Viesului praūžus.
Mirtingumas nuo stichinių nelaimių mažėja, o būgštavimai dėl kataklizmų padažnėjimo – nepagrįsti. Bet ekonominė stichijų kaina negailestingai auga.
Pasaulio pramonės tiekimo grandinės jau buvo beatsigaunančios po kovo mėnesį Japoniją supurčiusio žemės drebėjimo ir cunamio, kai spalį jas vėl sutraukė stichinė nelaimė. Neįprastai smarkus lietų sezonas Tailando šiaurėje užtvindė upes ir perpildė rezervuarus. Potvynis galų gale pasiekė Bankoką ir sukėlė politinę krizę. Bet dar prieš tai ekonominių nuostolių patyrė toliau į šiaurę esanti Ajutjos provincija – gamybos centras. Vandenys įveikė šešių metrų aukščio pylimus, supančius Rojanos pramoninį rajoną – vieną iš kelių parkų, kuriuose veikia vietinės ir užsieniečių gamyklos.
„Honda“ darbininkai naujus automobilius išgelbėjo nuvarę juos ant netoliese esančių tiltų ir kalvų. O gamyklą užliejo du metrai vandens, ir ji tebėra uždaryta. „Honda“ anaiptol ne vienintelė: nuo Bankoko nusidriekusiuose pramoniniuose rajonuose dirba daugybė grandžių, sudarančių pasaulio automobilių ir technologijų pramonės tiekimo grandines. Diskinius kaupiklius gaminančią „Western Digital“, kuri Tailande vykdo 60 proc. gamybos, potvyniai privertė uždaryti dvi gamyklas, ir pasaulinė kaupiklių kaina šovė į aukštumas.
Potvyniai Tailandui ne naujiena: europiečiai Bankoką vadindavo „Azijos Venecija“. Bet tiek ekonominės žalos jie pridarydavo retai. Spalio potvynis atsiėjo 40 mlrd. JAV dolerių, ir tai brangiausia nelaimė šalies istorijoje. „J.P. Morgan“ skaičiavimais, pasaulinė pramoninė gamyba dėl to nusmuko 2,5 proc.
Tokios milijardus dolerių kainuojančios stichinės nelaimės tampa įprastos. Penkios iš dešimties daugiausia kainavusių (ne tiek gyvybėmis, kiek pinigais) nelaimių įvyko per ketverius pastaruosius metus (žr. žemėlapį). Perdraudiko „Munich Re“ skaičiavimu, ekonomikai jos pernai atsiėjo 378 mlrd. JAV dolerių pagerindamos ankstesnį, 2005-aisiais pasiektą 262 mlrd. JAV dolerių rekordą (pastovia 2011 m. dolerio verte). Be katastrofų Japonijoje ir Tailande, Naująją Zelandiją nuniokojo žemės drebėjimas, Australiją ir Kiniją – potvyniai, o JAV – uraganų, viesulų, miškų gaisrų ir potvynių kokteilis. 2011 m. Barackas Obama „didelę nelaimę“ skelbė rekordiškai daug kartų – 99.
Dievo ar žmogaus darbai?
Nors dėl mirtį nešančių žemės drebėjimų žmogaus veikla kaltinama retai, dėl nelaimių, kurios susijusios su orais, madinga kaltinti pasaulinį atšilimą. Atrodo išties įtikinama: šylant orui stiprėja sausros, tropinis oras gali išlaikyti daugiau drėgmės, o tai skatina ciklonų (atmosferos darinių, kuriems priklauso uraganai ir taifūnai) susidarymą. Tačiau tyrime, kurį neseniai atliko Tarpvyriausybinė klimato kaitos grupė, simbolizuojanti tūkstančių mokslininkų konsensusą, ne itin tikima, kad klimato kaitą ir tropinių ciklonų dažnumą sieja koks nors ryšys.
Įdiegus geresnes ankstyvojo perspėjimo apie cunamius sistemas, visuomenę geriau informuojant apie evakuacijos planus, dažnų žemės drebėjimų zonose griežčiau reguliuojant statybas ir savininkus skatinant savo namuose imtis paprastų atsargos priemonių, pavyzdžiui, įsirengti viesului atsparius kambarius, pasauliui pavyko pasiekti, kad stichinės nelaimės nusineštų mažiau gyvybių. Metiniam aukų skaičiui didelę įtaką daro nukrypimas nuo normos, pavyzdžiui, žemės drebėjimas Haityje 2010-aisiais (nusinešęs per 200 tūkst. gyvybių) arba ciklonai Bangladeše 1970-aisiais (300 tūkst.). Bet, atsižvelgus į augantį gyventojų skaičių Žemėje, mirtingumas akivaizdžiai mažėja.
Tačiau net jei stichinės nelaimės nėra dažnesnės ir neturėtų nusinešti daugiau gyvybių nei anksčiau, jų ekonominė kaina neabejotinai auga. Taip yra dėl to, kad vis daugiau pasaulio gyventojų ir ekonominės veiklos koncentruojasi dažnų nelaimių zonose: tropikų pakrantėse ir upių deltose, netoli miškų ir ties žemės drebėjimus sukeliančiais tektoniniais lūžiais.
Tailandas kaip tik toks pavyzdys. Po pastarųjų rimtų potvynių, įvykusių 1983 ir 1995 m., provincijose aplink Bankoką ir toliau į šiaurę, prie Čao Prajos upės, sparčiai augo šalies pramonės bazė, orientuota į eksportą. Tailando ekonomistas Ammaras Siamwalla pažymi, jog centrinėje lygumoje, kur nūnai įsikūrė daug pramoninių zonų, ryžiai kadaise intensyviai auginti būtent dėl to, kad ji reguliariai užliejama. Nors tas zonas ir centrinį Bankoką saugo pylimai, dėl jų vandens lygis gali pakilti kitur, keldamas potvynio pavojų.
Miškų gaisrai, kurie 2011-aisiais Teksase ir 2009-aisiais Australijoje sunaikino tūkstančius namų, pragaištingesni nei iki tol buvo dėl to, kad augant gyventojų skaičiui nauji namai buvo statomi miškingose zonose. Visur JAV vakaruose ir pietvakariuose besiplečiantys priemiesčiai miškininkus verčia gaisrus gesinti kuo greičiau. Tačiau vis nuslopinant ugnį, miškuose susikaupia daugiau degių objektų, tad vėliau kylantys gaisrai gali būti stipresni ir nusiaubti kur kas labiau.
Kalbėta, kad 2009 m. Australijoje siautę „Juodojo šeštadienio“ miškų gaisrai, kai žuvo 173 žmonės ir buvo sunaikinti 2 298 namai, yra baisiausia šalį niokojusi stichinė nelaimė. Bet su kolegomis atlikęs tyrimą Ryanas Cromptonas iš Makvorio universiteto nustatė, kad 25 proc. sunaikintų pastatų buvo krūmynų zonoje, o 60 proc. – per dešimt metrų nuo krūmynų, taigi neapsaugoti nuo gaisro pavojaus. Tyrime prieita prie išvados, kad jeigu per ankstesnius gaisrus žmonės prie krūmynų būtų gyvenę taip arti kaip šiandien, 1939 m. pratrūkę miškų gaisrai būtų nusinešę daugiausia gyvybių, Juodasis šeštadienis liktų antras, o pagal sunaikintų pastatų skaičių tik ketvirtas.
Bėda pašonėje
JAV pakrantės turbūt yra tas mikropasaulis, kuris rodo, kur link suka pasaulis. Gyventojų skaičius Floridoje nuo 2,8 mln. 1950-aisiais išaugo iki 19 mln. šiandien. Nelaimių ekspertai iš Vartono verslo mokyklos (Pensilvanija) Howardas Kunreutheris ir Erwannas Michelas-Kerjanas mano, kad pakrantėje nuo Meino, Floridos pusiasalio pakraščiu iki Teksaso, nūnai yra beveik 10 trln. JAV dolerių vertės apdrausto, nuo uraganų galinčio nukentėti turto. Rogeris Pielke iš Kolorado universiteto Boulderyje mano, kad 1926 m. siautęs Didysis Majamio uraganas, kuris atsiėjo 1 mlrd. JAV dolerių 2011 m. verte, nūnai pridarytų žalos už 188 mlrd. JAV dolerių.
Neaišku, ar nelaimių pridaromi ekonominiai nuostoliai auga sparčiau nei pasaulinis BVP, nes turtingesniame pasaulyje turto, kuriam kyla rizika, savaime aišku, yra daugiau. Tačiau įspūdingų, milijardus dolerių kainuojančių katastrofų skaičius, regis, tikrai augs. 2007 m. tyrime, kuriam vadovavo EBPO, nustatyta, kad iki 2070 m. septynios iš dešimties nuo pakrančių potvynių galinčių nukentėti miesto zonų, kuriose sutelkta daugiausia ekonominio turto (pastatų, infrastruktūros ir pan.), bus besivystančiame pasaulyje; 2005 m. ten nebuvo nė vienos. Per tą laiką nuo tokių potvynių galinčio nukentėti turto dalis išaugs nuo 5 iki 9 proc. pasaulio BVP. Pasaulio banko tyrime, kuriam vadovavo Apurva Sanghi, suskaičiuota, kad nuo 2000 iki 2050 m. miestuose, kurie gali nukentėti nuo tropinių ciklonų arba žemės drebėjimų, gyventojų skaičius išaugs daugiau kaip dvigubai: nuo 11 iki 16 proc. pasaulio gyventojų.
Riziką didina ir plėtros pobūdis. Miestams kėsinantis į pakrantes, pelkynus ir upes, naikinamos natūralios užtvaros (mangrovinės pelkės ir smėlio kopos), o vandeniui sulaikyti statomos dirbtinės (pylimai ir dambos). Šioms kliūtims nesulaikius vandens, bėdos gresia didesniam žmonių ir nuosavybės skaičiui. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija uoliai ėmėsi statyti dambas ir pylimus, kad šie miestus apsaugotų nuo štormo sukeltų potvynių ir cunamių. Tai, savo ruožtu, paskatino miestų plėtrą ir industrializaciją, bet padidino ir tikimybę jiems nukentėti, jeigu cunamis įveiktų gynybines užkardas, kaip nutiko kovo mėnesį.
Miestams, kurie įsikūrę upių deltose, gruntinį vandenį vartojant pramonei, gėrimui ir sanitarinėms reikmėms, žemė dumba dar žemiau jūros lygio, tad reikia dar aukštesnių pylimų. Nuo 1980 m. gyventojų skaičius Džakartoje išaugo daugiau kaip dvigubai (iki 24 mln.), o 2020-aisiais turėtų pasiekti 35 mln. Kadaise iš 13 miesto upių išsiliejusį vandenį sugerdavusi žemė buvo apstatyta, o nūnai smenga: dabar žemiau jūros lygio yra 40 proc. miesto.
Iškreiptos paskatos
Iš pradžių žmonės upių deltose kūrėsi būtent dėl to, kad reguliarūs potvyniai užtikrino žemės derlingumą. Dėl natūralių ekonominių pranašumų, kuriuos modernėjančioms bendruomenėms duoda tokia žmogiškojo talento koncentracija, įkurti miestai ir toliau augo. Net kai į miestus atsikraustantys vargšai žino labiau rizikuosią žūti dėl purvo nuošliaužų arba potvynio, tai pakankamai kompensuoja geriau atlyginamas darbas, kurį galima gauti mieste. O turtingose šalyse gyventojų pakrantėse daugėja paprasčiausiai dėl to, kad žmonės mėgsta gyventi prie vandens. Veikia ir iškreiptos skatinamosios priemonės. JAV gyventojai, kurių namai stovi salpose, privalo įsigyti draudimą nuo potvynių, jeigu nori gauti federalinės valdžios garantuotą hipotekos paskolą. Tačiau federalinis draudimas dažnai subsidijuojamas, o daugybė žmonių yra arba atleidžiami nuo reikalavimo, arba gyvena ten, kur potvynių rizika deramai nenustatyta. Kai kurie draudimo nuo nelaimių neperka manydami, kad galės pasikliauti federaline pagalba, jeigu namai bus sunaikinti. Paskelbusi nelaimę, vyriausybė padengia 75–100 proc. padarinių šalinimo sąnaudų. Prezidentams vis sunkiau neigiamai atsakyti į vietos vadovų pagalbos prašymus, ypač artėjant rinkimams. Pasak Matto Mayerio iš konservatyvios idėjų kalvės „Heritage Foundation“, vyriausybė reguliariai imasi rūpintis vietinėmis nelaimėmis, su kuriomis puikiai turėtų susidoroti valstija. Dėl to valstijose atrofuojasi nelaimių valdymo funkcija, ir tokių saugesnių valstijų kaip Ohajas sąskaita iš nelaimių fondo finansuojamos tokios dažnai nelaimių siaubiamos vietos kaip Florida.
Dėl tokių iškreiptų skatinamųjų priemonių žmonės reguliariai vėl įsikuria jau nusiaubtose teritorijose. Bobas Meyeris iš Vartono mokyklos kaip pavyzdį pateikia kurortinį Misisipės miestelį Pass Christianą, kuriame 1969 m. uraganas Kamilė sugriovė daugiabučių kompleksą, ir žuvo 21 viduje pasislėpęs žmogus. Vėliau ten pat iškilo prekybos centras ir daugiabučiai, kuriuos 2005-aisiais nušlavė uraganas Katrina, o po pastarojo netoliese išdygo daugiau naujų daugiabučių.
Ne viską lemia skatinamosios priemonės. Pasak B. Meyerio, priimdami sprendimus žmonės linkę neatsižvelgti į retų, neprognozuojamų įvykių kainą, net jeigu šių pasekmės gali būti katastrofiškos. Pass Christiano meras Leo „Chipper“ McDermottas pažymi, kad Kamilę ir Katriną skyrė daugiau kaip trys dešimtmečiai. „Gyvenimas – tai šansas. Ir leiskite pridurti štai ką: vanduo padeda parduoti.“
Jeigu žmogaus prigimties nepakeisi, galima pakeisti vyriausybės politiką. Tai galėtų būti daugiau išlaidų nelaimės prevencijai, siekiant sumažinti jos kainą. Anot Pasaulio banko, apie 20 proc. humanitarinės pagalbos nūnai išleidžiama šalinant nelaimių pasekmes, o menkos 0,7 proc. (nors ši dalis auga) išleidžiamos prevencinėms priemonėms, kuriomis siekiama mažinti galimas pasekmes.
Olandai ieško naujų būdų
Nyderlandai, kurių egzistavimas jau seniai priklauso nuo gamtos malonės, galbūt pirmieji imasi svarstyti naujus būdus tvarkytis. Apie 60 proc. šalies yra žemiau jūros lygio arba reguliariai rizikuoja patekti po potvyniu iš Šiaurės jūros, taip pat Reino, Maso ir Šeldės upių bei jų intakų. 1953 m. su stipriu štormu Šiaurės jūroje sutapęs didelis pavasario potvynis įveikė pylimus ir užliejo 9 proc. šalies dirbamos žemės nusinešdamas 1,8 tūkst. žmonių gyvybę. Šalies atsakas – dešimtmečius trukusi „deltos statinių“ programa, kuria siekiama žiotis apsaugoti nuo štormo sukeltų potvynių, paaukštinant ir sutvirtinant pylimus.
Deja, taip sėkmingai apsisaugojus padariniai nesėkmės atveju bus dar rimtesni, sako Pietas Dircke iš vandentvarka užsiimančios olandų inžinerinės bendrovės „Arcadis“. Nuo Amsterdamo iki Roterdamo nusidriekusiame krašte, kurį saugo deltos statiniai ir pylimai, išsivystė gausi pramonė, ir nūnai kraštui tenka didžioji dalis šalies gamybos apimčių. „Šiaurinė ir pietinė Nyderlandų dalys saugesnės, bet ekonomiškai menkiau patrauklios. Į vakarinę Olandijos dalį žmonės keliasi dėl to, kad ten auga ūkis.“
1993, o po to ir 1995 m. stiprūs upių potvyniai užliejo kaimo vietoves ir kone pakilo virš pylimų gausiai apgyvendintuose centruose priversdami evakuoti per 250 tūkst. žmonių. Katrina buvo paskutinis ženklas, privertęs olandus atsipeikėti ir suprasti ne tik tai, kad kartą per amžių nutinkančių įvykių prognozės yra nepatikimos, bet ir tai, kad jiems nepavyks atkartoti JAV žygdarbio evakuojant milijoną žmonių.
Taigi šalies požiūris į potvynių kontrolę nuo vis aukštesnių pylimų statymo pasuko prie pastangų didinti miestų ir kaimų atsparumą potvyniams. 2007 m. šalis pristatė 2,3 mlrd. eurų vertės projektą „Duokite upei erdvės“. Trisdešimt devyniose vietovėse prie Maso, Reino, Eiselio ir Valio upių toliau į sausumą traukiami pylimai, gilinamos upių vagos, o laukai, kuriuose dabar įsitaisę ūkiai ir namai, specialiai paliekami atviri potvyniams. Žodį „polderis“ olandai sugalvojo prieš kelis amžius norėdami apibūdinti sausumą, sukurtą salpas (arba seklius vandenis) apsupant pylimais. Nūnai jie polderius naikina griaudami arba pažemindami juos supančius pylimus, o teritorijas vėl paversdami salpomis. Maksimalus nelaimės nesukeliantis Reino debitas bus padidintas nuo 15 tūkst. iki 16 tūkst. kubinių metrų per sekundę, o galų gale ir iki 18 tūkst.
Nordvardo polderis į pietryčius nuo Roterdamo iki 1973 m. buvo salpa, o tuomet deltoje buvo pastatyti statiniai, ir jis pasidarė tinkamas galvijams laikyti bei daržovėms auginti. Dabar ten atkuriama salpa, surinksianti potvynio vandenis, kurie antraip užlietų arčiau aukštupio esančius miestus. Vyriausybei dėl to 18 ūkininkų teko įtikinti išsikraustyti arba savo namus pastatyti aukščiau. Wimas de Witas, kuris 1979 m. tėvo įkurtame ūkyje augina 75 galvijus, pasirinko antrąjį variantą. Greta jo namo buldozeriai ruošia kalvą (terpą), ant kurios stovės naujas namas, apsaugotas nuo būsimų reguliarių potvynių. „Malonu nebus, – pripažįsta W. de Witas, – bet juk tik kartą per 25 metus.“ O jeigu per potvynį jis prarastų pasėlių arba galvijų, vyriausybė jam kompensuotų.
Olandai kuria sektorių, idant savo vandentvarkos filosofiją galėtų propaguoti visame pasaulyje. Mokslinių tyrimų institutas „Deltares“ Tailando vyriausybei rekomenduoja sekti programos „Duokite upei erdvės“ pavyzdžiu ir pylimus kur įmanoma patraukti toliau, riboti salpų apstatymą ir suvienyti vandentvarką, kad saugumas nebebūtų tik priedas prie drėkinimo ir elektros gamybos.
Tačiau olandų sprendimas turi apribojimų. Jis brangus. Už pasitraukimą iš polderių ūkininkams buvo mokama rinkos kaina. Tankiau apgyvendintame mieste arba pramoninėje zonoje tai būtų neįperkamai brangu. JAV ir Kinijoje valdžia jau seniai turi teisę pralaužti pylimus ir periodiškai užlieti gyvenamas teritorijas, kad nuslūgtų ekstremalus patvinimas. Jaapas Kwadijkas iš „Deltares“ pažymi, kad olandų vyriausybė anksčiau tokią praktiką atmetė: „Jeigu prasidės potvynis, kuris viršys net tokį didžiulį numatytą pylimų pajėgumą, B plano mes neturime.“
Jeigu miestų perkelti neįmanoma, reikia didinti jų atsparumą nelaimei, kaip padaryta su ūkiais polderiuose. Užuot pasitikėjęs, kad nuo vandens apsaugos pylimai, Roterdamas taip pat mėgina sušvelninti padarinius, jeigu vanduo prasiveržtų. Naujoje automobilių stovėjimo aikštelėje pastatytas 10 tūkst. kubinių metrų talpos rezervuaras; jo talpos pakanka surinkti apie 25 proc. kartą per 100 metų užklumpančio potvynio vandens. Viena miesto aikštė suprojektuota taip, kad užsipildžiusi lietaus vandeniu ji virsta negiliais baseinais.
Miesto uoste stovi ant milžiniškų putplasčio blokų suręstas plaukiojantis paviljonas, forma primenantis tris perpus perpjautus futbolo kamuolius. Tai plaukiojančių buveinių modelis, ir miestas viliasi, kad vieną dieną jos galėtų užimti dokų rajonus, tradicinei laivybos veiklai iš jų traukiantis kitur. Pasak vieno iš paviljono architektų Pieterio Figdoro, plaukiojantys pastatai gali būti iki septynių aukštų, yra iš prigimties atsparūs potvyniams ir lengvai perkeliami į kitą vietą.
Turto apsauga
Didinant miestų atsparumą, besivystančiame pasaulyje neišvengiamai reikia kompromisų. Viena vertus, urbanizacija iš miestų atima natūralią apsaugą nuo nelaimių, tad smogus žemės drebėjimui arba ciklonui gyvybę ir turtą gali prarasti daugiau žmonių. Kita vertus, dėl urbanizacijos neturtingi žmonės praturtėja. Miestų tankumas ir infrastruktūra didina žmonių našumą ir leidžia lengviau įpirkti saugumą užtikrinančių priemonių. Tad poveikį švelninančios priemonės žmonių neturėtų atbaidyti nuo būrimosi pažeidžiamuose miestuose, o kaip tik sukurti skatinamąsias priemones, kad miestai ir jų gyventojai geriau apsisaugotų.
Daug miestų turi griežtus statybos reglamentus, bet nesugeba jų įgyvendinti. Pasaulio banko tyrime tvirtinama, kad didesnei miesto gyventojų daliai suteikus teisę į jų nekilnojamojo turto nuosavybę, tai paskatintų investuoti į saugumą, o panaikinta nuomos dydžio kontrolė nuomotojus paskatintų laikytis statybos reglamentų, nes tuomet nuomotojai galėtų susigrąžinti sąnaudas. Įprastą infrastruktūrą galima suprojektuoti taip, kad ji saugotų ir nuo nelaimių, pasirūpinant, jog atėjus metui ji būtų geros būklės. Pasaulio bankas pateikia du pavyzdžius: aukštesnėse vietose pastatytas mokyklas, kurios taip pat atlieka užuoglaudos nuo ciklonų funkciją, ir kelių tunelį Kvala Lumpūre, kuris taip pat atlieka rezervuaro potvynio vandeniui sulaikyti funkciją.
Vystydamosi bendruomenės gali sau leisti kurti žmogiškąją ir fizinę infrastruktūrą, kuri saugotų nuo stichinių nelaimių ir padėtų į jas reaguoti. Dėl spartaus atstatymo, įmanomo kaip tik dėl to paties turto, kuris ir lėmė tokią didžiulę nelaimių kainą, pernykštis žemės drebėjimas, cunamis ir potvyniai ilgainiui liks tik trumpalaikiai pokyčiai Japonijos ir Tailando BVP. Vargingesnėms šalims verta įsidėmėti, kad augimas – pati geriausia nelaimių poveikį švelninanti politika.
