Vokietijos kanclerei A.Merkel ir Europos Komisijos vadovui J. M. Barroso dar per anksti kelti tostus už išgelbėtą nuo krizės Senojo žemyno ekonomiką.
Jeigu politikai nesielgs drąsiau, pasaulio ekonomika ir toliau skries juodosios skylės link.
Niūriomis dienomis žmonės natūraliai ieško vilties spindulių. Todėl vis gilėjančios finansų krizės ilgai talžytos rinkos pradėjo kilti, praėjusios savaitės pradžioje pasigirdus kalboms, kad Europos lyderius likęs pasaulis privertė pagaliau sudėlioti „didįjį planą“, kaip išgelbėti bendrąją valiutą.
Investuotojai išdrįso išlįsti iš „saugių“ obligacijų slėptuvės ir pirkti rizikingesnių akcijų. Akcijų kainos pašoko: nukamuotų Prancūzijos bankų akcijų kainos vien per dvi dienas pakilo 20 procentų.
Tačiau šios viltys greičiausiai išgaruos dėl trijų priežasčių. Pirma, nepaisant visų kvapą gniaužiančių antraščių iš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko susitikimų Vašingtone, Europos vadovų dar laukia ilgas kelias iki susitarimo, kaip išgelbėti eurą.
Daugių daugiausia būtų galima pasakyti, kad dabar jie jau ketina turėti planą galbūt lapkričio pradžioje.
Antra, net jeigu Europa išvengs katastrofos, pasaulio ekonomikos ateitis tamsėja, kadangi pasiturinčiame pasaulyje taikoma vis daugiau fiskalinio taupymo priemonių, o lėtėjančios besivystančios ekonomikos šalys suteikia mažiau atsvaros skatinti pasaulinį augimą.
Trečia, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) politikai savo neatsakingu fiskaliniu balansavimu ties bedugne ir vėl kelia grėsmę atsigavimui. Visi kartu šie įvykiai prognozuoja pavojingą laikotarpį ateityje.
Suklupimai ir atsistojimai
Daugiausia kaltės už tai turėtų būti suversta euro zonos, vis dar didžiausio tiesioginio pavojaus, vadovams.
Niūrios amerikiečių ir kitų pamokos Vašingtone praėjusią savaitę davė šiokių tokių rezultatų: Europos politikos formuotojai dabar pripažįsta, kad būtina padaryti daugiau.
Jie pagaliau susitelkė ties teisingais prioritetais: apsauginės sienos statymu aplink nelikvidžias, bet mokias šalis, tokias kaip kaip Italija, parama Europos bankams ir Graikijos problemų ryžtingesniu sprendimu.
Daugybė pastarųjų ekonomikos rodiklių rodo, kad euro zona gali klimpti į recesiją, kadangi Vokietijos eksportas lėtėja, fiskalinės veržlės prisukamos, pasitikėjimas smunka.
Viliamasi parengti planą iki lapkričio pradžioje Kanuose vyksiančio Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimo. Tačiau iki jo dar daug laiko, o europiečiai aistringai tebesiginčija, kokių veiksmų imtis.
Vokietija, pavyzdžiui, mano, kad pagrindinė bėda yra fiskalinis švaistymasis, ir todėl nenori didinti Europos gelbėjimo fondo. Tačiau daug didesnis fondas yra būtinas, kad gelbėjimo priemonės būtų efektyvios.
Sprendimai, kurių reikia nedelsiant, tokie kaip Graikijos skolos restruktūrizavimas ar apsauginio barjero aplink Italiją surentimas, reikalauja daugiausia politinės drąsos – kažko, ką Angela Merkel ir Nicolas Sarkozy bei kiti dar turės pademonstruoti.
Tikimybė, kad planas bus pakankamai drąsus, sumažės, jeigu rinkos stabilizuosis. Kuo mažiau išsigandusios jos yra, tuo didesnė tikimybė, kad bestuburiai Europos politikos formuotojai vėl imsis plano, kuris viso labo laikinai atitolins katastrofą ir leis gilėti esminei problemai. Didelė pasaulio dalis dabar turi mokėti už jų neryžtingumą: stebėti vis tamsėjančius debesis už ekonomikos horizonto.
Daugybė pastarųjų ekonomikos rodiklių rodo, kad euro zona gali klimpti į recesiją, kadangi Vokietijos eksportas lėtėja, fiskalinės veržlės prisukamos, pasitikėjimas smunka, o bankų vargai gali reikšti sunkesnes skolinimosi sąlygas. Net jeigu euro zonos krizė būtų išspręsta rytoj, regiono bendrasis vidaus produktas turbūt vis tiek mažėtų kelis ateinančius mėnesius.
Amerikos ekonomika vis dar šlubuoja. Vasarą vykęs akcijų kainų ir vartotojų pasitikėjimo nuosmukis gali reikšti, kad vartotojų išlaidos mažės toliau. Federalinis atsargų bankas išmėgina naujus paramos būdus, bet tai daro nelabai entuziastingai.
Kad ir ką jis darytų, JAV artėja griežčiausias fiskalinio taupymo laikotarpis iš visų didelės ekonomikos šalių 2012 metais. Šių metų pabaigoje baigiasi laikinai sumažintų mokesčių ir nedarbo draudimo galiojimo laikas.
Tai pasikeistų, jeigu Kongresas susiprotėtų, priimtų prezidento Baracko Obamos darbo rinkai skirtą planą ir lapkritį susitartų dėl vidutinės trukmės deficito mažinimo plano. Jeigu demokratai ir respublikonai nesugebės susitarti dėl kompromiso mažinant deficitą, 2013 metais išlaidas teks mažinti drakoniškai.
Nepaisant visų Europai skirtų tiradų, Amerikos ekonomikai gresia būti įstumtai į recesiją dėl jos pačios fiskalinės politikos. Taip pat ir to fakto, kad abi partijos labiau domisi, kaip kuo patogiau įsitaisyti prieš 2012 metų rinkimus, nei kaip pasiekti kompromisų. Kompromisų reikia, kad ekonomikos laivas būtų nukreiptas nuo pavojingo kurso.
O kaip dėl oro pagalvės, kurią suteikia besivystančios rinkos? Ji taip pat plonėja. Šių rinkų augimas lėtėja (tai yra būtina, nes daugelio šalių ekonomika kaista).
Besivystančių rinkų valiutų ir akcijų kainų nuosmukiai rodo, kad finansinė panika gali padaryti įtakos ir nuošalesnėms šalims. Kai kurios besivystančios rinkos, įskaitant Kiniją, dėl skolų turi mažiau veiksmų laisvės imtis pakartotinių 2008–2009 metų ekonomikos skatinimo priemonių.
Pinigų politika gali būti laisvesnė: keli centriniai bankai sumažino palūkanų normas. Tačiau apskritai besivystantis pasaulis yra mažesnis pasaulio ekonomikos gelbėjimo ratas nei buvo iki šiol.
Kai kurie iš šių apribojimų yra neišvengiami. Daug vyriausybių turi mažiau galimybių nei 2008 metais paremti silpną ekonomiką. Giliau nei kada nors anksčiau į netradicinę pinigų politiką įklimpusių centrinių bankų atsargumas yra suprantamas. Tačiau vyriausybės ne vien nesugeba veikti, jos dar ir apsunkina netvarką.
Trūksta tikrumo ir drąsos
Po banko „Lehman Brothers“ krizės politikai priėmė nemažai teisingų sprendimų. Nepavyko staiga grįžti prie to paties gerovės lygio Vakaruose. Tačiau po tokios didelės vadinamosios balansų recesijos – lemtos sumažėjus išlaidoms ir skolinimui todėl, kad turtas tapo mažiau vertingas už įsipareigojimus – tai nebūtų buvę įmanoma.
Pernelyg daug pasiturinčio pasaulio politikų nesugebėjo rinkėjams atskleisti problemos masto.
Dabar atrodo, kad daugeliu atveju politikai nesupranta ir neįvertina grėsmės. Jie daro įvairių klaidų, tačiau dvi jų rūšys išsiskiria. Viena – suteikiama pirmenybė daugybei trumpalaikių fiskalinio taupymo priemonių, o negalvojama apie ekonomikos augimą.
Norint tai pataisyti, reikėtų skirtingose šalyse imtis skirtingų veiksmų: Vokietija galėtų atleisti fiskalinės politikos raiščius, tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje vadžios turėtų likti labiau įtemptos.
Tačiau bendras palankumas trumpalaikėms taupymo priemonėmis visame pasiturinčiame pasaulyje daro žalos.
Antra klaida – sąžiningumo trūkumas. Pernelyg daug pasiturinčio pasaulio politikų nesugebėjo rinkėjams atskleisti problemos masto. Vokietijoje, kurioje nedarbo lygis yra mažesnis nei 2008 metais, žmonės linksta manyti, kad krizė susijusi su tingiais graikais ir italais. A. Merkel turi aiškiai išdėstyti, kad krizė susijusi ir su pačios Vokietijos bankais, ir kad vokiečiai turi pasirinkti arba brangiai kainuojantį, arba pražūtingą sprendimą.
JAV respublikonai yra kalti dėl piktinančio vilkinimo ir klaidinančio supaprastinimo. Tuo tarpu B. Obama nutarė imtis klasių kovos, o ne fiskalinės politikos vadovavimo.
Milžiniškų problemų laikais politikai atrodo kaip liliputai. Tai yra tikroji priežastis bijoti.
