Panevėžio pasididžiavimas – garsi knygos mylėtojų Masiulių šeima. Nuo knygnešio, pirmojo lietuviško knygyno įkūrėjo Juozo Masiulio iki jo anūkės ir darbų tęsėjos Karolinos Masiulytės-Paliulienės, tapusios tiltu tarp lietuvių ir prancūzų kultūros.
Jeigu panevėžiečiams reikėtų išrinkti žinomiausias garbingas miesto vietas, viena iš jų, be jokių abejonių, būtų Respublikos ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje jau antrą šimtmetį stūksantis Masiulio knygynas.
Daugybę kartų aprašytas, fotografuotas, leidiniuose, atvirukuose Panevėžio veidą pristatantis bei jo istoriją pasakojantis pastatas iš tikrųjų vertas ypatingo dėmesio bei pagarbos.
Kaip ir šį pirmąjį lietuvišką knygyną įsteigęs jo šeimininkas Juozas Masiulis.
Ilgą laiką istorinių žinių apie šio knygyno atsiradimą nebuvo daug.
Abejojant ir svarstant, kada gi šis knygynas iš tikrųjų atidarytas, panevėžietė istorikė Joana Viga Čiplytė surado pirminį dokumentą, įrodantį, kad knygynas veikė jau 1905 metais ir atsirado anksčiau nei garsusis Šlapelių knygynas Vilniuje, duris atvėręs 1906-aisiais.
Po kruopščių paieškų istorijos tyrinėtojai, senojo knygyno gerbėjai ir knygos apie jo įkūrėją autorei J. V. Čiplytei pavyko pirmajame 1905 metų lapkričio 24 dieną Kaune išėjusiame lietuviško laikraščio „Nedėldienio skaitymai“ numeryje aptikti skelbimą, pranešantį, jog Panevėžyje veikia lietuviškas Juozo Masiulio knygynas, prekiaujantis įvairiomis knygomis, natomis, rožiniais, škaplieriais bei kitkuo.
Tuo laiku, dar tik įsitvirtinant spausdintam lietuviškam žodžiui, buvo užrašyta šitaip: „Panevėžyje lietuviškas knįgynas Masiulio. Nauja (Dvarna) ul. Federavičėnės namai. Gaunama visokių knįgų, natų ir devotiškų daiktų: rožančių, škaplierių ir k.“
Pirmasis lietuviškas knygynas iš pradžių veikė nuomojamose patalpose, vėliau tas patalpas J. Masiulis su žmona įsigijo.
Išsaugotas portretas
Legendinės asmenybės – knygyno įkūrėjo J. Masiulio – anūkė Karolina Masiulytė-Paliulienė sako esanti labai dėkinga J. V. Čiplytei už gražų jos senelio įamžinimą – išleistą knygą „Juozas Masiulis knygnešys ir knygininkas“.
Kad tokia pasirodytų, medžiagos surinkti reikėjo labai daug, o tai nebuvo lengva.
„Atsimenu, istorikė kreipėsi ir į mūsų šeimą, klausdama, ar neturime kokių užrašų, laiškų, relikvijų, dokumentų, susijusių su seneliu J. Masiuliu. Deja, galėjome atsakyti tik tiek: neturime. Bėgdama iš Lietuvos, šeima nieko negalėjo pasiimti, reikėjo skubėti. Juk buvo perspėti, kad jau rengiamasi išvežti Masiulio našlę, mano močiutę, bei jų sūnų, tai yra mano tėtį, ir dukrą“, – pasakoja K. Masiulytė-Paliulienė.
Vis dėlto ji prisimena, kad močiutė Juozapota Masiulienė 1944 metais traukdamasi iš Lietuvos vieną ypatingą daiktą pasiėmė.
Tai buvo tuo metu jau mirusio jos vyro J. Masiulio portretas. Jį, ištraukusi iš rėmų ir suvyniojusi kaip drobę, išsivežė su savimi.
Nežinomo dailininko tame pačiame knygyne maždaug 1926 metais nutapytas portretas daug keliavo, daug kur buvo, kol galop vėl grįžo į savo namus.
Portretas restauruotas, naujai įrėmintas, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, knygyno įkūrėjo sūnus Jonas Masiulis parvežė jį atgal į Panevėžį.
Ir tai ypatingas ženklas Panevėžyje – J. Masiulio knygyne ir dabar tebekabo šis prieš šimtą metų tapytas knygyno įkūrėjo atvaizdas.
Svajonės apie knygyną
Į knygyną sugrįžo ir dabar jo erdves puošia dar viena svarbi relikvija – iki karo čia kabojęs Vytauto Didžiojo paveikslas.
„Kai jau tapo aišku, jog gresia tremtis ir reikia trauktis, močiutė pažįstamiems leido pasiimti iš knygyno ką nori, juk vis tiek viskas bus išvežta ar suniokota. Vieno vaistininko šeima buvo pasiėmusi šį Vytauto Didžiojo paveikslą, ilgus metus jį slėpė, saugojo, o tėveliui susigrąžinus knygyną, žmonės paveikslą atnešė atgal. Taip į knygyną sugrįžo ir laikrodis, kiti daiktai“, – pasakoja anūkė.
Su savo seneliu jai nebuvo lemta susitikti – J. Masiulis mirė dar gerokai iki anūkės gimimo.
Prancūzijoje augusiai mergaitei apie kažkur toli esančią Lietuvą, Panevėžį dar visai mažytei pasakodavo tėtis.
O kai labai knygas mėgusi Karolina sužinojo, jog jos senelis tame Panevėžyje turėjo knygyną, jos jau niekada neapleido svajonė apsilankyti Lietuvoje, pamatyti, kaip ten viskas yra iš tikrųjų.
Mergaitė žinojo, kad jos senelio šeima, kurioje augo du vaikai – jos tėtis ir teta – gyveno virš knygyno, o tame pačiame name buvo ir knygyno darbuotojų butai.
Pirmą kartą Lietuvoje ir Panevėžyje Karolina apsilankė 1977 metais, kartu su tėvu ir broliu.
Oficialus vizito tikslas buvo susitikimas su Juozu Miltiniu, mat jis buvo Karolinos tėvo geras draugas, bendravęs su juo studijų Paryžiuje metais.
Atvykus į Panevėžį aplankyta, pamatyta daug – pabūta ir senelio knygyne, kuris tuo metu vadinosi centriniu miesto knygynu.
Kaip sako K. Masiulytė-Paliulienė, ta kelionė į Lietuvą jai buvo lemtinga, leidusi suprasti, jog čia jos šaknys, kad čia norisi gyventi.
Į senelį – nauju žvilgsniu
„Nors nemažai žinojau apie savo senelį, bet koks jis buvo, ką nuveikė, suvokiau tik tuo metu, kai Lietuvai tapus nepriklausomai čia apsigyvenau ir pati pradėjau dirbti su knygomis. Senelis tapo man gyvenimo pavyzdžiu, kelrodžiu, pasididžiavimu. Kartais atrodydavo, kad ir jis pats vis dar yra tuose namuose, tarp knygų“, – pasakoja K. Masiulytė-Paliulienė, garbingai tęsianti senelio tradicijas ir pati jau tapusi Panevėžio legenda.
Juk jos vardas garsiai skambėjo visos Europos mastu – istorinio knygyno paveldėtojai K. Masiulytei-Paliulienei Prancūzijos prezidento dekretu buvo suteiktas Prancūzijos Garbės legiono ordinas, aukščiausias valstybės apdovanojimas, skiriamas civiliams asmenims.
Vertėjai, rašytojai, frankofonijos puoselėtojai, Prancūzijos ir Lietuvos aktorei, visuomenės veikėjai Prancūzijos garbės legiono ordinas ir ordino kavalieriaus vardas skirtas už nuopelnus antrajai tėvynei Prancūzijai, už vaidybą, režisūrą, vertimus ir apskritai nenuilstamą literatūros ir prancūziškosios kultūros puoselėjimą bei plėtrą.
Garbės legiono ordiną, kuris iki šiol yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas, 1802 metais įsteigė imperatorius Napoleonas.
Šio garbingo ordino legionierė – kukli, mielai bendraujanti moteris, dažnai sutinkama Vilniaus, Panevėžio gatvėse, norėjo, kad šis ordinas jai būtų įteiktas Lietuvoje.
Save ji laiko dviejų kultūrų atstove – gimusi, užaugusi, studijavusi Prancūzijoje, visada žinojo ir vertino savo lietuvišką kilmę.
„Anykščių šilelis“ prancūziškai
Grįžusi gyventi į Lietuvą, K. Masiulytė-Paliulienė iš karto įsitraukė į Lietuvos kultūrinį gyvenime.
Metų panevėžietė, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė į prancūzų kalbą išvertė K. Donelaičio „Metus“, kitas lietuvių autorių knygas.
Praėjusių metų pabaigoje K. Masiulytei-Paliulienei įteiktas dar vienas garbingas
apdovanojimas – Anykščių rajono savivaldybės prieš 15 metų įsteigta Antano Baranausko literatūrinė premija.
Ji vertėjai skirta už anykštėno Valdo Papievio knygos „Ėko” vertimą į prancūzų kalbą.
Šio autoriaus knygų ji yra išvertusi ir daugiau, netrukus prancūziškai turėtų pasirodyti garsus V. Papievio romanas „Odilė“.
O dabar K. Masiulytė-Paliulienė sėda prie gražaus ir prasmingo kūrinio – A. Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimo į prancūzų kalbą.
Kad K. Donelaičio „Metai“ suskambėtų prancūziškai, vertėjai prireikė trejų metų įtempto darbo.
„Anykščių šilelio“ vertimas taip pat pareikalaus ir laiko, ir jėgų – kūrinys prašosi didelio susikaupimo.
Prasmingas gyvenimas
K. Masiulytė-Paliulienė sako mintimis dažnai sugrįžtanti į praėjusio šimtmečio pradžią, įsivaizduojanti tuos laikus, kai knygyno įkūrėjas – iš Šeduvos valsčiaus Prastavonių kaimo kilęs J. Masiulis, laimingo pasirinkimo dėka atsidūrė Panevėžyje ir čia pradėjo bei sėkmingai vystė savo veiklą.
1864 metais gimęs Juozas buvo jauniausias Masiulių šeimoje, kurioje augo 7 vaikai.
Nuo ankstyvos jaunystės kartu su kitais šeimos nariais ir jaunėlis dirbo tėvų ūkyje. Tėvui mirus, ūkį paveldėjo vyriausias sūnus, o Juozas nusprendė gyventi savarankiškai.
Ieškoti darbo jis išvyko į Panevėžį ir čia įsidarbino seserų Jokubauskaičių prekybos namuose.
„Žinau, kad senelis buvo religingas, jis į katedros vakarines mišias eidavo kiekvieną dieną ir mano tėvelį visada vesdavosi. Senelis buvo labai įdomi asmenybė – turėjo gerą humoro jausmą, buvo apsišvietęs ir rūpestingas.“
K. Masiulytė-Paliulienė
Praėjus keleriems metams, nusprendė verstis savarankiškai, prekybos ėmėsi drauge su Vladu Kuzma. Iš pradžių jie prekiavo įvairiausiomis prekėmis.
Bet J. Masiuliui labai patiko knygos ir jis dar iki spaudos draudimo panaikinimo sugalvojo verstis knygų prekyba.
Kadangi tuo metu spausdinti knygas lietuviškais rašmenimis buvo draudžiama, jaunuolis susisiekė su Garšvių knygnešių draugija ir slapta ėmė platinti uždraustas lietuviškas knygas, pardavinėjo maldaknyges.
Knygnešys J. Masiulis ne vienus metus rizikuodamas gyvybe į Lietuvą iš Karaliaučiaus krašto nešiodavo knygas.
Už slaptą prekybą knygomis jis ir nukentėjo – buvo ištremtas į carinės Rusijos gilumą.
Tik panaikinus spaudos draudimą, gavus carinės valdžios leidimą, knygyną jau buvo galima atidaryti.
Šeimą su iš Pumpėnų valsčiaus kilusia Juozapota Kuzmaite J. Masiulis sukūrė 1908 metais.
1909 metais gimė duktė Onutė, o 1911-aisiais – sūnus Jonas, K. Masiulytės-Paliulienės tėtis.
Sveikinimai su orkestru
Juozas Masiulis Panevėžyje buvo gerbiamas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, garsėjo kaip mecenatas.
Jis prisidėjo ir prie Panevėžio katedros statybos.
„Žinau, kad senelis buvo religingas, jis į katedros vakarines mišias eidavo kiekvieną dieną ir mano tėvelį visada vesdavosi. Senelis buvo labai įdomi asmenybė – turėjo gerą humoro jausmą, buvo apsišvietęs ir rūpestingas. Padėjo sūnėnams, dukterėčioms siekti mokslo, surasti vietą gyvenime“, – pasakoja K. Masiulytė-Paliulienė.
J. Masiulis buvo garsiausios Panevėžyje labdaringos organizacijos – Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybos narys. Senelių, našlaičių globa besirūpinančią draugiją rėmė ir savo lėšomis.
Knygyno įkūrėjas aktyviai dalyvavo ir Panevėžio politiniame gyvenime.
1931 metais rinkimuose surinko reikiamą balų skaičių ir pateko į miesto tarybą, aktyviai dalyvavo jos veikloje.
Nesėdėjo namuose ir jo žmona Juozapota Masiulienė.
Ji dalyvavo rinkimuose į Panevėžio tarybą ir buvo išrinkta.
Pirmojoje Panevėžio taryboje moteris dirbo apie porą metų – 1919–1921 m.
Ypatinga diena garbingo panevėžiečio gyvenime buvo Juozinės – kovo 19-oji. Tądien J. Masiulis sulaukdavo gausybės sveikinimų, o jo pasveikinti su vardo diena į dabartinę Respublikos gatvę atžygiuodavo net Panevėžio gaisrininkų orkestras.
K. Masiulytė-Paliulienė pasakoja, kad 1940-aisiais, kai senelis jau sunkiai sirgo, po knygyno langais religines giesmes giedojo Panevėžio katedros choristai.
Po J. Masiulio mirties gyvenimas jau nebegalėjo būti toks, koks buvo – stojo sunkūs laikai. Masiulių šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tad knygyno savininko žmona su dukra per Vokietiją emigravo į JAV, o sūnus (K. Masiulytės-Paliulienės tėtis) Jonas Masiulis išvyko gyventi į Prancūziją, kur pasaulį buvo lemta išvysti Karolinai.
