Ne pati geriausia vieta dirbti Graikijoje.
Kai kurie graikai niršta dėl jų paralyžiuotos, sugedusios šalies. Kiti tiesiog trokšta senų laikų sugrįžimo.
Jie buvo perspėti. Kai 300 Graikijos įstatymų leidėjų ginčijosi – ir pagaliau patvirtino – daug akivaizdžių neigiamų aspektų turintį tarptautiniu lygiu paremtą finansinio gelbėjimo planą, jų ausyse skambėjo grėsmingi oficialūs pareiškimai apie galimas pasekmes, jeigu pasauliui būtų ištarta „ne“.
Neigiami plano aspektai – tai, kad, pavyzdžiui, jis sukels skausmą ir taip jau mokesčius mokančioms nelaimingoms įmonėms ir piliečiams, ir tokiu būdu dotuos mokesčių nemokančius.
Aštuoniolikos graikų ekonomistų grupė (daugiausia iš šalies akademinės diasporos, bėgančios nuo įsidarbinimo per pažintis ir netvarkos, kuri šalyje suskaldo universitetų miestelius) išvardijo labiausiai tikėtinas pasekmes, jeigu šalis būtų pasirinkusi tapti autarkija – šalimi be tradicinių tarptautinių ekonominių ryšių. Kitaip tariant, jeigu ji būtų nustojusi mokėti skolą ir būtų atmetusi mintį su tarptautine pagalba siekti fiskalinės ir administracinės sveikatos.
Viešojo sektoriaus tarnautojų atlyginimai smuktų, bankai žlugtų, tarptautinė paskolų rinka šaliai būtų užverta metų metus. Jeigu būtų atsisakyta euro, tai lemtų hiperinfliaciją.
Tiesmukumu pagarsėjęs vicepremjeras Theodoros Pangalos tai nusako dar šiurkščiau. Jeigu Graikija nutrauktų ryšius su jos galimais gelbėtojais ir išleistų naują drachmą, vietiniai bankai būtų apgulti panikuojančių indėlininkų, ir tvarką palaikyti tektų armijai.
„Parduotuvės bus tuščios, ir kai kurie žmonės iššoks per langus“, – T. Pangalos teigė Ispanijos dienraščiui „El Mundo“. (Pernai T.Pangalos suerzino kai kuriuos tautiečius ir padarė įspūdį kitiems pasakęs, kad ir eiliniai graikai, ir politinis elitas švaistėsi paskolomis ir dotacijomis, kurios persmelkė šalį: „Mes tuo apsivalgėme visi“).
Skambant baisiems perspėjimams, praėjusią savaitę šalyje iš pažiūros vis dar buvo pusiausvyra tarp pasirengusiųjų priimti pokyčius ir tų, kurie akivaizdžiai jų taip stipriai baiminasi, kad verčiau sugriautų šalį, nei rizikuotų bent kiek pakenkti savo interesams.
Alexis Papahelas, Graikijos dienraščio „Kathimerini“ redaktorius, sukūrė terminą „nenoringa koalicija“, skirtą apibūdinti blokuoti reformą nusistačiusių ultrakairiųjų ir ultratradicinių jėgų junginį. Jis atkreipė dėmesį, kad viso pasikeitimo atžvilgiu niūriai įtarių žmonių skaičius dabar gali išaugti, kadangi viduriniosios klasės graikams tenka regėti, kaip per kaminą išeina jų sunkiai uždirbta gerovė.
Kita vertus, šalyje tikrai yra pokyčių šalininkų – tai tarpusavyje susijusių bėdų, įskaitant prastai veikiančią teisingumo sistemą, kleptokratišką valstybės tarnybą ir korupcijos nebaudžiamumą, prislėgti žmonės.
Stathis Theodorakis, televizijos laidų vedėjas ir populiaraus tinklalapio www.protagon.gr įkūrėjas, teigia, kad visuomenė karštai domisi įvairiomis reformomis, kurių pagrindinės politinės partijos niekada nedrįstų įgyvendinti – nuo narkotikų įstatymų liberalizavimo iki policijos „išvalymo“. O dėl gerų ryšių turinčių asmenų nebaudžiamumo įniršę žmonės praėjusią savaitę pajuto pasitenkinimą, kai buvo atskleista didžiulė sutartų Graikijos futbolo rungtynių suktybė. Tarp suimtųjų buvo ir klubo vadovas. Policijos atstovų teigimu, jie apie šį reikalą sukaupė 90 tūkst. puslapių bylą ir tiria 85 asmenis, pradedant žaidėjais ir baigiant bukmekeriais.
„Tarp to, kas dedasi futbole, ir to, kas vyksta platesnėje Graikijos visuomenėje, yra tiesioginis ryšys“, – teigė Pavlos Yeroulanos, kultūros ir sporto ministras.
Kad tik būtų įmanoma didesnes Graikijos bėdas taip lengvai sutvarkyti. Kol parlamentarai riejosi, o policija lauke kovojo su protestuotojais, dėl dvi savaites trunkančio pagrindinės Graikijos elektros tiekimo įmonės darbuotojų streiko per šalį vilnijo planiniai elektros energijos tiekimo atjungimai. Galingą ir privilegijuotą šios įmonės profesinę sąjungą daugelis žmonių yra įrašę aukštai defektų, kuriems reikia prasmingų pokyčių, sąraše.
Streikai taip pat paveikė mokyklas ir ligonines, o poveikio laikas sutapo su ginčais dėl vadinamojo vidutinės trukmės gelbėjimo plano, sutarto su Europos Sąjunga ir Tarptautiniu valiutos fondu (TVF).
Pradėjus streikuoti skrydžių valdymo darbuotojams, nutrūko skrydžiai. O dėl komunistinio darbuotojų judėjimo PAME piketo turistai negalėjo sėstis į link salų vykstančius keltus. Tai turbūt nežymiai apmažins pasitikėjimą Graikijos turizmo operatoriais: jie teigia, kad turistų šiemet atvyksta kiek daugiau, nors ir ne tiek daug, kiek jų keliauja tokiomis kryptimis kaip Turkija ir Kipras.
Nepaisant didėjančio mokesčių rinkėjų dėmesį patraukusių įmantrių vadinamųjų antrųjų namų paniško išpardavimo, nuotaika populiariose Egėjo jūros salose išlieka gana optimistiška. Tai paskleidžia tokį kiekį ašarinių dujų, kokį dar pajėgia nuryti muziejų ir senovinių vietų Atėnų centre lankytojai.
Daugelis nepatenkintųjų – nesvarbu, ar tai būtų darbuotojų profsąjunga, ar labiau spontaniški įvairių ideologinių atspalvių protestuotojai, įsikūrę netoli parlamento, – teigia, kad jie protestuoja prieš visą politinę klasę, ar bent prieš valdančiuosius socialistus ir jų centro dešiniuosius oponentus, „Naujosios demokratijos“ partiją.
Vienas plakatas priešais parlamentą klausė, „kiek sidabro gabalų“ politikai paėmė už tautos pardavimą.
Jeigu tokie protestai rodytų pribrendusį norą keisti šalyje vyraujančią politinę tvarką, tai teiktų vilčių. Sociologas Nikos Mouzelis pažymi, kad dvi didžiulės Graikijos partijos pavirto į protekcijas ir privilegijas dalijančią mašiną tokiu mastu, kuris stebina netgi vertinant Viduržemio jūros regiono demokratijos standartais.
Ar gali būti dar kas nors padaryta, be trumpalaikių nelaimei atitolinti skirtų ekonominių planų? Graikijos premjeras George‘as Papandreou paskleidė mintį apie konstitucinę reformą, kuri, sumažinusi įstatymų leidėjų skaičių ir pakeitusi rinkiminę sistemą, užbaigtų senovišką protekcijų politiką.
Jeigu tokiems pokyčiams būtų pritarta referendume, tai reikštų, kad G. Papandreou sugebėjo sėkmingai patraukti piliečius savo pusėn, aplenkdamas savo paties parlamentarus. Tai gali būti jo paskutinė ir didžiausia viltis atgauti politinę iniciatyvą.
Tačiau taip pat tikėtina, kad daugelis Graikijos piliečių yra nusivylę politikais nė todėl, kad priešinasi senai protekcijų sistemai, bet todėl, kad šioje sistemoje nebeliko pinigų, ir dabar ji nebegali jų suteikti piliečiams.
Jeigu T. Pangalos yra teisus sakydamas, kad visi valgė iš to paties lovio, tada kai kurie žmonės vis dar gali trokšti labdaros. Tokiu atveju už Graikijos likimą atsakingi žmones viduje ir užsienyje dabar turės dorotis su alkio politika.
