Edwardas Lucasas (Scanpix nuotr.)

NATO ir duobėtas kelias

NATO ir duobėtas kelias

Konkurencija tarp galingųjų valstybių sugrįžo, sakoma naujojoje JAV nacionalinės gynybos strategijoje.

Netiksliai pavadintas „karas su teroru“, kurio nebuvo įmanoma laimėti, jau nugrimzdo į istoriją, kur prisidės prie ne mažiau klaidingai vertintų karų su narkotikais ir skurdu. Terorizmas nesunaikins mums pažįstamo Vakarų pasaulio.

Tai gali padaryti tik dvi šalys. Abi jos yra nacionalinės valstybės: Rusija ir Kinija. JAV galynėsis su jomis ir kitomis priešininkėmis bei varžovėmis, išnaudodama savo pačios jėgą, stiprinamą kariuomenės modernizacijos ir aljansų.

Šis aiškumas – sveikintinas. Nebeliko po 1991-ųjų įsikaltos kvailos idėjos, kad priešpriešos pagrindas tėra nesusipratimai, kuriuos galima išspręsti derybomis ir kompromisais. Nacionaliniai interesai – svarbūs. Kai kada jie susikerta. Kažkas turi laimėti, ir paprastai pergalę lemia didesnė galia: iš pradžių naudojantis ekonomika ir politika, o jeigu tai nepasiteisina – karine jėga.

Nebeliko po 1991-ųjų įsikaltos kvailos idėjos, kad priešpriešos pagrindas tėra nesusipratimai, kuriuos galima išspręsti derybomis ir kompromisais. Nacionaliniai interesai – svarbūs. Kai kada jie susikerta.

Valstybės valdymo menas priklauso nuo gebėjimo įžvelgti problemas, kurti strategijas joms spręsti ir galiausiai – sėkmingai įgyvendinti priimtus sprendimus.

Dabar mums reikėtų į tai susitelkti. Strategija apibrėžia tris pagrindinius regionus: Indijos ir Ramiojo vandenynų, Vidurio Rytų ir Europos. Pastarasis laikomas keliančiu mažiausiai rūpesčių. Čionykštė priešininkė – Rusija – yra silpna. Sąjungininkai – NATO – yra stiprūs. Taip pat turime mūšių užgrūdintus ukrainiečius, trokštančius ateiti į pagalbą.

Be abejo, Europos saugumo padėtis dabar daug geresnė negu buvo daug metų. NATO gaivina savo teritorinės gynybos įgūdžius. Beveik dvi dešimtys šalių yra pasiuntusios savo karių į pažeidžiamas „priešakinės linijos valstybes“ – Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Niekas Kremliuje dabar negali kliautis mintimi, kad netikėtas puolimas prieš buvusias kolonijas atneš greitą ir neginčijamą pergalę. Ukraina pagaliau gauna vienokių ar kitokių ginklų.

Vis dėlto dar reikia nuveikti daug daugiau.

Prieš ateinančią vasarą Briuselyje vyksianti Aljanso viršūnių susitikimą iškyla trys praktiniai klausimai. Pirmasis – ar JAV galėtų arba turėtų dislokuoti karių Baltijos šalyse. Tai pagrindinis prašymas, keliamas Estijos, Latvijos ir Lietuvos lyderių. Tačiau šis klausimas keblus.

Ką amerikiečiai veiktų atvykę? Lenkijoje apstu vietos rengti pratybas, o Baltijos šalyse ji ribota. Ar šios pajėgos gali būti dislokuojamos nuolat? Ar jos turėtų būti rotuojamos? Kaip būtų užtikrinama jų priešlėktuvinė ir priešraketinė gynyba?

Šiuo metu Baltijos šalyse jau laikomi NATO kariai faktiškai yra įkaitų padėtyje. Šis metodas, užtikrinantis didelio masto atsaką agresijos atveju, neturėtų būti vertinamas atsainiai – per Šaltąjį karą jis puikiai pasiteisino Vakarų Berlyne. Kita vertus, jeigu tikrasis tikslas yra reali Baltijos šalių gynyba, tuomet karių skaičius nėra vienintelė problema. Kas nutiktų, jei atsako mechanizmas būtų sužadintas?

Dėl to kyla antras klausimas – kaip užtikrinti pastiprinimą. Krizės atveju tankų divizijos – pajėgų, reikalingų realiam antžeminiam karui su Rusija – nebūtų įmanoma stebuklingai išburti iš oro. Atsiųsti ją iš Jungtinių Valstijų užtruktų mėnesius. Netgi atgabenti šaudmenų ir kitokios įrangos per Europą užtruktų savaites.

Rusija tai žino, tad iškyla trečias klausimas – dėl atgrasymo. NATO mechanizmas sprendimams priimti ir atsakui į ginkluotą puolimą reikalingiems ištekliams sutelkti vis dar nėra visiškai patikimas.

Naujoji JAV strategija gali pasiūlyti vienašališkų atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau jiems įgyvendinti vis tiek reikėtų sąjungininkų pagalbos, o transatlantiniai ryšiai šiuo metu yra neraminančiai pašliję.

Prezidentas Donaldas Trumpas peikia Europą kaip varžovę, o jos šalis laiko veltėdėmis gynybos srityje. Europos politikai savo ruožtu stengiasi įtikti viešajai nuomonei neapdairiu antiamerikietiškumu ir veliasi į nesutarimus, kalbėdami apie Europos gynybos kooperaciją (kuri, net jeigu ir veiktų, būtų brangi ir negreit įgyvendinama). Papildomos sumaišties įneša „Brexit“.

Taigi, kelias į Briuselį yra duobėtas ir gaubiamas rūko. Tikėkimės, kad kelionės tikslą mums pavyks pasiekti saugiai.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų