Amžinai jaunos nardytojos: gyvasis Pietų Korėjos paveldas

Pasibaigus nuosmukio laikotarpiui Pietų Korėjos žvejybos bendrovės vėl ėmė traukti mokines. Stephanie Studer susipažįsta su laisvai nardančiomis Čedžu moterimis, ieškančiomis povandeninių skanėstų.

Saulė vos pakilusi virš apsnūdusio Pjongdės kaimelio nedidelės Pietų Korėjai priklausančios vulkaninės Čedžu salos pietrytinėje pakrantėje. Prie eilės žemų ištapytų pastatų dvi dešimtys moterų rengiasi bristi į pilką it plienas jūrą. Dalis jų jau apsivilko narų kostiumus ir dabar į žemę aštrina bičangus – kablius, kuriais paprastai iškrapšto jūrinėmis ausinukėmis vadinamus moliuskus iš jų uolėtų povandeninių būstų. Kitos maunasi paprastaisiais kiečiais išteptas nardymo kaukes. Šis augalas padengia lęšius plėvele ir neleidžia jiems aprasoti. Nuo burzgiančių keturračių nulipa dar trys samčunės („dėdienės“) – taip salos gyventojai vadina pagyvenusias moteris.

Kaip ir dauguma kitų iš 120 šio kaimo žvejybos teritorijoje gyvenančių henijų („jūrų moterų“), jos jau senelės. Moterys nardo be oro balionų ir į gelmes grimzta prie juosmens prisirišusios svarmenis. Vyrauja nuomonė, kad henijos geriausiai nardo tik pasiekusios septintąjį gyvenimo dešimtmetį, nes puikiausius medžioklės plotus ant jūros dugno galima surasti tik sukaupus pakankamai ištvermės ir gebėjimų. Labiausiai patyrusios nardytojos po vandeniu išbūna iki dviejų minučių ir nusileidžia į 10 m gylį, kur slepiasi vertingiausi jūrų gyvūnai: jūriniai ešeriai, raudonieji dumbliai, jūrų agurkai ir aštuonkojai. Kiekviena henija turi specialų krepšį perlamutrinėms jūrų ausims: Seule prabangių Apgudžongo rajono restoranų lankytojai už jų švelnų sviestinį skonį pasirengę pakloti daugiau kaip 50 tūkst. vonų (beveik 40 eurų).

Šiandienė ekspedicija, per kurią kiekviena nardytoja surinks po kilogramą ar daugiau jūrų ežių, truks maždaug 5 valandas. Vanduo ledinis, todėl nerti skausminga. Daugelis moterų niekada nesimokė suvienodinti slėgio ausyse, bet kai kurios jas užsikemša guma ir užsiklijuoja lipniąja juosta. Keletas benardydamos apkurto. Tarp aštrių vulkaninių uolų ir violetinių jūrų ežių kevalų žioruoja tušti vaistų nuo skausmo buteliukai.

Privažiuoja žvilgantis visureigis. Nardytojai išlipus, jos duktė nurieda toliau. Pusė visų 4000 salos henijų yra vyresnės kaip 70 metų. Daugelis jų vos pradėjusios plaukti ėmė mokytis šio amato iš motinų. Bet nuo XX a. devintojo dešimtmečio nemažai atžalų išvyksta iš salos ieškoti kitos putojančios bangos – suklestėjusiuose miestuose augančios ekonomikos.

Viena tokių išvykėlių yra Kang Kyung-ok. Jos tėvas mirė jaunas, todėl vos septynerių mergaitei teko henijos sutuoktinio vaidmuo – išrinkti geriausius jūrų dumblius ir traiškyti jūrų ežius, kad būtų galima iškrapštyti jų vertinguosius oranžinius vidurius. Vėliau ji išvyko studijuoti universitete, ištekėjo ir apsigyveno antrame pagal dydį Pietų Korėjos mieste Busane. Susidūrusi su finansiniais sunkumais moteris grįžo į tėviškę dirbti motinos žuvininkystės bendrovės biure. Paskui ėmė nardyti. Dabar jau 40-metė Kang Kyung-ok yra viena geriausių henijų visoje Pjongdėje. Traukia ne pinigai: net turėdama pakankamai patirties per sėkmingus metus iš jūros ji uždirba vos 12 mln. vonų (9200 eurų). Prie šių pajamų prisiduria prekiaudama ekologiškomis morkomis, bulvėmis ir ridikais. „Jūroje man labai patinka. Ten nėra jokios įtampos“, – aiškina moteris. Ji niekada nemanė nardysianti, bet „dabar galvoju, kad tuo užsiimsiu ir perkopusi aštuoniasdešimtmetį“.

„Vyriška“ tapo „moteriška“

Iki XVII a. nardymas buvo vyriška profesija. Pasakojama, kad moterys to ėmėsi, nes atviroje jūroje žvejodavę vyrai išplaukdavo net kelioms dienoms ir kartais apskritai negrįždavo, todėl teko pačioms prasimanyti maisto. Taip pat sakoma, kad jos pasinaudojo spraga patriarchaliniame teisyne, pagal kurį būdavo apmokestinamos tik vyrų sugautos žuvys, darant prielaidą, kad moterys nedirba. 1965 m. moterų nardytojų buvo net 23 tūkst.

Nuo tų laikų šis amatas tapo šiuolaikiškesnis, bet nedaug. Prieš 50 metų henijos nardydavo vilkėdamos medvilninius šortus, o kaip plūdes naudodavo išskobtus ilgmoliūgius. Dabar jos velkasi narų kostiumus ir turi ryškiai oranžinius plūdurus. Krante vyrų nebereikia. Sunkiausi tinklai užtraukiami ant Pjongdės slipo neseniai įrengtu suktuvu. Šios permainos rodo, kad amatas vis labiau pripažįstamas. Šimtmečius tai buvo užmirštų skurstančių moterų veikla, bet dabar jų gebėjimai išgarsėjo. 2016 m. Čedžu nardytojų kultūra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o pernai pateko į Pietų Korėjos nacionalinio turto registrą.

Kang Myeong-sun nardė net likus vos penkioms dienoms iki gimdymo.

Vis dėlto daugeliui gero gyvenimo ištroškusių korėjiečių toks pragyvenimo būdas neatrodo patrauklus. Jiems sėkmę simbolizuoja ne jūrų gėrybių gaudymas, o ragavimas. Jaunavedžiai keliauja į Čedžu praleisti medaus mėnesio, o ne vilktis narų kostiumų. Dėl švietimo pamišusioje Pietų Korėjos visuomenėje ši profesija ilgai laikyta gėdinga. Manyta, kad nardo tik neišsilavinusios moterys. „Jaunystėje vos numetusi mokyklinį krepšį traukdavau rinkti jūrų dumblių. Nardymas buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis“, – prisimena 66-erių Kang Myeong-sun, pietinėje pakrantėje esančio Sekdalo žvejybos bendrovės vyriausioji henija. Kaip ir daugelis kitų moterų, anuo metu Kang Myeong-sun nardė net likus vos penkioms dienoms iki gimdymo.

Šiandien šis amatas traukia vis daugiau nuo miesto įtampos bėgančio jaunimo. 2016 m. iš miestų į kaimo vietoves persikėlė maždaug 500 tūkst. pietų korėjiečių. Pusė jų – jaunesni nei 40 metų. Kai kurie atsidūrė Čedžu saloje ir nardymo versle. 2008 m. Hansupule atidaryta pramoginio nardymo mokykla pernai ėmė rengti profesionalus ir į salos žvejybos bendroves stažuotis išsiuntė 15 vyrų bei moterų.

Nardyti besimokanti Kim Eun-joo gimė Seule, bet persikėlė į Čedžu po to, kai buvo atleista iš vertybinių popierių bendrovės per 1997 m. Azijos finansų krizę. Dabar vien pagalvojus apie grįžimą į didmiestį „suspaudžia krūtinę“. Moteris užsiima neprofesionaliu laisvuoju nardymu, kai į gelmes neriama sulaikius kvapą. Savaitgaliais ji pradėjo lankyti pamokas henijų mokyklose ir prisidėjo prie aštuonių henijų kooperatyvo Gongčunpe, pietinėje salos dalyje. Moterys jau žvelgia į ateitį. Samčunės pasiūlė Kim Eun-joo vyrui įsidarbinti naru mažoje žvejybos bendrovėje, kad galėtų palaikyti žmonai kompaniją vandenyje, kai išmirs senoji karta, su kuria ji dabar žvejoja. Jis yra vienas iš vos devynių vyrų narų visoje saloje.

Vienas patraukliausių šio darbo aspektų yra glaudūs santykiai. Kang Kyung-ok iš Pjongdės prisimena, kad kai pirmieji jos laimikiai dar būdavo visai menki, patyrusios nardytojos moteriai į tinklą prikraudavo savų rastų geldelių. Bet kai kurios nuo mažens dirbančios henijos mano, kad jaunoms miestietėms ši veikla tėra įnoringas nuotykis. Daugelyje salos žvejybos bendrovių naujos darbuotojos privalo sumokėti 1–3 mln. vonų stojimo mokestį. Kone trečdalis įmonių reikalauja, kad mokinė būtų pragyvenusi gyvenvietėje daugiau kaip trejus metus. Bet kai kurioms „atvykėlėms iš žemyno“ norint tapti visateisėmis narėmis tenka mokytis kone dešimtmetį. Kim Eun-joo ir jos vyras stengiasi pritapti prie bendruomenės. Pakrantėje rengdami sendaikčių turgų, jie kaupia pinigus pagyvenusioms henijoms išlaikyti. Vietos gyventojai ateina į paplūdimį paskanauti ant grotelių keptų moliuskų ir apsikirpti. Bet moteriai vis dar sunku perimti Čedžu dialektą ir ji pripažįsta, kad neretai čia jaučiasi svetima.

Tradicija ir šiuolaikiškumas

Nepaisant senų šaknų, henijų kultūra turi ir šiuolaikiško žavesio. Per pastaruosius kelerius metus įsibėgėjo diskusijos dėl moterų vaidmens patriarchalinėje Pietų Korėjoje. Feministinėms organizacijoms henijos yra pirmos dirbančios šalies motinos, suteikusios atžaloms galimybę mokytis ir neretai iš savo žvejybos bendrovių pelno grįsdavusios kelius bei įrengdavusios patogumus. Kai kuriose šeimose tradiciniai vaidmenys apsivertė. Kang Myeong-sun iš Sekdalo sako, kad jos vyras šukuoja vaikus, išruošia juos į mokyklą ir „viską daro namie, net pagamino kimčius“ (tradiciškai šį raugintų kopūstų patiekalą ruošia namų šeimininkės).

Gero gyvenimo ištroškusiems korėjiečiams sėkmę simbolizuoja ne jūrų gėrybių gaudymas, o ragavimas.

Keičiasi ne tik gyvenimo būdas, bet ir aplinka. Dėl taršos ir statybviečių nuotekų išnyko kai kurių rūšių jūrų dumbliai. Sumažėjo vandens druskingumas. Kylant jūros vandens temperatūrai kadaise tik Čedžu jūroje gaudytos paprastosios siūlauodegės kalavijos paplito ir kitose vietose.

Daugelis narų laikosi iš protėvių perimtos praktikos. Deguonies balionai išrasti jau prieš kelis dešimtmečius, bet henijos ir toliau naudojasi primityvia įranga, neleidžiančia žvejoti pernelyg intensyviai. Žvejybos bendrovės paiso savo taisyklių tam tikrais sezonais daryti pertraukas ir nerinkti pernelyg mažų jūrų ausų. Kadangi vanduo iškreipia ant jūros dugno gulinčių geldelių dydį, nardytojos leidžiamus matmenis pasižymi ant bičangų. Sekdale moterys laikosi mėnesinio ciklo: dirba septynias dienas iš eilės, bet paskui daro privalomą aštuonių dienų pertrauką. Buvusios biurų darbuotojos, anksčiau vos vieną kitą savaitgalį galėdavusios sau leisti pagulėti Čedžu paplūdimiuose ir pasimaudyti, dabar dirba jūros ritmu. Kai jų bendraamžės miestietės eis į pensiją, jos dar bus pačiame jėgų žydėjime.

Stephanie Studer yra „The Economist“ Kinijos verslo korespondentė ir buvusi Pietų Korėjos biuro vadovė. Prie straipsnio prisidėjo Yuna Chang.