Kaip investuoja milijonieriai

Pasaulio turtingiausiųjų investicijas tvarkantys šeimos biurai – nauji ir rimti pasaulio finansų sektoriaus veikėjai. Ir populistų taikinys.

Pagalvojus apie aukščiausius pinigų valdymo verslo sluoksnius mintyse iškyla senamadiškų privačių bankų vaizdas Ženevoje ar Londono Meifero rajone, su marmuriniais holais ir užmiesčio dvarus imituojančiomis posėdžių salėmis, kad turtingiausi klientai jaustųsi kaip namie. Bet toks vaizdas pasenęs. Tiksliau būtų įsivaizduoti šimtus privačių biurų stikliniuose Kalifornijos ar Singapūro pastatuose, investuojančių į Kanados obligacijas, Europos nekilnojamąjį turtą ir Kinijos startuolius. Tačiau storakapšiai jų klientai net nesusimąsto, kad virš jų galvų telkiasi politinė audra.

Turtėjantiems milijardieriams atsikratant tarpininkų ir steigiant savus „šeimos biurus“ – asmenines investicijų bendroves, kurios viso pasaulio rinkose ieško galimybių, keičiasi pasaulio finansų veidas. Beveik nepastebimai šeimos biurai įsitvirtino investicijų pasaulyje. Jie valdo iki 4 trln. JAV dolerių turto – daugiau nei rizikos draudimo fondai; suma atitinka 6 proc. pasaulio vertybinių popierių rinkų vertės. Pūsdamiesi populizmo laikais šeimos biurai neišvengiamai susidurs su nepatogiais klausimais apie tai, kaip jie telkia galią ir prisideda prie nelygybės.

Šeimos biurai – anaiptol ne naujiena: Johnas D. Rockefelleris tokį įsteigė dar 1882 m. Bet šiame amžiuje jų atsirado labai daug. JAV ir Europoje, taip pat tokiuose Azijos centruose kaip Singapūras ir Honkongas, jų veikia apie 5–10 tūkst. Nors pagrindinė jų užduotis – valdyti finansinį turtą, didžiausi biurai, kartais turintys šimtus darbuotojų, užsiima ir kitais darbais – nuo mokesčių ir teisinių klausimų iki plačius įgaliojimus turinčio vyresniojo liokajaus, pasirūpinančio lėktuvu ar augintiniu, pareigų.

Kadangi tokių žinių ir įgūdžių išlaikymas brangus, iš esmės tokie biurai apsimoka tik turintiems daugiau kaip 100 mln. JAV dolerių turto, t. y. 0,001 proc. pasaulio turtingiausių. Tokie Azijos magnatai kaip „Alibaba“ įkūrėjas Jackas Ma susikūrė tikrus feodus. Didžiausi Vakarų šeimos biurai, pavyzdžiui, įkurtas investuotojo ir filantropo George’o Soroso, operuoja dešimtimis milijardų ir svoriu nenusileidžia Volstrito įmonėms, iš bankų ir privataus kapitalo grupių paverždami ištisas įmones.

Kiekvienas investicijų bumas atspindi jį pagimdžiusią visuomenę. Kuklusis savitarpio fondas subrendo XX a. 8-ajame dešimtmetyje, du dešimtmečius klestėjus JAV vidurinei klasei. Šeimos biurų šuolis atspindi didelę nelygybę. 1980 m. 0,01 proc. turtingiausiųjų priklausė 3 proc. pasaulio turtų, šiandien – 8 proc. Gavę dividendus ar pajamas iš pirminio viešo siūlymo, šeimos įmonių steigėjai paprastai įdarbina pinigus naujiems tikslams. Bet finansų krizė sugriovė pasitikėjimą išoriniais pinigų valdytojais. Įdėmiau panagrinėję aukštus privačių bankų įkainius ir neaiškias siūlomas privilegijas, turtingi klientai atsisakė jų paslaugų.

Tokios tendencijos neturėtų nuslopti. Milijardierių toliau daugėja: pernai jų gretas papildė 199 naujokai. Kylančiame pasaulyje vyresni verslininkai, kūrę įmones bumo laikais po 1990 m., ruošiasi paversti turtą pinigais, o JAV ir Kinijoje jaunesni technologijų sektoriaus verslininkai gali netrukus paleisti akcijas į biržą, taigi atsiras naujų pinigų reinvestavimui. Dėl to šeimos biurų svoris finansų sistemoje turėtų dar paaugti. Įkandin eksponentiškai daugės prieštaravimų jiems. Akivaizdžiausias iš jų mažiausiai įtikinamas – neva šeimos biurai sukūrė nelygybę. Vis tik jie yra pasekmė, o ne priežastis. Tačiau nerimauti verta, ypač dėl vieno aspekto.

Pirma, šeimos biurai gali kelti pavojų finansų sistemos stabilumui. Iš turtingiausių žmonių, neskaidrumo ir rinkų gali išeiti sprogstamas mišinys. Didžiausių turtuolių remtas 100 mlrd. JAV dolerių vertės rizikos draudimo fondas LTCM 1998 m. sprogo, veik sugriaudamas Volstritą. 2008 m. griuvusia Bernie Madoffo sumanyta Ponzi schema patikėjo ne vienas turtingas žmogus. Bet matant dabartinę jų situaciją, nepanašu, kad šeimos biurai žadėtų naują katastrofą. Tokių biurų skolos vertė atitinka 17 proc. jų turto, taigi tarp pasaulinių rinkų dalyvių jie įsiskolinę bene mažiausiai. Viską pasvėrus, jų įtaka net gali būti stabilizuojanti. Lėšas tokie biurai linkę investuoti dešimtmečių laikotarpiui, taigi panikoms yra gerokai atsparesni už bankus ir daugelį rizikos draudimo fondų.

Jei B. Gatesas investuotų tik Turkijoje, jam priklausytų 65 proc. tenykštės vertybinių popierių rinkos.

Taip pat neramu, kad per šeimos biurus gali sustiprėti turtuolių galia daryti įtaką ūkiui. Tai įmanoma. Antai jei Billas Gatesas investuotų tik Turkijoje, jam priklausytų 65 proc. tenykštės vertybinių popierių rinkos. Bet paprastai siekiama ne telkti galią, o įvairinti riziką, todėl iš šeimos verslo paimtas kapitalas plačiai paskleidžiamas, kad investicinis portfelis nebūtų vienarūšis.

Palyginti su įprastu turto valdymu, kur dominuoja kelios įmonės, kaip antai „BlackRock“, šeimos biurų sektoriuje koncentracijos mažiau. Skirtingai nuo daugumos fondų valdytojų, šeimos biurai turi sveikintinų įpročių, įskaitant polinkį į ilgalaikius planus ir pomėgį investuoti į startuolius.

Aštriausi trečio pavojaus dantys. Teigiama, kad šeimos biurai turi privilegijų naudotis tam tikra informacija, sandoriais ir mokesčių planais, kurie leidžia rezultatais lenkti eilinius investuotojus.

Kol kas įrodymu maža. Tyrimų bendrovės „Campden Wealth“ duomenimis, 2017 m. vidutinio šeimos biuro grąža siekė 16 proc., o 2016 m. – 7 proc., ir šiek tiek atsilieka nuo pasaulio vertybinių popierių biržų. Bet magnatai turi ryšių. Šeimos biurų struktūra vis sudėtingesnė (trečdalis turi bent du padalinius), todėl lengviau gudriai sudėlioti mokesčius. Alkani makleriai ir bankai pasitinka juos su raudonu kilimu ir siūlo sandorius su uždarosiomis bendrovėmis, kurie eiliniams investuotojams nepasiekiami. Jei dėl to tikrai būtų įgytas nesąžiningas pranašumas, kaupiantis poveikiui per kelis dešimtmečius turto nelygybė katastrofiškai padidėtų.

Turtuoliai atranda „pasidaryk pats“

Todėl reikia budrumo ir skaidrumo. Šeimos biurų reikaluose dauguma reguliuotojų, iždų ir mokesčių inspekcijų – tik pradedantieji, bet jų pareiga pasirūpinti, kad niekas nepažeistų taisyklių, kurios draudžia naudotis konfidencialiais vidiniais duomenimis, kad makleriai šališkai neskirstytų klientų ir prieš mokesčius visi būtų lygūs. Šeimos biurus, kurių turto vertė, tarkime, viršija 10 mlrd. JAV dolerių, valdžios įstaigos turi paraginti skelbti ataskaitas, kuriose pristatoma jų veikla. Įtariai privilegijas vertinančiame pasaulyje didieji šeimos biurai suinteresuoti dirbti skaidriau. O mainais reikėtų nekliudyti jų darbui. Rasi, iš jų gali pasimokyti ir besiblaškantys turto valdytojai, aptarnaujantys eilinius investuotojus, daugelis iš kurių pažiūrėję, kiek kas mėnesį sumoka už paslaugas, gali taip pat pagalvoti, kad būtų gerai apsieiti be tarpininko.