Laikas atstatyti pusiausvyrą

Skaistės Ašmenavičiūtės iliustr.

Didžioji JAV ekonomikos transformacija – nuo vartojimo ir įsiskolinimo pereiti prie eksporto ir taupymo.

Steve’as Hiltonas prisimena nevilties mėnesius po to, kai 2008 m. žlugo „Lehman Brothers“. S. Hiltono valdomos nekilnojamojo turto įmonės „Meritage Homes“ pardavimo skyrius užplūdo klientai, bet ne pirkti namų, o atšaukti jau pasirašytų sutarčių. „Akimirką maniau, kad artėja pasaulio pabaiga“, – prisimena jis.

Vėlesniais mėnesiais S. Hiltonas dėjo vis daugiau pastangų, kad išgelbėtų savo įmonę. Nors ir patyrė didžiulių nuos­to­lių, jis atsisakė tūkstančių sklypų, kuriuos per bumą firma pačiupo Arizonoje, Floridoje, Nevadoje ir Kalifornijoje, pirkimo sandorių. Galų gale atleido tris ketvirčius iš 2300 darbuotojų. Be to, nurodė iš pagrindų pakeisti namų projektus, kad beveik perpus sumažintų statybos sąnaudas: paprastesni stogai, standartinio dydžio langai, mažiau galimybių rinktis įvairius priedus. Neliko 3,7 metro aukščio lubų, plačių laiptų ir granitinių stalviršių, kurių visi norėjo, kai pinigų gauti buvo nesunku. „Meritage Homes“ dabar aptarnauja vienintelius klientus – paskolas su federalinės valdžios garantija gaunančius asmenis, kurie namus perka pirmą kartą, ir, kaip taupesnė, kuklesnė įmonė, lėtai skinasi kelią atgal į klestėjimą.

Tą patį galima pasakyti ir apie Jungtines Valstijas. Per pastaruosius dvejus metus darbo vietų sumažėjo kone visose pramonės šakose, bet labiausiai nukentėjo sektoriai, kurie iš esmės aptarnauja vien vartotojus. Užimtumas gyve­na­mų­jų namų statybos ir automobilių gamybos sektoriuose sumažėjo beveik trečdaliu, o mažmeninėje prekyboje ir bankinin­kys­tė­je – 8  proc. Ūkiui atsigaunant, dalis darbo vietų bus atkurtos, bet daugybė jų ne, nes recesija nebuvo įprasta. Išpūstas turto kainų burbulas, galimybės vis lengviau gauti kreditą ir pigi nafta – JAV vartojimo amžiaus koziriai – vargu ar begrįš.

Tačiau įvyks viena iš pastaraisiais dešimt­mečiais didžiausių JAV ūkio transformacijų. Dėl šio makroekonominio perėjimo nuo įsiskolinimo ir vartojimo prie taupymo ir eksporto bus ir mikroekonominių pokyčių: keisis gyvenimo būdas, atsiras kitokio darbo kitose vietose.

Dėl krizės ir po jos sekusios recesijos senasis ekonominis modelis staiga nebeveikia. Nors pastaruoju metu pastebimas nedidelis augimas, namų (panašiai kaip ir akcijų) kainos nuo piko vertės nukrito 29 proc. Namų ūkių turtas nuo 2007 m. susitraukė 18 proc. (12 trilijonų JAV dolerių) ir kaip disponuojamųjų pajamų dalis grįžo į 1995-uosius. O jei vartotojai nesijaučia turtingi, jie nelinkę išlaidauti. Bankai irgi nebe taip noriai skolina: spaudžiami reguliavimo institucijų, kurios dabar norėtų, kad per bumą būtų pesimistiškiau ver­ti­nusios egzotiškas nekilnojamojo turto paskolas ir laisvas skolinimo sąlygas, sugriežtino paskolų reikalavimus.

Prieš 20 metų nesiekusios 80 proc. disponuojamųjų pajamų, 2007 m. vidutinės vartotojų skolos pakilo iki 129 proc. Jei galima vadovautis kitomis pastarųjų 50 metų krizėmis, JAV vartotojai ateinančius šešerius arba septynerius me­tus pra­leis mažindami savo įskolas, kad galėtų lengviau jas suvaldyti – mano „McKinsey Global Institute“. Tai jau keičia eko­nominės veiklos sandarą. Vartotojų išlaidos ir investicijos į būstą, 1991 m. siekusios 70 proc. BVP, 2005 m. paaugo iki 76 proc. (žr. 1 pav.). Praėjusiais metais jos jau buvo nukritusios iki 73 proc., nors tarptautiniu mastu ši vertė tebėra aukšta.

Sumažėjusios turto vertės, griežtesnių kreditų ir brangesnės energijos poveikis ūkiui jau matomas. Mažiau žmonių perka namus, o perkantieji linkę rinktis mažesnius ir ne tokius prabangius. Vidutinis naujo namo dydis 2008 metais sumažėjo pirmą kartą per 13 metų. Kreditinių kortelių skaičius apyvartoje sumažėjo beveik penktada­liu. „American Express“ vengia kreditinių kortelių ir dabar klientus moko naudotis mokėjimo kortelėmis, kurių visa sąskaita turi būti padengta kiekvieną mėnesį, kad jie galėtų kontroliuoti savo išlaidas.

Paprastai po rimtos recesijos, kai sugrįžta slopinta paklausa, seka stiprus atsigavimas. Pastarojoje recesijoje BVP susitraukė 3,8 proc., o tai didžiausias kritimas nuo Antrojo pasaulinio karo. Taigi būtų galima tikėtis, kad atsigaudamas ūkis augs 6–8 proc., o nedarbo lygis tolygiai kris, kaip nutiko po dviejų ankstesnių panašaus dydžio recesijų 1973–1975 ir 1981–1982 metais.

Neatsistatys

Bet šią recesiją paskatinusi finansinė krizė pakirto finansų sistemos gebėjimą nukreipti santaupas į produktyvias investicijas, o vartotojus ir komercines įmones paliko kamuotis su pastatų, įrangos ir skolos pertekliumi, susikaupusiu per bumą. Po tokios krizės atsigavimas dažnai esti lėtas ir silpnas, tad nenuostabu, kad per apytikriai devynis pakilimo mėnesius metinis BVP augimas turbūt tesudarė mažiau kaip 4 proc. Visoje šalyje didelis nedarbo lygis (žr. žemėlapį), nors vasarį jis šiek tiek sumažėjo.

Taigi, norint išvengti stagnacijos, kuri Japoniją kamavo sprogus jos burbulams, Jungtinėms Valstijoms kažkokiu būdu reikia skatinti paklausą. Trumpalaikė Federalinės Vyriausybės priemonė – didesnis skolinimas (šiais metais iki 10 proc. BVP), siekiant atsverti privataus vartojimo ir investicijų sumažėjimą. Per kelerius ateinančius metus šis stimulas bus panaikintas. Barackas Obama nori, kad iki antrojo dešimtmečio vidurio deficitas nukristų apytikriai iki 3 proc. BVP, nors neaišku, kaip tai bus pasiekta. Iš tiesų, jei likęs ūkis tebemerdės, Vyriausybė, baimindamasi ūkį ir vėl įstumti į recesiją, gali ir nepanorėti panaikinti stimulo.

Griežtesni kreditai ir mažesnis vartotojų skolinimasis nėra vieninteliai ekonominio pertvarkymo varikliai. Mažiau pastebimas, bet reikšmingas postūmis – didesnės energijos kainos. Stiprėjant doleriui ir turint gausių atsargų, nafta buvo pigi beveik visą XX a. paskutinį dešimtmetį, nors ir palaikė JAV priklausomybę nuo importo. Tai pradėjo keistis likus keleriems metams iki krizės, nusmukus doleriui, o augančiam kylančių rinkų apetitui padidinus pasauliniams gamybos pajėgumams tenkančią naštą.

Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio keturiskart išaugusios naftos kainos pertvarkė ir vartotojų, ir ga­mintojų paskatas. Visureigiai pasidarė nebe tokie populiarūs, gamtosaugą ir atsinaujinančią energiją skatinanti politika ėmė drąsėti, o gamintojai JAV žemės gelmėse ir pakrančių jūros dugne aptiko daug daugiau naftos. Jos importas nuo 2006 m. nukrito 10 proc. ir, tikėtina, kris toliau. Šį dešimtmetį gamtinių dujų kainoms pasekus naftos kainų au­gi­mą, žvalgymo įmonės naujais metodais bandė pasiekti dujas, įstrigusias molingųjų uolienų dariniuose, randamuose nuo Teksaso iki Pensilvanijos. Taigi vietinių dujų iš molingųjų uolienų gausa turėtų radikaliai sumažinti JAV dujų importą.

Pasikeis ir JAV ekonominė geografija. Pigus benzinas ir gausūs kreditai paskatino milijonus amerikiečių, ieškančių didelių namų su dideliais sklypais, keltis į Pietines valstijas ir atokius priemiesčius („užmiesčio gyvenvietes“). O dabar, sužlugus būsto rinkai, jie liko pririšti prie namų, kurių negali parduoti. Gyventojų skaičiaus augimas priemiesčiuose sulėtėjo. Kylantys, žinioms imlūs pasaulinės pramonės sektoriai kol kas mieliau renkasi išplėtotą infrastruktūrą ir specializuotų įgūdžių turinčius centrus: kartais tokiuose tradiciniuose didmiesčiuose, kaip Niujorkas, o kartais priemiesčių verslo rajonuose, kurie darbo vietas siūlo su įperkamais namais ir netolimu keliu į darbą.

Našumo proveržis galėtų padidinti pajamas ir pelną. Tai leistų vartotojams grąžinti dalį savo skolos ir neatsisakyti vartojimo. Tam turėtų padėti ir pakitusi augimo kombinacija: statybų našumas tebėra žemas, o eksportuojant dažnai geriausiai sekasi našiausioms įmonėms. Bet naujoms įmonėms, kurios paprastai stokoja lėšų, dėl šlubuojančios finansinės sistemos finansavimą gauti bus sunku, taigi nukentės naujovių diegimas.

Verslo investicijų prognozė priklauso nuo to, ar bus investuojama į įrangą, ar į pastatus. Manoma, kad išlaidos įrangai bus gana nemažos, nes per bumą jos iš esmės nebuvo perteklinės; ir iš tiesų šios išlaidos per 2009 m. paskutinį ketvirtį buvo priekyje su 19 proc. metiniu augimu. Tinklo įrangos gamintojos „Cisco Systems“ vadovas Johnas Chambersas vasarį tai pavadino „vienu iš smarkiausių teigiamų posūkių, kokius teko matyti per savo karjerą“. Naujų pastatų paklausa kur kas žemesnė: tuščios parduotuvės ir biurai patvirtina gausias neišnaudotas atsargas. Be to, verslo investicijos paprastai sudaro tik 10–12 proc. BVP, taigi jos niekuomet nebus absoliutus vartotojų išlaidų pakaitalas.

Kelias į išsigelbėjimą

Kol vartotojai stengiasi taupyti, JAV firmoms reikia vis dažniau ieškoti galimybių prekiauti užsienyje. Jų laukia daug darbo. Konkurentai iš šalių su mažais atlyginimais, daugiausia Kinijos, užsiima vis didesnę rinkos dalį tokiose namų ūkius aprūpinančiose šakose, kaip baldų, rūbų arba plataus vartojimo elektronikos pramonė. Tačiau, keičiantis pasaulinio augimo modeliui ir doleriui, klojamas pagrindas eksporto bumui. „Pasaulyje susiformavo nuomonė, kad Jungtinės Valstijos yra pasaulio vartotojas, o kylančios rinkos yra gamintojas, bet taip nebėra“, – sako „JPMorgan Chase“ vyriausiasis ekonomistas Bruce’as Kasmanas. Jis mano, kad šiais metais JAV vartojimas tesudarys 27 proc. pasaulinio vartojimo, lyginant su 34 proc. kylančiose rinkose – beveik atvirkščiai, nei buvo prieš aštuonerius metus.

Pigesnis doleris atgaivins kai kurias pramonės šakas rinkose, kurių prekės virto biržos prekėmis, bet daugiausia naudos iš eksporto bumo gaus įmonės, kurios jau yra stambios eksportuotojos. Šios įmonės atspindi stipriąsias JAV puses: aukštos klasės paslaugas ir itin aukštos kvalifikacijos reikalaujančią ga­my­bą, įskaitant medicinos prietaisus, medikamentus, programinę įrangą ir inžineriją, bei kūrybines paslaugas, įskaitant kiną, architektūrą ir reklamą. Dėl pigių skaitmeninių technologijų Pietų Korėja ir Indija dabar prikepa mažo biudžeto filmų, konkuruojančių su standartine JAV pasiūla. Bet tik Holivudas gali suderinti kūrybingumą, profesinę patirtį ir rinkos išmanymą bei sukurti tokį filmą, kaip „Įsikūnijimas“ („Avatar”), jau uždirbusį 2,6 mlrd. JAV dolerių, iš kurių apie 70 proc. gavo užsienyje (o tai kelių didelių reaktyvinių keleivinių lėktuvų vertė).

Eksportas — klasikinis būdas atsigauti po krizės. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje Švedija ir Suomija, o pabaigoje Tailandas, Malaizija ir Pietų Korėja iš recesijos išlipo, nes perėjo nuo prekybos deficito prie pertekliaus arba didino perteklių. Bet Jungtinėms Valstijoms bus kur kas sunkiau dėl savo dydžio ir daugumos kitų turtingųjų šalių ūkių prastos būklės. Kelerius metus jos daugiau eksportavo ne į išsivysčiusias, o į kylančias rinkas, bet jei kitos šalys, ypač Kinija, pakankamai nepadidins vietinės paklausos, „pasaulinio disbalanso koregavimas 2010 m. gali gana greitai apsiversti“ – rašoma TVF darbiniame dokumente.
JAV einamosios sąskaitos deficitas ir pagrindinis prekybos bei atsiskaitymų su likusiu pasauliu matas nuo 2006 m. buvusių 6 proc. BVP pernai susitraukė iki 3 proc. (žr. 2 pav.). Ar jis gali sumažėti iki nulio? 1991-aisiais, po penkerius metus trukusio eksporto bumo, tai beveik įvyko. Šį kartą pradinis deficitas kur kas didesnis, o likusi pasaulio dalis kur kas silpnesnė. Tačiau net ir ties 3 proc. nusistovėjęs deficitas būtų palaiminga paguoda, nes jis sulėtintų JAV skolų užsieniečiams augimą.

Disbalansas JAV augo ne vienus metus ir per naktį neišnyks. Bet atstatytos ūkio pusiausvyros ženklų jau yra už 40 minučių kelio automobiliu į pietus nuo S. Hiltono biurų Skotsdeile (Arizona). Beveik tuo pačiu metu, kai S. Hiltonas skaičiavo nuostolius, „Intel“ pasaulinės gamybos viršininkas Brianas Krzanichas baigė ruošti planus, kuriuose 3 mlrd. JAV dolerių numatyti stambių jo įmonei priklausančių puslaidininkių gamyklų rekonstrukcijai netoliese esančiame Čandleryje. B. Krzanichas puikiai žinojo, kad dabar recesija – „Intel“ prekyba nukrito ir buvo atleista 3 proc. gamyklų darbuotojų. Bet jis žinojo ir tai, kad pasaulinei paklausai atsigavus, „Intel“ turės būti pasirengusi gaminti naujos kartos pigesnius, mažesnius ir efektyvesnius lustus. „Jei nemanote, kad jūsų verslas trauksis ilgą laiką, tarkime, septynerius metus, tokia investicija visuomet atsiperka“, – sako jis. 2009 m. paskutinį ketvirtį „Intel“, atgijus technologijų paklausai, sulaukė rekordinės pelno maržos, o B. Krzanichas tvirtino viršvalandžius.

O štai S. Hiltonas savo įmonei vadovauja remdamasis prielaida, kad lengvų pinigų ir dosnių vartotojų laikai praėjo negrįžtamai. Savo biure jis turi pageltusį 2008 m. rugsėjo 18 d. „Wall Street Journal“ numerį – tą savaitę žlugo „Lehman“ ir nuo bankroto buvo išgelbėta „American International Group“. „Didžiausia krizė nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio, ir galo nematyti“ – taip skamba viena antraštė. „O, jei būčiau tą straipsnį turėjęs 2005-aisiais“, – sako S. Hiltonas. Šį straipsnį jis laiko po ranka kaip antidotą, kai „jaučiasi viskuo patekintas ir nerūpestingas“.