O pastaraisiais metais pasikeitimų energetikos, ypač – atsinaujinančiosios, sektoriuje iš tiesų gausu. Tarp jų – nuosekliai ir sparčiai pinganti vėjo generuojama elektros energija. Dėl šios priežasties daugelyje Europos valstybių kyla vis naujų vėjo jėgainių parkų. Ar paseksime jų pavyzdžiu ir Lietuvoje?
Šiuo metu Lietuva yra tarp dešimties Europos valstybių, kurios, atsižvelgiant į elektros vartojimą, iš vėjo pagamina daugiausia elektros energijos. Vis dėlto, turėdami labai menkus iškastinio kuro išteklius, net 70 proc. šaliai reikalingos elektros energijos importuojame. Priėmę tinkamus sprendimus ir pasinaudoję vėju bei kitais atsinaujinančiais energijos ištekliais situaciją galėtume apversti aukštyn kojomis ir jau 2030 m. du trečdalius reikalingos elektros energijos pasigaminti patys.
Vienas svarbiausių Seimo pavasario sesijos darbų – svarstyti Nacionalinės energetikos strategijos projektą. Energetikos ekspertai kone vieningai sutinka, kad geresnio nei jis nesame turėję. Šiame dokumente pirmąkart iškeltas tikslas iš atsinaujinančių energijos išteklių ateityje gaminti 80 proc. šaliai reikalingos elektros ir šilumos. Neseniai atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, tokiam tikslui pritaria net trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų: 47 proc. – visiškai, o 27 proc. pritardami pabrėžia, kad jis galėtų būti ir ambicingesnis.
Brėžti ambicingesnius tikslus Nacionalinėje energetikos strategijoje siūlo ir Lietuvos vėjo elektrinių asociacija. Manome, kad bendra instaliuota vėjo elektrinių galia iki 2020 m. galėtų augti nuo dabartinių 520 iki bent 850 megavatų (dabar numatyta 770 MW). 2030-aisiais ji galėtų siekti bent jau 1500 MW. Tuomet vėjas generuotų maždaug trečdalį šaliai reikalingos elektros energijos.
Pasiekti tokį tikslą visiškai realu. Lietuvoje veikiantys vėjo jėgainių parkai vėjuotomis dienomis jau dabar pagamina 20 proc. ar net daugiau mums reikalingos elektros energijos. Per metus vėjas tenkina vidutiniškai 12–13 proc. šalies elektros poreikio. Kitaip tariant, to pakanka 600 tūkst. namų ūkių, arba maždaug 1,2 mln. gyventojų.
Per metus vėjas tenkina vidutiniškai 12–13 proc. Lietuvos elektros poreikio.
Vėjo gaminamos elektros energijos kaina Lietuvoje nuosekliai krenta. Tai patvirtino pastarasis aukcionas, įvykęs dar 2015 m. Jį laimėjo bendrovė, kurios pasiūlyta supirkimo kaina buvo 56 eurai už MWh. Jeigu aukcionas vyktų šiemet, kaina greičiausiai neviršytų 50 eurų. Tokias prognozes patvirtina ir užsienio šalių tendencijos. Pavyzdžiui, sėkmingų siūlymų kainos pirmajame šiemet Vokietijos aukcione svyravo nuo 38 iki 52,8 euro už MWh. Vadinasi, vėjo jėgainių generuojamos elektros energijos kaina sparčiai artėja rinkos kainos link – pernai vidutinė kaina biržos „Nord Pool“ Vokietijos prekybos zonoje buvo 34,2 euro, o Lietuvos – 35,1 euro už MWh.
Plėtoti vėjo energetiką palanku ne tik dėl nuosekliai mažėjančios kainos, bet ir dėl investicijų, kurios pasiektų mažiau apgyvendintas vietoves ir regionuose padėtų kurti darbo vietas. Skaičiuojama, kad kiekvienas sausumoje instaliuotas megavatas reiškia mažiausiai 1 mln. eurų investicijų, o 1000 eurų į vėjo energetiką reiškia 250 eurų pajamų kitoms pramonės šakoms.
Vėjo potencialą jau įvertino daugelis Europos valstybių. Praėjusiais metais šios energetikos plėtra čia pralenkė visas kitas rūšis. Organizacijos „Wind Europe“ apžvalgoje nurodoma, kad atsinaujinantys energijos ištekliai sudarė 85 proc., o vėjo jėgainės – 55 proc. visos naujai instaliuotos galios. Pernai jos pagamino 11,6 proc. ES reikalingos elektros energijos.
Atsinaujinančiosios energetikos pokyčiai tokie spartūs, kad sunku prognozuoti net penkerius metus į priekį. Vis dėlto vėjo energetika jau aplenkė anglis ir tapo antru pagal dydį elektros energijos šaltiniu Europoje. Tikrai aišku viena – ši energetikos rūšis per artimiausią dešimtmetį taps dominuojanti. Tokį scenarijų 2030-iesiems dėlioja ir Tarptautinė energetikos agentūra – ji numato, kad tada vėjas aplenks šiuo metu pirmaujančias gamtines dujas.
Aistis Radavičius yra Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius