Vargu ar šiandien vaikštinėjant Senvagėje galima įsivaizduoti, kad kadaise čia galėjo stovėti pagonių šventykla, o jos aukuro akmuo – dingti be pėdsakų.
Panevėžio centre esanti oazė slepia ne tik miesto istoriją, bet ir legendas, kurios iki šiol kursto smalsumą.
Ilsėjosi raganos ir velniai
Dabar gražiausia Panevėžio vieta Senvagė tolimoje praeityje buvo laukinė, paslaptinga vieta, kur ošė išlakūs medžiai, vinguriavo sena upės vaga, o žmonių pasaulis čia susiliedavo su mitais ir senaisiais tikėjimais.
Pasakojama, jog čia būta netgi pagonių šventyklos. Esą jos aukurą kadaise į senąją upės vagą nuvertė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Lietuvai jau priėmus krikščionybę.
Pagonybės ženklų šioje vietoje galima aptikti ir iki šių dienų.
Vienas jų – savotiškas aidas, atsimušantis nuo Senvagės šlaitų.
„Vienintelis toks unikalus miesto centre buvęs akmuo, kuriame sėdėjo ragana, velnias.“
L. Vasilevičius
Dar visai neseniai šalia Senvagės stūksojo į žemę sulindęs unikalus akmuo, vadinamas raganų krėslu. Vis dar neprarandama vilčių kada nors aptikti ir šventyklos aukurą.
„Romuvos“ vaidila, etnologas panevėžietis Laimutis Vasilevičius pasakoja, jog tokio akmens būta
nuo Laisvės aikštės pusės, kur dabar driekiasi status šlaitas.
„Tikrai mitologinis ir įspūdingas akmuo“, – sako etnologas.
Iki šiol mieste sklando ir savotiška legenda: mėgstantis išgerti žmogus atsisėdo ant šio akmens ir išgirdo nelabojo priekaištą – ko sėdįs jo kėdėje? Nuo to laiko žmogus esą liovėsi gerti.
Anot etnologo, būta bandymų akmenį išvežti, tačiau tam pasipriešino romuviai.
Vis dėlto prieš keletą metų jis paslaptingai dingo.
„Vienintelis toks unikalus miesto centre buvęs akmuo, kuriame sėdėjo ragana, velnias“, – apgailestauja dėl jo netekties L. Vasilevičius.
O ten, kur dabar stovi Panevėžio apygardos teismas, pasak L. Vasilevičiaus, pagonybės laikais būta
apeiginio pylimėlio su rato formos šventykla po atviru dangumi. Jos aukuro akmens paieškos ilgai masino istorikus, tačiau šis ypatingas riedulys niekada nebuvo surastas.
Ne viena įdomi teorija
Apskritai, pasak L. Vasilevičiaus, su pagonybe Panevėžyje ir jo apylinkėse siejama daug įdomių teorijų.
„Manoma, kad šventoji ugnis iš Prūsijos buvo atgabenta prie Nevėžio, nes čia buvo itin patogu slapstytis nuo priešų“, – sako jis ir priduria, kad į šias vietas galėjo pasitraukti iš savo krašto išstumti prūsai.
Etnologo teigimu, maždaug XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Vilktupio pievoje, Panevėžio rajone, buvo kūrenama šventoji ugnis.
„Yra daug pasakojimų su gana konkrečiomis užuominomis – pavyzdžiui, minima, kad žmonės susituokė Vilktupyje pas žynį. Matyt, šiame krašte būta nemažai šventų vietų“, – svarsto jis.
Etnologo manymu, aplink Panevėžį kadaise driekėsi drėgni, pelkėti miškai.
Pasak jo, senuose pasakojimuose ne kartą minima, kad Klimbaloje, esančioje Žaliosios girios masyve, lietuviai prigirdė ne vieną kryžiuotį ar kalavijuotį.
Jo teigimu, anuomet giria buvo tarsi pafrontė, slėpusi vietos gyventojus – miškų apsuptyje glaudėsi nedideli, slapti kaimeliai. O Lėvuo, anot L. Vasilevičiaus, žymėjo sėlių žemės ribą.
Vytauto Didžiojo legenda
Buvęs ilgametis Šiaulių regiono valstybės archyvo Panevėžio filialo vadovas Leonas Kaziukonis „Panevėžio balsui“ yra pasakojęs, kad apie Nevėžio ir Sirupio upelio santakoje buvusį piliakalnį išliko nedaug duomenų.
Jo viršuje buvo lygi aikštelė, juosiama pylimo.
Piliakalnis smarkiai nukentėjo XIX amžiaus pirmoje pusėje, o 1927 metais, statant žydų gimnaziją (dabar šiame pastate veikia Panevėžio apygardos teismas), galutinai nukastas.
Pasak L. Kaziukonio, ankstyviausios žinios apie čia galėjusią veikti pagonių šventovę aptinkamos 1851 metų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigo Ipolito Vercinskio rankraštyje.
Istoriko teigimu, kai 1931 metais tarpukario leidinyje „Panevėžio balsas“ buvo paskelbta vyskupo Kazimiero Paltaroko studija „Panevėžio miestas ir jo bažnyčių istorija“, jos autorius rėmėsi būtent šiame rankraštyje pateiktomis žiniomis apie piliakalnį.
Manoma, kad pats vyskupas šį dokumentą turėjo.
Po metų legenda apie šventyklą buvo pakartota leidinyje „Lietuvos miestai“, o vėliau, remiantis kitais šaltiniais, dar labiau išplėtota.
„Dar buvo pridėta, kad šventyklą sugriovė Vytautas Didysis 1414 metais, grįždamas Panevėžio apylinkėmis iš Žemaitijos į Vilnių. Nuo tada legenda apie prie Nevėžio ir Sirupio santakos sugriautą šventyklą išpopuliarėjo“, – pasakojo L. Kaziukonis.
Maždaug prieš dešimtmetį jam pavyko identifikuoti minėtą I. Vercinskio dokumentą, publikuotą tarpukario „Panevėžio balse“.
Pasak L. Kaziukonio, kunigas rašė:
„Miestas turi iš visų pusių atvirą plotą lygumoje, kurioj tankiai išmėtyti mažos reikšmės kalneliai. Iš tų kalnelių svarbiausiu galima skaityti esantį mieste prie upės Nevėžio ir upelio, vadinamo Sirupis, netoli malūno. Šis kalnas trisdešimt metų atgal turėjo aplink viršūnę pylimą, apaugusį žole ir kelių uolekčių aukštumo, o jo vidury buvo graži lyguma, kuri vėliau miesto gyventojų buvo iškasinėta, imant iš čia žemę įvairiems miesto reikalams. Yra liaudies tradicija, kad čionai buvo stabmeldžių lietuvių paskutinis aukuras, kurio paskutinis kunigas Krivis Krivaitis, išgąsdintas didybe tekančios šviesos mokslo apie tikrąjį Dievą ir Kristaus tikėjimą, iškeliavo į miškus, vadinamus šiandien Truskavos miškais, ir užbaigė savo gyvenimą Okainių kaime, dabar Truskavos parapijos.“
Panevėžio kraštotyros muziejaus leidinyje „Senasis Panevėžys. Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“ galima rasti ir keletą nuotraukų, kuriose matomas XX amžiaus pradžioje mieste dar buvęs piliakalnis bei tikrosios Sirupio upelio žiotys.
Aukuro akmuo traukė istorikus ir archeologus
L. Kaziukonis taip pat tyrinėjo, kur galėtų būti šventyklos aukuro akmuo.
Žinių apie Senvagėje buvusį akmenį jis aptiko 1990 metais išleistoje Rimanto Matulio knygoje „Istoriniai akmenys“.
Visuomenei susidomėjus Senvagės paslaptimis, kraštotyrininkas Jokūbas Atkočiūnas apie joje, jau po karo, matytą akmenį pranešė žymiam archeologui Petrui Tarasenkai. Pastarasis apie šį radinį nieko nežinojo.
Tuomet kraštotyrininkas kreipėsi į Panevėžio muziejininkus. Šie akmenį apžiūrėjo, nufotografavo ir paliko gulėti prie Senvagės kranto.
Pasakojama, kad vėliau istorinis Panevėžio akmuo paslaptingai dingo.
1998 metais, valant Senvagės dugną, L. Kaziukonis kartu su archeologe Alfreda Petruliene tarp atsivėrusių akmenų ieškojo minėtojo radinio, tačiau jis taip ir nebuvo aptiktas.
Tad iki šiol lieka neaišku, kur šis pagonims šventas akmuo pradingo.
Grasino nuplauti Kranto gatvę
Per Panevėžio centrą tekantis Nevėžis vėlesniais laikais pakeitė savo vagą.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas pasakoja, kad iki XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos upė, tekėdama per miestą, ties Kranto gatve darydavo staigų posūkį.
„Per pavasario polaidžius Nevėžis patvindavo, užliedavo aplinkines teritorijas ir ardė kairįjį krantą“, – pasakoja istorikas.
Tarpukariu Panevėžio savivaldybė nusprendė mieste įrengti kanalizaciją ir vandentiekį.
Rengiant projektą pasiūlyta ištiesinti upės vagą.
„Atsiradusiame plote, dabartinės Senvagės vietoje, planuota įrengti parką, kuris augančiam miestui buvo itin reikalingas“, – sako D. Juzėnas.
Jo kolegės, Istorijos skyriaus vyresniosios muziejininkės Emilijos Juškienės teigimu, upę tvarkyti privertė konkrečios to meto problemos.
Dideli pavasariniai potvyniai ardė krantus, užliedavo aplinkines teritorijas, gatves ir net kėlė pavojų Kranto gatvės pastatams.
Tuo metu dar nesant kanalizacijos, į Nevėžį buvo verčiamos įvairios atliekos. Galiausiai upės vanduo buvo užkrėstas vidurių šiltinės bakterijomis.
Pasak E. Juškienės, dėl to net buvo uždrausta upėje skalauti skalbinius, maudytis ar naudoti jos vandenį ūkio reikmėms.
1939 metais Nevėžis buvo ištiesintas.
Darbai pradėti ties apskrities ligonine: iš pradžių supiltas pylimas, vėliau tvarkytos krantinės, suformuota nauja upės vaga, apsaugojusi Kranto gatvę nuo potvynių, o buvusi senoji vaga ilgainiui virto Senvage.
Netrukus prasidėjus Lietuvos okupacijai ir Antrajam pasauliniam karui, Senvagės nebespėta paversti parku.
Senvagę tvarkė dešimt metų
Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininku 24 metus dirbęs, dabar jau šviesaus atminimo Bronius Kačkus „Sekundei“ yra pasakojęs, kad dabartinės Senvagės vietoje apie 1953 metus dar telkšojo vanduo – žiemą čia veikdavo čiuožykla. Tačiau ilgainiui vieta pradėjo užakti, o gyventojai ją pavertė šiukšlynu.
„Atsimenu, kai dabartinėje Laisvės aikštėje pastatėme „Nevėžio“ viešbutį, svečiai, ypač iš Maskvos, skųsdavosi, kad jiems trukdo Senvagėje kurkiančios varlės. Tuomet ir nusprendėme, kad šią vietą būtina sutvarkyti. Pagal miesto generalinį planą čia buvo numatyta poilsio zona – nedidelis skveras. Svarstėme, kad vis tiek, įrengiant skverą, teks išvežti atliekas, todėl nutarėme įrengti baseiną. Tuo metu Panevėžyje jų labai trūko“, – prieš keletą metų pasakojo jis.
Senvagės virsmas į tokią erdvę, kokią panevėžiečiai mato jau kone pusę amžiaus, vyko sovietmečiu. Rekonstrukcijos imtasi 1972 metais, o darbai tęsėsi beveik visą aštuntąjį dešimtmetį. Juos atliko vietos specialistai – Panevėžio kelių statybos ir remonto valdyba.
Oficialus Senvagės atidarymas įvyko 1981-aisiais, nors viršutinė terasa dar kurį laiką buvo tvarkoma.
Dažniausiai dirbta rudenį ir žiemą, nes vasarą melioracijos technika būdavo reikalinga tiesioginiams darbams.
Valant Senvagės dugną, rasta ne tik daug atliekų. Nustatyta, jog ties Kranto gatve gylis siekė net 6–8 metrus. Nemažai pastangų pareikalavo ir tinkamų apdailos medžiagų paieška.
Pavyzdžiui, granitą iš Maskvos teko įsigyti ne tiesiogiai – jis buvo perkamas per vieną miesto įmonę ir perparduodamas kitai. Senuosius salos tiltelius taip pat gamino panevėžiečiai, o apšvietimo stulpų šviestuvai buvo užsakyti Kauno Aleksoto stiklo fabrike.
Pasipriešinimo spindulys
Dar vienas su Senvage susijęs pasakojimas anuomet buvo tarsi laisvės gurkšnis.
Kalbama, kad giliu sovietmečiu čia sužėrėjo originali Trispalvė.
Senvagėje buvo įrengtas naktimis šviesdavęs fontanas.
Povandeniniai prožektoriai, skirti jam apšviesti sutemus, buvo atgabenti iš Kaliningrado srities karinės gamyklos.
Juos sumontavus ir pirmą kartą įjungus, visiems, kas stebėjo šį procesą, atėmė žadą.
Fontanas nusidažė geltona, žalia ir raudona spalvomis.
Nors oficialiai teigta, kad tai buvo atsitiktinumas, esą pavyko gauti tik tokių spalvų šviestuvus, šį įvykį menantys Panevėžio senbuviai tuo abejoja – manoma, kad taip panevėžiečiai vieni kitiems tyliai siuntė laisvės žinią.
Kėsinosi į istorinius pastatus
O rengiant tuometės Lenino aikštės (dabartinės Laisvės aikštės) rekonstrukcijos projektą, buvo sumanyta ją sujungti su Senvage.
Netgi jau visai rimtai svarstyta nugriauti Senvagę ir aikštę skiriančių senųjų pastatų juostą.
Planuota, kad atsivėrus vaizdui į Senvagę, aikštėje, prie gatvės, iškils paminklas Leninui, o jo papėdėje bus įrengta tribūna. Laimei, toks ganėtinai barbariškas sumanymas liko neįgyvendintas ir miestas paveldo neprarado .
Senvagė statybininkų sulaukė ir jau nepriklausomos Lietuvos laikais – prieš keletą metų ji vėl buvo rekonstruota ir dar kartą pakeitė savo veidą.
Dabar čia šniokščia naujas fontanas, kurio vakarinių įspūdingų spektaklių ant vandens pasižiūrėti suvažiuoja turistai iš visos Lietuvos, o Senvagės salelė virtusi jaunimo pamėgta bendravimo vieta.
