Nerijaus Čivilio iliustr.
Norite su kaimynu pasikalbėti apie politiką? Verčiau prašykite leidimo. Net demokratijos lopšiu vadinamosiose Jungtinėse Valstijose kai kurios politinės iniciatyvos gali baigtis liūdnai
Pat Murakami vadovauja nedidelei kompiuterių remonto dirbtuvei ir papildomai šiek tiek užsiima politine agitacija. Ji nerimauja dėl savo rajono – gyvybe urduliuojančios apylinkės, kurioje daugybė vietnamietiškų parduotuvių ir autobusų stotelėse laukiančių moterų su šydais. Sietlo miestas kai kuriuos savo rajonus mėgino paskelbti „apleistais“, nes taip būtų galėjęs nusavinti žmonių namus, o sklypus perduoti privatiems NT plėtotojams.
Norėdama savo kaimynus sutelkti protestui, P. Murakami įsteigė grupę, pavadintą „Daug kultūrų, viena žinia“. Ji nugalėjo. Arba bent jau planai nugriauti dalį pastatų jos kaimyninėse apylinkėse 2007 metais buvo atidėti. Bet ji nerimauja, kad politikai ir jų draugužiai NT plėtotojai gali mėginti ir vėl, taigi siekia pataisyti Vašingtono valstijos taisykles dėl „valstybės teisės nusavinti privačią nuosavybę“, vietos valdžiai suteikiančias ypatingus įgaliojimus privačią nuosavybę pripažinti netinkama gyventi.
Ji susidūrė su kitu mažai žinomu valstijos įstatymu. Spausdinant skrajutes, organizuojant susirinkimus, kaimynus raginant rašyti savo valstijos atstovui ir reikalauti pakeitimų, reikia įsiregistruoti kaip „pilietinių iniciatyvų lobistui“. Ši taisyklė taikoma bet kuriai grupei, kuri, mėgindama paveikti teisėkūrą, bet kuriuo metu per mėnesį išleidžia daugiau kaip 500 JAV dolerių. Įskaitomi ne tik pinigai, bet ir bet koks kitas vertingas dalykas.
Norėdama laikytis įstatymo P. Murakami turi nurodyti kiekvieno asmens, padedančio jai organizuoti kampaniją arba įnešančio daugiau kaip 25 JAV dolerius grynaisiais ar natūra, duomenis: vardą, pavardę, adresą ir veiklą. Tuomet ši informacija paviešinama internete. Be to, kas mėnesį ji turi teikti ataskaitas apie visą grupės veiklą ir išlaidas. Nesilaikant taisyklių galima gauti didžiulių baudų: 10 tūkst. JAV dolerių už vieną pažeidimą – vadinasi, kiekvieną kartą išsiuntusi laiškus.
P. Murakami kelia bylą siekdama šio įstatymo panaikinimo. Jos manymu, jei pirmoji pataisa dar turi kokią nors prasmę, tai ji akivaizdžiai gina amerikiečių teisę su kaimynais kalbėtis apie politiką. Daugelis P. Murakami palaikančių asmenų yra neseniai pabėgę iš autokratinių režimų. Jei dalyvavimas reiškia, kad bus paskelbti jų asmeniniai duomenys, jie mieliau nedalyvautų.
Nepopuliarias idėjas remiantys asmenys nerimauja dėl to paties. Diskusijų grupei, pavadintai „Konservatyvūs entuziastai“, vadovaujantis Alfredas Petermannas sako „neįtikėtina“, kad jis turi paskelbti bet kurio asmens, į susirinkimą atsinešusio alaus už 25 JAV dolerius, vardą, pavardę, adresą ir jo veiklą. Anot jo, „konservatyvus“ Sietle laikomas nepadoriu žodžiu. Kai kurie jo grupės nariai baiminasi reakcijos darbe, jei bus paviešinti.
Visos valstijos kontroliuoja profesionalius lobistus, t. y. užmokestį gaunančius agentus, kurie tiesiogiai bendrauja su politikais tikėdamiesi juos palenkti. Gana sąžininga. Bet nauja libertarų grupės, pavadintos Teisingumo institutu (Institute for Justice), ataskaita rodo, kad 36 valstijos varžo ir „piliečių lobistinę veiklą“, taigi tokius žmones kaip P. Murakami. Taisyklės dažnai sudėtingos ir neaiškios. Pilietinių iniciatyvų lobistams skirtose Masačusetso valstijos gairėse pirmasis sakinys vos trumpesnis už Getisburgo kalbą ir suprantamas tik teisininkui. Smulkios grupės teisininko paslaugų neįperka. Tačiau kelios valstijos už taisyklių nesilaikymą netgi grasina kriminalinėmis bausmėmis. Maksimalus nuosprendis Alabamoje – 20 metų kalėjimo.
Griežčiausios bausmės retai, jei apskritai taikomos. Bet jos vis tiek atbaido nuo noro pasinaudoti teise į žodžio laisvę. Anot konstitucijos, žmonės turi teisę „organizuoti taikius sambūrius ir kreiptis į valdžią su prašymais atitaisyti skriaudas“. Politikai to negali pakęsti.
