Kontaktai

1968-ųjų vasara

Ši Vito Luckaus fotografija į ją žvelgiančioms kartoms visų pirma byloja apie laisvę. Ieva Rekštytė tyrinėja jos ribas skirtingais laikotarpiais ir nusikelia į nerūpestingą menininkų stovyklą Molėtuose.

„Važinėdamas po Vilnių visur matau tave, Nijole“, – paskambinęs Nijolei Storyk – šioje fotografijoje užfiksuotai moteriai – 2008-aisiais sakė fotomenininkas Romualdas Rakauskas. Kas dvejus metus organizuojama Lietuvos šiuolaikinį meną apžvelgianti paroda „Lietuvos dailė“ tąkart buvo skirta vien fotografijai. Vienoje jos dalių – R. Rakausko sudarytoje ekspozicijoje „Auksinis „Nemuno“ dešimtmetis 1967–1977“ – pristatytos geriausios šio kultūrinio leidinio puslapius puošusios nuotraukos. Tarp jų ir kadras iš V. Luckaus ciklo „Mimai“, organizatorių išrinktas reprezentuoti parodą ir atsidūręs ant jos plakatų. Nedaugelis žinojo, kad toji „Mimų“ fotografija parodoje ir plakatuose buvo ne originali, o R. Rakausko sumaniai išdidinta nuo „Nemuno“ viršelio. Fotomenininkui teko suktis iš padėties: visą V. Luckaus archyvą po jo mirties už Atlanto buvo išvežusi našlė Tatjana Luckienė-Aldag, o fotografijai parsisiųsdinti būtų prireikę daug laiko ir derybų.

Pokalbis su N. Storyk taip pat vyksta abipus Atlanto, šnekamės 7 tūkst. kilometrų atstumu. Dukros namuose Toronte, kur ji šiuo metu vieši, išsaugotas prieš šešerius metus vykusios parodos plakatas. Nijolė atkreipia dėmesį, kad, be R. Rakausko skambučio, daugiau atsiliepimų apie tuomet Vilniuje afišuotą jos jaunystės nuotrauką neišgirdo. „Niekas manęs plakatuose neatpažino. Laikas keičia žmones, – sako ji ir pabrėžia, kad šiuose žodžiuose nėra kartėlio. – Pati žiūriu į šią fotografiją lyg ne į savo.“ Reikėtų pridurti, kad tą dieną, kai įamžintas šis kadras, šiuolaikinio šokio atlikėjai, vėliau žurnalistei N. Storyk buvo vos šešiolika. Aktoriui, choreografui, režisieriui Giedriui Mackevičiui – dvidešimt treji.

Du saulėkaitoje prigulę jaunuoliai nė iš tolo neprimena sistemos suvaržytų Homo sovieticus. Trumpai nurėžti merginos plaukai, valiūkiškas vaikino marškinių mazgas ir atlapota krūtinė, tarp pirštų suspausta smilga. Į mus transliuojami jaunatviškos, nerūpestingos, bet kartu ir sąmoningai pasirinktos laisvės signalai. Ir tie žvilgsniai! Įdėmiai į fotoaparatą žvelgiančio jaunuolio poza drąsi ir atvira, o mergina nuleidusi akis ir palinkusi prie vaikino. Regis, ji susidrovėjo, o gal vis dėlto koketuoja. Virš abiejų mirguliuoja neįtikėtinai stipri asmeninio polėkio aura – tarsi akivaizdus įrodymas, kad spragtelėjus fotokameros užraktui pavyksta išsaugoti ne tik vaizdą.

Tą 1968 m. vasarą į menininkų stovyklą Molėtuose susibūrė daugybė poetų, kompozitorių, dailininkų, fotografų. Tarp jų ir latvio režisieriaus Muodrio Tenisono vadovaujama Kauno pantomimos trupė, kurioje vaidino N. Storyk ir G. Mackevičius. Iš Vilniaus į Molėtus atvažiuodavo įvairūs lektoriai ir stovyklautojams kur nors paežerėje skaitydavo paskaitas. „Susėdame ratu per vieną paskaitą ant pievos, kaitina saulė, palengva suima miegas… Atsinešame pledų bei pagalvių ir čia pat sukrentame“, – prieš keturiasdešimt šešerius metus praėjusią tingią popietę atgaivina N. Storyk. Menininkams išsitiesus ant pievos, atsiranda V. Luckus ir pradeda fotografuoti. Improvizuodamas iš kažkur ištraukia juodą šifoninę skarelę (anot N. Storyk, ji tapo liūdniausia ir simboliškiausia fotografijos detale) užmeta ją Nijolei ant kaklo, paragina jiedviem su Giedriumi sutilpti ant vienos pagalvės. „Mačiau, kad V. Luckus kuria, komponuoja, bet per daug nesigilinau, ką. Intuityviai pradėjau šiek tiek vaidinti, palinkau prie Giedriaus. Manau, kad pats Vitas gerai nesuvokė, ką užfiksavo, tačiau čia ir yra didžio talento paslaptis – įžvelgti svarbius, gražius dalykus akimirksnyje“, – pabrėžia N. Storyk.

Jos dukra kaip turbūt ir daugelis žvelgiančių į šią fotografiją įsivaizdavo, kad ši akimirka įamžinta iš anksto suplanuotoje fotosesijoje. Pačiai Nijolei iki šiol sunku patikėti žaibiška Vito reakcija ir gebėjimu suvaldyti visas aplinkybes: „Tais laikais buvome įpratę prie kur kas lėtesnių, ilgai fotoaparato nustatymus reguliuojančių fotografų. O V. Luckus dirbo it viesulas.“ Nusikeldama į prisiminimus ji tarsi teisindamasi pakartoja, kad viena pagalve juodu su Giedriumi dalijosi tik dėl fotografijos. Paskui ji manęs perklausia: „Ar ir jūs čia įžvelgiate šiek tiek erotikos?“

Palieku skaitytojui teisę pačiam atsakyti į klausimą. Kol svarstysite, vertėtų papasakoti su šiuo aspektu susijusią istoriją. V. Luckaus fotografija ant „Nemuno“ viršelio pateko 1971-aisiais, artėjant Spalio revoliucijos metinėms. Akivaizdu, kad tokia proga tikėtasi išvysti raudoną vėliavą ar įvykių didvyrius. Tačiau R. Rakauskas fotografijos istorikės Margaritos Matulytės monografijoje apie V. Luckų pateiktame interviu fragmente nupasakoja, kodėl atsitiko kitaip: „Atėjau pas Drilingą („Nemuno“ vyr. redaktorius, poetas Antanas Drilinga – aut. past.) ir sakau, kad visi tas šventes jau bus pamiršę, turiu labai gerų fotografijų, dedame į šitą numerį. Taip ir padarėme – vieną uždėjome ant viršelio ir dar tris puslapius davėme viduje. O pasirodo, kad Komunistų partijos CK visus žurnalus svarstydavo mėnesio gale. Ir mes įkliuvome, kai ant stalo buvo sudėti visi „raudoni“ žurnalai, o „Nemunas“ – su šita pantomima. Buvome kaltinami, kad viršelio nuotraukoje gulintys jaunuoliai (mimas G. Mackevičius ir dabartinė žurnalistė N. Storyk) nufotografuoti tiesiog po lytinio akto, kad pantomima – įtartinų politinių pažiūrų menas.“ A. Drilingos kėdė, kaip ir buvo galima įtarti, subraškėjo, o kai išspausdino vieną kritišką tekstą, partinis komitetas jį nusprendė atleisti iš darbo.

V. Luckų šis „įtartinų pažiūrų menas“ įkvėpė ir tapo nauju, ypač svarbiu jo paties kūrybos etapu. Fiksuodamas mimų judesius ir inscenizacijas fotomenininkas kūrė tai, kas atitiko paties laisvės suvokimą. 1968–1971 m. jis parengė du rankų darbo konceptualiosios fotografijos albumus „Mimai“, kuriems Lietuvoje nėra analogų. „M. Tenisono ir V. Luckaus kūryba visų pirma talpino egzistencines reikšmes ir neturėjo jokių politinių poteksčių, tačiau sovietiniai ideologai manė kitaip ir įvairiomis priemonėmis tramdė menininkus – pantomimos teatras uždarytas po Romo Kalantos susideginimo, o fotografo darbų sklaida buvo varžoma iki pat jo tragiškos mirties, nors šis atvejis ypatingas ir negalima vienareikšmiškai teigti, kad kalta sistema ar fotografų bendruomenė“, – praėjusiais metais „Nemuno“ žurnale išspausdintame straipsnyje „Pranašas, kuriuo netikėjome“ rašo M. Matulytė.

Šios nuotraukos istorijos vingiais sekdama N. Storyk akcentuoja, kad laikui bėgant ji vis pasipildo nauju turiniu: „Ši fotografija atbunda naujuose kontekstuose. Jos gyvenimas tęsiasi, nors nei G. Mackevičiaus, nei V. Luckaus tarp mūsų nebėra. Fotografija lieka gyvuoti toliau…“ Iš šiuolaikinio šokio ir pantomimos į žurnalistiką pasukusi N. Storyk prisimena ir vieną emociškai sudėtingiausių savo rašinių – G. Mackevičiaus nekrologą „Lietuvos žinių“ dienraštyje.

Vis dėlto akistatoje su laiku išliko ne tik nuotrauka ir ryškūs prisiminimai apie tą vasaros dieną bei jos herojus. „Žvelgiu į parodos plakatą, kurį turi išsaugojusi mano duktė, ir matau, kad esu kitokia tiek išvaizda, tiek maniera, būdu, tačiau anuometė mąstymo, kūrybos laisvė ir gyvenimo polėkis išsaugoti. Tai man ypač svarbu visą gyvenimą“, – pabrėžia N. Storyk.

Rašydama apie šią fotografiją, jos atvaizdą turėjau nusistačiusi kompiuterio ekrane. Baigusi tekstą ir išjungusi „rašomąją mašinėlę“, akyse tebemačiau du išvaizdžius saulėtoje pievoje sugulusius jaunuolius. Giedrius vis dar žvelgė kiek įtariai, o prie jo prisišliejusi Nijolė taip ir nepakėlė akių. Pamėginkite patys: užverskite žurnalo puslapį ir vėl į jį žvilgtelėkite praėjus minutei. Dabar suprantate, ką norėjau pasakyti.