsitikinimas, kad jie priklauso aukštesnei visuomenės klasei, lėmė didesnį jų pasitenkinimą savo aplinka, santykiais šeimoje, darbe. Kuo aukštesniam sluoksniui gyventojai save priskyrė, tuo labiau jie buvo įsitikinę savo gebėjimu susidoroti su kylančiomis grėsmėmis. Žmogaus aktyvumas, jo motyvacija veikti ir siekti gyventi geriau yra pagrindinis šios grupės skiriamasis bruožas.
