Arabų pasaulio verslininkai kimba į darbą
Beirutas. Verslo inkubatoriaus „Seeqnce“ spalvinguose biuruose tvyro jaudulys. Viename kabinete trijų teisėjų komisijai idėjas per „Skype“ žeria nematomų verslininkų balsai. Kitame vienas iš „Seeqnce“ steigėjų, Fadi Bizri, ant lentos paskubomis rašo verslo planus. Ieškodami aštuonių komandų laimėtojų, kurios inkubatoriuje šešis mėnesius galės kurti internetines ir mobiliąsias įmones, F. Bizri su kolegomis jau peržiūrėjo 433 paraiškas.
„Seeqnce“ – tai dalis kito Arabų pavasario. Egipto sostinėje Kaire („Flat6Labs“) ir Jordanijoje („Oasis500“) inkubatoriai bando imtis to, ką Beirute daro „Seeqnce“. Privataus kapitalo bendrovės, kaip antai „Abraaj Capital“ ir „Citadel Capital“, investuoja į sparčiai augančias įmones. „ArabNet“ technologijų įmonėms padeda megzti kontaktus. Visur dygsta naujos kompanijos. „Cinemoz“ iš Beiruto siūlo didžiausią internetinę filmų ir muilo operų biblioteką arabų pasaulyje. „Diwanee“ iš Dubajaus internete publikuoja straipsnius moterims arabų kalba. „Ekshef“ Egipte pacientus suveda su gydytojais. Pasak Lindos Rottenberg iš bendrovės „Endeavor“, kuri verslininkams padeda kurti kontaktų tinklus, naujų įmonių steigimo prasme arabų pasaulis primena Lotynų Ameriką prieš kelerius metus.
Kokia tikimybė, kad šie daigeliai sužydės? Lengva būti pesimistu. Arabų įmonės paprastai esti dviejų rūšių: gremėzdiškos milžinės (priklausomos nuo valstybės globos) ir suklypusios nykštukės (stokojančios kapitalo ir talentų, kurių reikia išlikimui). Gamybos apimtys vienam žmogui regione tesiekia pusę to, kas pagaminama kitur panašiame išsivystymo etape. Bet biurokratų vienam žmogui tenka dvigubai daugiau nei pasaulio vidurkis.
Bankrotas keliose šalyse – kriminalinis nusikaltimas, o tai vargu ar skatina rizikuoti. Popierizmo – it smilčių dykumoje: vos dešimt Egipto ministerijų yra atsakingos už 36 tūkst. painių reglamentų. Užsienio bendroves baugina islamo fundamentalizmas: danų pieno perdirbėja „Arla Foods“ verslą regione kūrė 40 metų, bet vienam danų laikraščiui išspausdinus Mahometo karikatūras prekyba nuėjo niekais.
Vijay Mahajanas iš Teksaso universiteto Ostine naujoje knygoje „The Arab World Unbound“ („Išlaisvintas arabų pasaulis“) tvirtina, kad galima papasakoti ir optimistiškesnę istoriją: naujieji arabų pasaulio verslininkai dirba didžiulėje ir nuolat tarpstančioje rinkoje. Bendras metinis Arabų Lygos BVP siekia 2 trln. JAV dolerių – po 6 tūkst. JAV dolerių vienam asmeniui. Vis daugiau arabų mezga tarpusavio ryšius ir naudoja technologijas. „Arabsat“ (Arabų Lyga), „Nilesat“ (Egiptas) ir „Noorsat“ (Bahreinas ir Jordanija) bendrai transliuoja 1,5 tūkst. televizijos ir radijo kanalų. Dubajus – pasaulinis mazgas, iš kurio per aštuonias valandas pasieksi tiek Šanchajų, tiek Londoną. Egiptas – krovinių tranzito centras pakeliui į Šiaurės Afriką.
Pasaulio tarptautinės įmonės regione giliai įleido šaknis. „Intel“ ir „Microsoft“ Egipte sukūrė veiklos rangos sektorių, kuriame dirba 65 tūkst. žmonių, o pajamos siekia 1,1 mlrd. JAV dolerių per metus. Vienam „McDonald’s“ restoranui klientų tenka trečdaliu daugiau nei Europoje. Gimtinėje (Didžiojoje Britanijoje) gėrimas „Vimto“ jau seniai nebemadingas, o Saudo Arabijoje jis – vienas populiariausių būdų, kaip malšinti troškulį, ypač per Ramadaną. Prasidėjus hadžui Saudo Arabijos oro uostuose atsiranda laikinų naujesnio išradimo, „Red Bull“, parduotuvių – jeigu piligrimams prireiktų daugiau energijos.
Regionas turi pasaulinių lyderių, kaip antai oro bendrovė „Emirates“, kurios metinės pajamos siekia 18 mlrd. JAV dolerių, o pelnas – 710 mln. JAV dolerių. Be to, regione randasi visokio plauko nišinių veikėjų. Saudo Arabijos restoranų tinklas „Al Baik“, siūlantis vištieną ir jūrų gėrybes, turi fanatišką vietinę klientūrą. „Aramex“ tapo didžiausia regiono siuntų bendrove, nes jos neatbaido nei pilietiniai karai, nei kelio ženklų trūkumas. Vos prieš porą metų įkurta pigių skrydžių bendrovė „Flydubai“ jau turi 23 orlaivius, kurie aptarnauja 51 maršrutą.
Užsienio ir vietinės bendrovės išradingai tvarkosi su kultūriniais ypatumais. Parduotuvėlės Kaire mažytės, tad „Coca-Cola“ tarpininkaujantiems gatvių prekiautojams parūpina nešiojamų ledainių ir nurodo šiuo gėrimu aprūpinti jų teritorijoje dirbančias parduotuves. „Unilever“ tiria „pilkąją“ savo prekių rinką, o tai, ką išmoko, panaudoja pristatydama produktus oficialiai. Kartais iš tokių novatoriškų idėjų išauga rimtas verslas.
Pavyzdžiui, „IrisGuard“ sukūrė sistemą, kaip žmones identifikuoti pagal raineles (taigi moterims nereikia nusiimti šydų). Nūnai pasienio postai ir bankai tokias sistemas naudoja visame regione, ir ne tik. Dubajuje 1968 m. įkurta GEMS – viena didžiausių švietimo bendrovių pasaulyje, turinčių mokyklų devyniose valstybėse ir 110 tūkst. moksleivių. Vieną didžiausių regiono problemų (prasta mokytojų kvalifikacija) bendrovė sprendė darbuotojų ieškodama visame pasaulyje ir pabrėždama aukštą jų statusą.
Šeimos turtai
Knyga „Išlaisvintas arabų pasaulis“ aiškiai per daug optimistiška. Regione yra ne tik akivaizdžių (feodalinių šeimų įtaka ir elgesys su moterimis), bet ir subtilesnių problemų (požiūris į verslą). Regiono ekonomiką varo šeimos įmonės. Bet jos nuolat skyla, nes pagal islamo paveldėjimo įstatymus turtą privaloma padalyti, o arabų tradicijose įmonės ir šeimos turtas neskiriamas.
Tačiau dėl dviejų svarbių punktų V. Mahajanas teisus. Pirma, verslas regione skatina socialinę ir ekonominę pažangą. 2010 m. konservatyvieji putojo, kai didiesiems prekybos centrams Saudo Arabijoje „Panda“ pasamdė moterų kasininkių, o po metų vyriausybė paskelbė, kad planuoja mažmeninėje prekyboje moterims sukurti 1,5 mln. darbo vietų. Antra, regionui reikia tęsti verslui palankias reformas. Pusė žmonių regione jaunesni kaip 25 metų, o 22 proc. 15–24 metų žmonių neturi darbo. Daugiausia šansų išvengti socialinės stagnacijos ir politinio nestabilumo arabų pasaulis turi, jei ir toliau puoselės besikalančius verslo daigelius.
