-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2018-aisiais erdvės asmeniniam gyvenimui nusimato dar mažiau. Ne tik dėl vis didėjančio valdančiųjų ryžto įkyriai belstis į kiekvieno duris. Dar praėjusių metų gale pradėtos skaičiuoti dienos iki valstybės atkūrimo šimtmečio ir ta proga imti įgyvendinti projektai bei iniciatyvos pasiekė apogėjų. Vis dėlto diskusijos dėl jų prasmės ir aprėpties tęsis visus metus.
Aišku viena – šimtmetis negali tapti dar vienu statišku ir oficialiai neįdomiu renginiu, apraudančiu kadaise buvusią valstybę iki Juodosios jūros ar valdomą griežtos Antano Smetonos rankos. Atsigręždama į šimtmetį Lietuva turėtų spinduliuoti pasitikėjimą savimi ir nustoti gedėti to, ko nebuvo.
Politiko Arūno Gelūno manymu, šimtmečio minėjimas negali tapti eiline proga įtikinėti save, kad galime išlikti, kad esame ambicinga tauta ir stipri valstybė. „Jei visa šventė bus tik vyresnio amžiaus žmonių mintys ir aimanos apie kadaise, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, turėtą Eldoradą, praradimus ir traumas okupacijos metais, apie homo sovieticus ir kita, tai bus negerai, – sakė pašnekovas. – Tiesa, kad XX a. istorija daugeliui tautų buvo negailestinga, vis dėlto šiandien mes esame ne tik laisvi, ne tik ES ar NATO nariai. Šiandien mes esame kur kas daugiau. Todėl neturime teisės rezignuoti.“
Šimto metų Lietuvos istorija rodo, kad dideli esame ne stebuklais ir paminklais. Svarbiausius dalykus savo rankomis kuriame pradėję nuo mažų, o tikrieji milžinai yra visai šalia.
„Kiekvienoje šeimoje yra žmonių – herojų, kurie kūrė Lietuvą. Nesvarbu, kada: tarpukaryje ar okupacijos metais, nesvarbu, kas: valdę valstybę asmenys, ar tie, kurie priešinosi jos griovimui, prisijungė prie laisvės kovų, valstybingumo idėją palaikė krepšinio aikštelėje, – kalbėjo Valstybės atkūrimo šimtmečio programos koordinatorė Neringa Vaisbrodė. – Svarbu, kad žmonės suprastų, jog jie irgi yra tie, kurie kūrė ir vis dar kuria valstybę.“
Šiandien tai proga prisiminti Lietuvos istoriją ir pasinaudoti atsiveriančiomis perspektyvomis. Sėkminga valstybė nestovi vietoje, jos didžiavyriams pastatyti paminklai nėra amžini, ji neatsisako nepatogios praeities, siekia pokyčių ir juos įvertina.
Nuo 1918 m. vasario 16-osios praėjo 10 Lietuvos dešimtmečių. Vieni jų buvo augimo ir stiprių yrių į priekį metai, kiti – skausmo, šalčio ir išdavystės, likusiuose jungėsi juoda ir balta. Dabar mes galime tai prisiminti ne dėl to, kad apie tai rašo istorijos vadovėliai, o dėl to, kad kartais gebame kritiškai įvertinti save ir savo vietą supančioje aplinkoje. Dėl to, kad matome priežastis ir rezultatus, gebame sekti įvykių raidą ir numatyti ateities scenarijus. Juk kartais prieš šimtmetį žengti žingsniai tampa dideliais žygdarbiais.
Žurnalas IQ šiame numeryje išskiria 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas.
Tekstus galite perskaityti čia (bus atnaujinta):
