Jau šimtą dvejus metus skaitomas „Panevėžio balsas“ – daugiau nei leidinys. Tai legendinis miesto gyvenimo metraštis.
O atsirado jis „kelių panevėžiečių galvose minčiai žibtelėjus“ ir pirmųjų redaktorių pastangomis tą mintį įgyvendinus.
Nuo pačios pradžios
„Panevėžiui reikalingas laikraštis… Šioji mintis žibtelėjo dar 1919 metais kelių panevėžiečių galvose. Ir tik po penkerių metų mintis įsikūnija į gyvenimą. Šiandien pradeda eiti „Panevėžio balsas“, – tokia buvo pirmojo straipsnio pirmajame lietuviškame Panevėžio laikraštyje pradžia.
Dėl tos žibtelėjusios minties 1924 metų vasario 16 dieną panevėžiečiai pirmą kartą į rankas paėmė savą lietuvišką laikraštį – „Panevėžio balsą“.
Nuo tos dienos prabėgo 102 metai, nusinešę daugybę neįtikėtinų permainų, skausmingų išgyvenimų, praradimų ir atgimimų, o per tą laiką laikraštis su panevėžiečiais visada buvo kartu.
Priverstinai keitęs pavadinimą ir vėl jį susigrąžinęs, „Panevėžio balsas“ gyvas ir tokios sukakties proga pasirengęs pasakoti savąją istoriją, surinktą iš archyvų, spaudos puslapių, prisiminimų ir užrašų.
Ne tik istoriją – net ir priešistorę, nes susidomėjimas būsimu laikraščiu Panevėžyje kilo vos išgirdus žinią, kad būrelis entuziastų rengiasi jį leisti.
Būta ir patarimų, ir perspėjimų, atsirado ir pasirengusiųjų padėti.
„Girdėjau, kad Tamsta ar Tamstos leidžiate pirmą „Panevėžio Balsas“ numerį. Tegul Dievas jums padeda gyventi toje ašarų pakalnėje, nieko pikto nematyti, nieko be reikalo nebarti, bet netylėti ką nors bloga pamačius. Gerai būtų, kad ir Tamstos, p. Redaktoriau, niekas nebartų, be reikalo kalėjiman nesodintų ir kad nereikėtų elgetauti išmaldą padengimui administratyvinio nutarimo. Linkėčiau Tamstai nesikarščiuoti ir žengti pirmyn iš palengvo, nesidairant nei į partijas, nei į atskiras sroves bei nuomones. Drožk tiesiai ir gana!“ – tokius linkėjimus naujo laikraščio leidėjams išsakė poetas, advokatas, iki šių dienų Skaistakalnio parke išlikusios Pragiedrulių sodybos tuometis šeimininkas Juozas Čerkesas-Besparnis.
Netikėtas atradimas
Pirmasis Panevėžyje pirmojo lietuviško laikraščio redaktorius, kuriam ir buvo skirti šie J. Čerkeso-Besparnio žodžiai, buvo Stasys Liutkevičius (1886–1967).
Beje, šių metų sausio 24 dieną sukako 140 metų nuo jo – „Panevėžio balso“ steigėjo, leidėjo ir pirmojo redaktoriaus – gimimo.
Apie šio žmogaus gyvenimą ir veiklą buvo žinoma labai mažai – beveik tik pavardė pirmuosiuose „Panevėžio balso“ numeriuose.
Ir tik panevėžiečio istoriko, archyvaro Leono Kaziukonio dėka šiandien ne tik žinome apie pirmojo redaktoriaus gyvenimą ir veiklą, bet ir susipažinome su Panevėžyje gyvenančia jo palikuone, anūke.
Kruopštaus istoriko pastangomis įvyko netikėtas atradimas – jam pradėjus intensyviai domėtis S. Liutkevičiumi ir paprašius visuomenės pagalbos, atsišaukė anūkė Diana Armonienė, publikuotoje nuotraukoje atpažinusi savo senelį.
Šios paieškos rezultatai tapo tikra sensacija miesto ir jo spaudos istorija besidomintiesiems.
„Senelį prisimenu, bet niekada nežinojau, kad jis – laikraščio steigėjas, pirmasis redaktorius. Ši žinia tapo mano gyvenimo atradimu ir už jį esu dėkinga istorikui Leonui Kaziukoniui“, – sako Panevėžio dailės galerijos direktoriaus patarėja, S. Liutkevičiaus anūkė D. Armonienė.
Išrinko anūkei vardą
Panevėžietė iki tol nė nenutuokė, kad ją taip mylėjęs senelis yra žmogus, davęs pradžią lietuviškai spaudai Panevėžyje.
Tiesa, anūkė buvo vos septynerių, kai senelis paliko šį pasaulį, bet, kaip sako D. Armonienė, šeimoje niekas apie senelio sąsajas su „Panevėžio balsu“ niekada nekalbėjo.
Moteris, ir pati anksčiau dirbusi Panevėžio spaudoje, domėjosi jos istorija ir tikrai žinojo, kad pirmasis „Panevėžio balso“ redaktorius buvo Liutkevičius.
Bet jo niekada nesiejo su savo gimine.
„Daug žmonių Lietuvoje tokią pavardę turi. Apie savo senelį, mamos tėtį, žinojau, kad jis buvo matininkas, kad bendradarbiavo laikraštyje „Naujojoje gadynėje“, bet kad jis ir „Panevėžio balso“ steigėjas, nė neįtariau“, – prisipažįsta anūkė.
Dabar, kai nuo to atradimo jau praėjo kuris laikas, kai tokios žinios sukelta nuostaba jau praeityje, anūkė, prisimindama su seneliu vaikystėje praleistą laiką, didžiuojasi ir džiaugiasi, kad jo gyvenime būta tokios svarbios ir prasmingos veiklos.
Diana iš vaikystės prisimena šiltus vakarus, kai susirinkdavo visa šeima, apie kažką kalbėdavo, lošdavo kortomis.
„Jau tada žinojau, kad už savo vardą turiu būti dėkinga seneliui. Jis domėjosi antikine literatūra, mitologija ir pasiūlė anūkę pavadinti Diana“, – šypsosi D. Armonienė.
Po ilgų kelionių – vėl Panevėžy
Redaktoriaus anūkė vertina kruopštų istoriko L. Kaziukonio darbą. Juk jis, pasitelkęs į pagalbą visas priemones, pervertęs pluoštus medžiagos, sudėliojo S. Liutkevičiaus biografiją.
Pagal profesiją S. Liutkevičius buvo matininkas. Baigęs Šeduvos pradžios mokyklą, tarnavo braižytoju ir matininkų padėjėju Šiaulių bei Panevėžio apskrityse.
Veikla spaudoje S. Liutkevičiui nebuvo svetima – jis pirmojo legalaus Lietuvos socialdemokratų laikraščio „Naujoji gadynė“ administratorius. Laikraštis leistas praėjusio šimtmečio pradžioje ir 1907 metais uždarytas.
Aišku, kad toks leidinys caro valdžiai negalėjo patikti.
S. Liutkevičius policininkų sulaikytas 1906 metų birželio 29 dieną per atlaidus Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje už tai, kad ten platinęs proklamacijas, o gal spaudą.
Kuriam laikui uždarytas į Panevėžio kalėjimą, S. Liutkevičius, susiklosčius aplinkybėms, buvo paleistas ir iš karto pasislėpė, nujausdamas, kad netrukus jo vėl ateis suimti.
Taip ir nutiko, bet S. Liutkevičius jau buvo nebepasiekiamas, pasitraukė į Rusiją, į Užbaikalės kraštą. Apsigyveno Čitoje, dirbo matininku.
Žinoma, kad 1918 metais prasidėjus pilietiniam karui S. Liutkevičius buvo mobilizuotas į admirolo Aleksandro Kolčiako armiją, o ją bolševikams likvidavus, per dar neužimtą Vladivostoką pasitraukė į Japoniją, paskui – į JAV.
Amerikoje S. Liutkevičius nepasiliko.
1923 metais grįžo į Lietuvą ir vėl buvo priimtas Žemės tvarkymo ir matavimo departamento matininku. Pasiprašė paskiriamas į Panevėžį.
Archyvų paslaptys
Atvykęs į Panevėžį S. Liutkevičius ėmė rūpintis laikraščiu.
Su rašytoju Konstantinu Jasiukaičiu įsteigė nepartinį, neutralios pakraipos laikraštį „Panevėžio balsas“.
„S. Liutkevičius redaktoriumi-leidėju pasirašė nuo pirmo iki ketvirto laikraščio numerio. Toliau redaktorius-leidėjas buvo rašomas K. Jasiukaitis“, – sako su „Panevėžio balso“ pradžia susijusią paslaptį įminti ryžęsis istorikas L. Kaziukonis.
Perversta daugybė archyvų, užuominų ieškota įvairiuose šaltiniuose ir, stengiantis aptikti S. Liutkevičiaus pėdsakus, savotišku siūlo galu istorikui tapo žinutė apie Lietuvos matininkų sąjungos 1926 metais Panevėžyje pradėtą leisti žurnalą „Matininkas“.
Šios sąjungos valdybos pirmininku buvo Stasys Renigeris, sekretoriumi – Stasys Liutkevičius, abu panevėžiečiai.
O 1931 metais išleistame žurnalo „Žemėtvarka ir melioracija“ numerio viename iš straipsnių istorikas išvydo paaiškinimą, kad žurnalo „Matininkas“ iniciatorius Stasys Liutkevičius buvo ir „Panevėžio balso“ steigėjas bei leidėjas.
Tapo aišku, kad matininku dirbęs S. Liutkevičius buvo ne tik 1926 metais Panevėžyje pradėto leisti „Matininko“ žurnalo iniciatorius, bet ir 1924-aisiais įsteigto „Panevėžio balso“ pradininkas.
O pirmą žingsnį žengęs laikraštis veiklą tęsė.
Trečiajame „Panevėžio balso“ numeryje pranešta, kad S. Liutkevičius su Konstantinu Jasiukaičiu nuo 1924 m. kovo 8-osios yra vieninteliai šio leidinio savininkai. Penktajame numeryje K. Jasiukaitis vienas skelbiamas „Panevėžio balso“ redaktoriumi-leidėju.
Ko gero, spėja L. Kaziukonis, tuo metu S. Liutkevičius jam perdavė ir visas savo laikraščio savininko teises.
Gal dėl to, kad rimtai ėmėsi matininko darbo, aktyviai dalyvavo Lietuvos matininkų sąjungos veikloje, vėliau tapo ir žurnalo, skirto matininkų bendruomenei, pradininku.
Panevėžyje S. Liutkevičius gyveno iki 1931 metų pradžios, tada išvyko į Uteną – buvo paskirtas Utenos apygardos žemės tvarkytojo įstaigos vadovu.
Panašios biografijos
Konstantinas Jasiukaitis (1882–1941) – knygnešys, spaudos darbuotojas, revoliucinis veikėjas – „Panevėžio balso“ redaktoriumi išbuvo iki 1926 m. sausio 28-osios.
Tą dieną išleidus 100-ąjį laikraščio numerį, jis pasitraukė.
Jo biografija labai panaši į bendraamžio S. Liutkevičiaus.
Gimęs Pakruojo rajone, mokęsis Mintaujos gimnazijoje, nuo 1900 m. gyveno Šiauliuose, bendradarbiavo laikraščiuose.
Jis buvo tos pačios „Naujosios Gadynės“ redaktorius, 1906 metų rugsėjo 18 dieną taip pat areštuotas, kalintas, paskui pasitraukęs iš Lietuvos.
Tik ne į Rytus kaip S. Liutkevičius, bet į Vakarus. 1907–1912 m. gyveno Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, epizodiškai studijavo Fribūro, Briuselio universitetuose.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Jasiukaitis 1915–1917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, o 1918-aisiais grįžo į Lietuvą, į Panevėžį.
K. Jasiukaitis 1922–1940 metais buvo Panevėžio ligonių kasos direktorius, o tuo pačiu laiku, 1924–1926 m., redagavo laikraštį „Panevėžio balsas“.
Iš „Balso“ į „Garsą“
Vėliau, pirmiesiems redaktoriams pasitraukus, keliems vadovams pasikeitus, faktiškai nuo 1928 m. laikraštį redagavo kunigas Augustinas Liepinis.
„Buvo vienas netikėtas posūkis laikraščio istorijoje. 1935 metų vasario 16 dieną jis staiga išleistas kitaip pavadintas – vietoj „Panevėžio balso“ pasirodė „Panevėžio garsas“. Kodėl buvo pakeistas laikraščio pavadinimas, niekas niekur nepaaiškino“, – pasakoja L. Kaziukonis.
Laikraščio pavadinimo pakeitimo paslaptį pavyko įminti neseniai.
Tarp 1934–1935 m. Panevėžio apylinkės teismo dokumentų L. Kaziukonis aptiko duomenų, kad „Panevėžio balsas“ buvo pakeistas į „Panevėžio garsą“ tam, jog laikraščio redakcija išvengtų 3 420 litų skolos.
Dėl jos už nesumokėtas spaustuvės paslaugas į teismą kreipėsi spaustuvininkas Naftalis Feigenzonas.
„Panevėžio garsas“ ėjo iki 1940 m. sovietinės okupacijos.
Sovietmetyje laikraščio pavadinimas vėl pakeistas – leista „Panevėžio tiesa“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. liepos 4-ąją „Panevėžio tiesos“ redakcijos ir skaitytojų pageidavimu miesto laikraščiui grąžintas tikrasis jo vardas – „Panevėžio balsas“.
Po dešimties metų lagerio
Į Lietuvą atėjus sovietams, K. Jasiukaitis mirė 1941-aisiais, o S. Liutkevičius, kaip ir dauguma to meto inteligentijos, atsidūrė okupantų juoduosiuose sąrašuose.
1941 m. birželio 14-ąją sovietinių enkavedistų suimtas ir išvežtas į Rešotų koncentracijos stovyklą Sibire.
Nuteistas kalėti 10 metų lagerio.
Pasibaigus bausmės laikui, 1951 m. visiškai praradęs sveikatą išsiųstas į neįgaliųjų namus.
1954-aisiais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno savo šeimos namuose netoli Subačiaus.
Po trejeto metų persikraustė pas dukrą ir žentą į Panevėžį.
D. Armonienės tėvai gavę sklypą ketino statytis namą Vienybės aikštėje, ten iš sodybos atvežė klėtį, kur visa šeima ir įsikūrė. Kiek vėliau gimė Diana.
S. Liutkevičius mirė 1967 m. vasario 18-ąją, kai anūkei tebuvo 7-eri.
„Panevėžio balso“ įkūrėjas amžino poilsio atgulęs Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Apie Panevėžį ir jo žmones
Nei pirmieji redaktoriai, nei ano meto skaitytojai, aišku, nežinojo, kaip klostysis savo kelią 1924 metais, Lietuvai ypatingą dieną vasario 16-ąją pradėjusio laikraščio likimas.
Ateitis parodė, kad startas buvo sėkmingas – ir šiandien, jau daugiau kaip šimtui metų praėjus, „Panevėžio balsas“ gyvas.
Per tą laiką jame spausdinta pati įvairiausia medžiaga, dirbo savo darbą mylintys darbuotojai, būta daug bendradarbių – gabių panevėžiečių, tad laikraščio puslapiuose kiekvienas skaitytojas rasdavo sau įdomios medžiagos.
Nepamirštamas ir jau minėto poeto Juozo Čerkeso-Besparnio indėlis.
Jo straipsnius, feljetonus, pastabas Panevėžio spaudoje žmonės skaitė porą dešimtmečių.
J. Čerkesas-Besparnis turėjo puikų humoro jausmą.
Ypač populiarūs buvo kurį laiką skelbti jo feljetonai „Iš Nykštuko užrašų“.
Daug pastabų išsakydavo autorius herojaus Nykštuko lūpomis – tvarkos, padorumo jis gali pamokyti ir šiandien.
Štai kaip apie Panevėžį J. Besparnis rašė „Panevėžio balse“ 1926 metų kovą: „Sulyginus plačiąją Lietuvą su Panevėžiu, šis pastarasis rodos menkniekis: mažas miestukas su keliais šimtais krautuvių, keliolika aludžių, keletą traktierių ir keliais šimtais valdininkų. Tiesa, čia yra sugalvota, bet iki kraujo neįkūnyta „Alma Mater“, trispalvė gimnazija, didelių gerų norų miesto valdyba, kuri viską iš piliečių ima, bet nieko jiems neduoda todėl, kad piliečiai irgi nieko jai neduoda. Dar turime muzikos mokyklą, devynis teatrus su trimis artistais, kurie veikia išsijuosę, kaip ir visoj Lietuvoje. Kur tu, žmogau, išskaitliuosi, kiek Panevėžy gero ir blogo.“
Pėdsaką palikusios asmenybės
Bėgant dešimtmečiams laikraštyje dirbo daug žinomų žmonių, ryškų pėdsaką palikusių šviesių asmenybių. Tarp jų – žymi rašytoja, visuomenės ir politikos veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kurį laiką buvusi „Panevėžio balso“ redakcijos komisijos nare. Jos straipsnių daugiausia spausdinta 1924–1925 metais.
Laikraščiui rašė ir viena iškiliausių tarpukario Panevėžio asmenybių – kalbininkas, visuomenės veikėjas Petras Būtėnas.
Prie „Panevėžio balso“ leidybos trumpai prisidėjo net garsusis avangardininkas Jonas Mekas. Pats J. Mekas visuomet pabrėždavo, koks nelengvas buvo žurnalistų darbas.
Gresiant vokiečių areštui, 1944 metų liepą J. Mekas kartu su broliu pasitraukė į Vakarus.
Iki nepriklausomybės atkūrimo, o ir paskui „Panevėžio balse“ dirbo nemažai rašytojų, poetų, menininkų.
Itin ryškų pėdsaką „Panevėžio balso“ istorijoje paliko poetė Elena Mezginaitė. Visa Lietuva ją prisimena ir kaip dainų tekstų autorę, tačiau svarbiausia poetės kūrybinio palikimo dalis – keturios poezijos knygos.
Glaudžiai su šiuo laikraščiu, sovietmečiu turėjusio „Panevėžio tiesos“ vardą, susijęs ir žymus poetas Jonas Strielkūnas.
Į redakciją pirmą kartą užsuko 1961 metų pavasarį ir… tapo jos dalimi.
„Tirpstant sniegui, persikėliau gyventi į Panevėžį ir pirmą kartą užėjau į „Panevėžio tiesos“ redakciją, kuri netrukus tapo antraisiais mano namais. Redakcijos darbuotojai sutiko mane šiltai, padėjo prisiregistruoti, po to surasti darbą“, – 1986 metais prisiminė poetas.
Jau pirmadienį, vasario 16-ąją, „Panevėžio balsas“ pasitiks 102 metų sukaktį. Tai – ne tik išskirtinis skaičius Lietuvos žiniasklaidoje.
Tai ir priminimas, kad miestas gyvas tol, kol gyvas jo žodis.
O kol Panevėžys turi savo balsą, tol jo istorija bus pasakojama – drąsiai, atvirai ir su meile savo žmonėms.
