Jungtinės Amerikos Valstijos grįžta prie liberalizmo
Net gerą šalį gali ištikti blogybės. Iš esmės šiuo įsitikinimu grindžiama amerikiečių reakcija į sprogimus prie Bostono maratono finišo linijos. Per vakarinį budėjimą Bostono bendruomenės parke, prabėgus dienai po išpuolio, studentų ir vietos gyventojų minia iškilmingai giedojo patriotinę dainą „America the Beautiful“ („Gražioji Amerika“). Per kabelinę televiziją kairieji žinovai murmėjo apie valdžios nekenčiančius vidaus ekstremistus (tikėdamiesi pasinaudoti šiais įvykiais oponentų nenaudai), o konservatoriai vebleno apie islamo ekstremizmą ir silpną vyriausybės politiką. Tačiau, atsitraukus nuo žiniasklaidos gausmo, plačioji visuomenė neatrodė nusiteikusi ginčytis. Net Vašingtonas, neskaitant atsitiktinių partinių pasibaksnojimų pirštais, nedegė noru ką nors keisti ir nerodė bendros nuomonės, kad „reikėtų ką nors daryti“.
Dar nuostabiau (ir liūdniau) tai, kad dėl inertiškumo nepavyksta priimti net minimalios ginklų kontrolės įstatymų. Buvo nesunku patikėti, kad po praėjusių metų Niutauno mokyklos žudynių, ištisus mėnesius trukusių Baltųjų rūmų raginimų imtis pokyčių ir Niutauno aukų tėvų pasirodymo Senate balandžio 17 d. šalies politikai imsis svarstyti apgailėtinai kuklų žingsnį – dvipartinę pataisą, įpareigojančią plačiau tikrinti šaunamųjų ginklų pirkėjų biografijas, kuri reikštų tik tiek, kad būtų dažniau taikomi dabartiniai įstatymai, neleidžiantys blogiukams įsigyti ginklų. Tačiau net ir ši priemonė buvo atmesta. Tai nulėmė susitelkę ginklų savininkų lobistai ir senatoriai, pabūgę, kad rinkėjai juos nubaus už pasikėsinimą į asmens laisvę turėti ginklus, įtvirtintą konstitucijoje prieš 221 metus.
Ne visi JAV piliečiai konservatyviai priešinasi šio įstatymo pakeitimui. Kai kuriais skaičiavimais, griežtesnę ginklų pirkėjų patikrą palaikė net 90 proc. amerikiečių. Esmė tai, kad ne visi ją rėmė aktyviai, todėl leido aistringai mažumai užkirsti kelią pokyčiams. Tačiau šio straipsnio autorius, kuris dirbo žurnalistu keturiuose žemynuose, neabejoja išskirtiniu JAV konservatyvumu, ir tai itin akivaizdu stebint šalies reakciją į smurtą. Žinoma, dėl žiaurumų piktinamasi, gedima ir diskutuojama, bet jie visiškai neskatina bendros nuomonės, kad, siekiant išvengti panašių įvykių ateityje, būtina pertvarkyti visuomenę.
Dideli ir maži teroro aktai yra užsienio įvykių apžvalgos kasdienybė. Dirbant Kinijoje, sprogo šimtai bombų žudikių, kurias padėjo teisėto užmokesčio negaunantys imigrantai darbininkai, žemės ir vilties netekę žemdirbiai, nusivylę įsimylėjėliai arba Sindziango separatistai. Neįtikimą siaubą keliantys įvykiai (vienas sprogimas daugiabutyje nusinešė 108 gyvybes, o mokykloje, gamindami fejerverkus, žuvo 40 vaikų) sukėlė nacionalines diskusijas, bent jau internete. „Kokią visuomenę ir vertybes kuriame, – klausė kinai miestiečiai, – jei kelyje į šiuolaikiškumą mus lydi tokie žiaurumai?“
Briuselyje, iš karto po 2005 m. liepos sprogdinimų Londono metro ir autobusuose, stebėjome, kaip europiečiai bendradarbiai klausinėjo britą ES pareigūną apie užpuolimo Didžiojoje Britanijoje priežastis. Ar šalis virto taikiniu dėl to, kad Tony Blairo vyriausybė į Iraką nusiuntė kariuomenę? „Galbūt, – suurzgė britas, – prieš reikalaudami prisiimti kaltę, galėtumėte leisti mums palaidoti savo žuvusiuosius?“ Tačiau šis žurnalistų netaktiškumas nėra retas reiškinys. Beveik visoje Vakarų Europoje pažanga neatsiejama nuo tam tikro įsišaknijusio pasyvumo likusio pasaulio atžvilgiu: sulaukti puolimo reiškia tapti įtariamuoju. Greičiausiai pasielgei kaip nors netinkamai. Šio požiūrio neišvengia ir Didžioji Britanija. Po bet kokio smurto protrūkio tariamai konservatyvi spauda skuba narstyti nacionalinę sąžinę ir reikalauti griežtesnių vyriausybės veiksmų.
Amerikiečiai lengvai neatsisakys laisvės dėl saugumo
JAV yra mažiau linkusios perti save užgriuvus terorui. „Fox News“ žiūrovai labiau nervinasi dėl naujų taisyklių nei jų kolegos iš „Daily Mail“. Valstybės dar neapleido prisiminimai apie pokario pokyčius: Perl Harboro įvykiai paskatino drakoniškus įstatymus, o 2001 m. rugsėjo išpuoliai sukėlė mėšlungišką ir labai neamerikietišką reakciją, pradedant Gvantanamo įlanka ir baigiant antiteroristiniais įstatymais, kurie net kėsinosi į piliečių konstitucines teises. Tačiau tai labiau išimtys nei taisyklės. Net dešinieji, kurie dar prieš dešimtmetį manė, kad Dicko Cheney, Donaldo Rumsfeldo ir kitų surengtas pilietinių laisvių puolimas buvo neišvengiamas kovojant su terorizmu, laiko šias priemones dideliu nukrypimu nuo normos. Kalbama, kad neseniai Senate vykusi diskusija dėl bepiločių orlaivių buvo sutelkta į prezidento teisę iš oro žudyti vidaus džihadistus. O kaipgi amerikiečių teisės? Pamažu grįžta liberalieji refleksai.
Kartais šis nenoras kištis pašaliečiams atrodo kilnus, kaip Bostono atveju. O kartais, kaip ginklų kontrolės klausimu, jis atrodo klaidingas ir žalingas. Tačiau jo šaknys gilios ir turi daug priežasčių. Viena jų yra konstitucija su savo kontrolės ir pusiausvyros priemonėmis. Retas steigiamasis dokumentas taip apsunkina politikų bandymus keisti įstatymus nacionalinės panikos laikais. Antroji priežastis yra konservatorių judėjimas. Stiprus dešiniųjų tikėjimas būtinybe saugoti esamą padėtį glaudžiai susijęs su nenoru kišti rankas prie Tėvų steigėjų sukurto pasaulietinio konstitucinės tvarkos stebuklo. Tačiau kartais tuo galima patogiai pateisinti reakcingą išankstinių nuostatų arba įsigalėjusių interesų gynybą. Bet ne visada. Net demokratai ir pažangos siekiantys asmenys žino, kiek kainuoja asmens teisės.
Tačiau pamatinė priežastis tikriausiai yra tai, kad JAV įtariai vertina tobulėjimo idėją, ypač kai ją siūlo valstybė. Mintis, kad siaubingi įvykiai yra ydingos civilizacijos požymis arba kad blogybes reikia spręsti kolektyviniais suvaržymais, tautos dvasiai paprastai yra svetima. Bet kuriuo atveju Jungtinėse Valstijose siaubas nėra patikimiausias būdas įgyvendinti pokyčius.
