1938–1947 m. Posėdis, kolūkis ir „Lietūkis“

1938–1947 m. Posėdis, kolūkis ir „Lietūkis“

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas. IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia: Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys trečiojo valstybės dešimtmečio epizodai.

Kodėl šiandien iššautume

1940 m. birželio 15 d. surengtas paskutinis A. Smetonos Vyriausybės posėdis.

Kiekvienas naujas Lietuvos kariuomenės įsigytas visureigis ar ginklas palydimas tokiu pat klausimu: negi nesama sričių, kur šie pinigai reikalingesni? Juk tai vis viena esą tik vaikų žaislai, palyginti su potencialaus agresoriaus galybe. Vis dėlto 2014 m. Ukrainoje Rusijos pradėta karinė intervencija pažadino daugelį. Imtos rimčiau vertinti grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitos, informacinio karo terminas iš akademikų diskusijų ištrūko į plačiąją visuomenę, ir didžioji jos dalis šiandien sąmoningai pasirengusi gintis agresijos atveju, rodo Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas.

Respondentų atsakymus patvirtina ir tai, kad 2015 m. sugrąžintos privalomosios karo tarnybos sąrašus iki šiol daugiausia užpildo savanoriai. Populiarios ir kitos jos formos – Šaulių sąjunga arba Krašto apsaugos savanorių pajėgos. O valstybė atsiliepia į visuomenės lūkesčius – šiemet pirmąkart nuo įstojimo į NATO gynybai numatyta skirti įsipareigotuosius 2 proc. bendrojo vidaus produkto – 873 mln. eurų, tai yra beveik 150 mln. daugiau nei pernai.

Viskas atrodo kur kas šviesiau nei 1940-ųjų birželį, kai susiskaldžiusi ir pakrikusi Lietuva išgirdo sovietų ultimatumą, o politinės jėgos iškart nusprendė, kad tai proga atsikratyti autoritarinės Antano Smetonos valdžios. Užmiesčio ūkyje ilsėjęsis ministras pirmininkas Antanas Merkys, sugrįžęs į paskutinį Vyriausybės posėdį, nepritarė prezidento A. Smetonos raginimui priešintis sovietų kėslams. Siūlymą priimti ultimatumą – sudaryti Maskvai priimtiną Vyriausybę ir įsileisti Raudonąją Armiją – palaikė dar keli nariai ir kariuomenės vadas.

Lemtingas sprendimas buvo priimtas. O Lietuva jau kone 80 metų nepamiršta gėdos – o jei pasaulis anuomet būtų išgirdęs nors vieną iššautą šūvį?

 

Žemė maitintoja

Nežinomas fotografas. Rokiškio r. Šetekšnos kolūkio kaimo kapela išlydi kombainus derliaus nuimti, 1975 m. Rokiškio krašto muziejaus nuotr.

1947 m. Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiuje įkurtas pirmas Lietuvoje kolūkis.

Savo žemės sovietmečiu netekę ir į kolūkius suvaryti Lietuvos gyventojai ja laisvai negali disponuoti iki šiol – politikai į įstatymus prikaišiojo stambiems žemvaldžiams naudingų saugiklių.
Nors 2014 m. referendumas dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams neįvyko (dalyvavo mažiau nei 11 proc. rinkėjų), praėjusios kadencijos Seimas įvedė įvairių prekybai žemės ūkio paskirties žeme apribojimų. Jie užtraukė Europos Komisijos rūstybę, tad 2017 m. rudenį parlamentarai laužė galvą, kaip išvengti sankcijų. Saugiklių įstatymo tautos atstovai neatšaukė, bet sušvelnino kai kuriuos jo nuostatus – iš ribojimų įsigyti žemę sąrašo išbraukti reikalavimai turėti žemės ūkio srities išsilavinimą ar bent trejų metų ūkininkavimo patirtį.

Užsieniečiai Lietuvos neužplūdo, tačiau stambiausi žemvaldžiai per susijusias bendroves ir artimus asmenis toliau sėkmingai laužo savo pačių proteguotus saugiklius. Vis dėlto žemės kaina kasmet kyla dešimtimis procentų, ir derlingiausiose vietose jos hektaras kainuoja daugiau kaip 7 tūkst. eurų.

Tarpukario Lietuvoje žemės reforma bandyta tolygiai paskirstyti buvusių dvarų sklypus, ūkininkai tapo pasiturinčiais visuomenės nariais. Tačiau neilgam – antrosios sovietų okupacijos metais visa žemė buvo nacionalizuota, įsteigti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Pirmasis 1947 m. Kėdainių apskrityje įkurtas Marytės Melnikaitės kolūkis.

 

Didžioji dėmė

Žudynės „Lietūkis“ garaže. 1941 m. birželio 27 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr.

1941 m. birželio 27 d. įvyko žydų žudynės Kauno „Lietūkio“ garažų teritorijoje.

Lietuvos viešąją erdvę pastaraisiais metais ne kartą supurtė skelbiamos vis naujos KGB bendradarbių pavardės, internete galima rasti žydų gelbėtojų sąrašą, tačiau oficialios suvestinės žmonių, kurie aktyviai ar pasyviai dalyvavo holokausto žudynėse, dar neturime.

2055 įrašus turintį sąrašą ketinta paviešinti 2016 m. pradžioje, tačiau tuomet, pasitarus su institucijomis, šis žingsnis nebuvo žengtas. Dabar sąrašas tikslinamas, o kada jis galėtų tapti prieinamas viešai – nežinoma. Istoriko, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus Arūno Bubnio nuomone, šiandien netikslus sąrašas sukeltų dar didesnį skandalą nei neseniai paskelbti KGB bendradarbiai. „Jis nėra baigtinis, dar reikia daug dirbti, kad jis bent kiek priartėtų prie artimesnių tiesai skaičių. Problema, kad remiamasi sovietiniais KGB dokumentais ir nuteistų asmenų bylomis, kurios nėra labai patikimos, ir reikia tikrinti kiekvieną atvejį“, – aiškino jis.

Pasak istoriko, neatidėliojant sutikrinti sąrašą trūksta žmogiškųjų resursų ir tvirto valstybės apsisprendimo: „Jeigu Lietuvai tai būtų iš tikrųjų svarbu, ne tik žodžiai, ji galėtų sukurti ir finansuoti specialią ne mažiau kaip 5 asmenų grupę, kuri ne mažiau kaip 5 metus užsiimtų vien šiuo darbu. Reikėtų tyrinėti dokumentus ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Izraelio bei JAV archyvuose. Po tyrimo sąrašą būtų galima paskelbti viešai.“

Vokiečių okupacijos metais Lietuva neteko daugiau nei 190 tūkst. šalyje gyvenusių žydų (apie 90 proc.). Sunaikinti ne tik konkretūs vardai, veidai, bet ir ištisas kultūros paveldas bei unikali visuomeninė santvarka. Ilgą laiką apie tai kalbėti vengta, o pastaruoju metu, nors viešojoje erdvėje pasisakymų holokausto tema padaugėjo, tik išryškėjo gana stiprus visuomenės susiskaldymas. Galbūt kaip tik sutikrintas ir paviešintas sąrašas istorinėse interpretacijose ir spekuliacijose susipainiojusiai Lietuvai galėtų būti pagrindas, ant kurio būtų galima perdėlioti ne tik valstybės, bet ir asmeninį santykį su tragedija.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų