Sitis – vienas iš stipriųjų Didžiosios Britanijos eksporto sektorių. Bet tikrai nėra garantijų, kad sėkmė jo neapleis.
Apie 90 tūkst. bankininkų iš aukštumų bokštuose žvelgia žemyn į Temzę, vingiuojančią pro uostą, kuris kadaise – dar yra tai atmenančių – buvo judriausias pasaulyje. Prieš šešis dešimtmečius prie šių krantų kasdien suplūsdavo daugybė laivų, sudarančių didžiausią pasaulyje prekybos laivyną, kuris buvo suręstas našiausiose pasaulio laivų statyklose ir kuriam talkininkavo pagrindiniai pasaulio laivų draudikai, bankininkai ir teisininkai. Šiandien iš didžiojo uosto mažai likę – tik spalvingi dokų ir prieplaukų, kuriose kadaise švartuodavosi garlaiviai ir burlaiviai, pavadinimai: Kanari Vorfas, Kanados aikštė arba Vest Indijos krantinė. Tai, kad sėkmingiausias Didžiosios Britanijos sektorius (didžiausias šalies eksportuotojas, mokesčių mokėtojas ir darbo vietų su gerais atlyginimais šaltinis) pakilo iš kito sektoriaus pelenų – istorinis atsitiktinumas. Tačiau tai primena, kad dominavimas rinkoje gali būti trumpalaikis. Be to, paaiškina didžiumą Sičio (taip vadinamas Londono finansų rajonas) nerimo, kad prieš finansines paslaugas prasidėjo puolimas.
Sičiui daugelyje pagrindinių rinkų gresia rimtas nuosmukis, nes mažėjant kreditų skaičiui ir užsitęsus Europos krizei investicijų ir prekybos tempas lėtėja. Taip pat jam gresia daugiau reguliavimo: kartais vietinės kilmės, kaip antai Didžiosios Britanijos pasiūlymai bankus priversti mažmeninės bankininkystės padalinius atskirti nuo nežaboto investicinės bankininkystės verslo; o dar gresia ir didesni mokesčiai turtuoliams bei griežtesnės imigracijos taisyklės. Dar daugiau reguliavimo ateina iš užsienio: ar tai būtų Bazelyje sutartos naujos taisyklės, visus bankus visuose kraštuose priversiančios mažinti finansinius svertus, dėl kurių išsipūtė bankų pelnas prieš finansų krizę, ar Europos Sąjungos rengiamos taisyklės, kurios atrodo įtartinai sumanytos siekiant supančioti Sitį ir dalį veiklos iš jo perkelti į konkuruojančius finansų centrus Paryžiuje ir Frankfurte. Be to, Sičio laukia esminiai iššūkiai: ar įgūdžių ir istorijos, įmonių tinklų ir rinkų likvidumo pakaks, kad jis išliktų neprilygstamas tarptautinis pasaulio finansų centras net tuomet, kai pagrindinė pasaulio ekonominės veiklos masė slenka į Aziją?
Namo dalijimas
Natūralu, kad reguliuotojai pamišę dėl 2008–2009 m. finansų krizės. Po Vickerso komisijos ataskaitos britų reguliuotojai vietinius mažmeninius Didžiosios Britanijos bankų padalinius nori „apjuosti tvora“, kuri juos atskirs nuo tarptautinių didmeninių ir su kapitalo rinkomis susijusių padalinių, priklausančių tiems patiems bankams. Aptvertiems bankams liks tos bankininkystės sritys, kurios būtinos likusio britų ūkio sveikatai: mokėjimų sistemos ir paskolos žmonėms ir smulkiajam verslui. Jų kapitalo atsargos privalės būti didesnės nei dabar ir jie bus atskirti nuo įvairiausio pobūdžio rizikingo arba tarptautinio verslo. Trumpai tariant, tai turėtų būti nuobodžios ir smarkiai kontroliuojamos įstaigos, kuriose galimybių gauti nepadoraus pelno nedaug, bet ir šansų prisidirbti daug mažiau.
Už tvoros likę bankų padaliniai galės rizikuoti kaip panorėję, bet irgi turės parengti išsamius „nurodymus dėl gyvybės palaikymo“, kurie bankų prižiūrėtojams padės juos likviduoti žlugus. Pasiūlymais siekiama užtikrinti, kad Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojams daugiau nebetektų gelbėti bankų sektoriaus, kurio fone šalies ūkis nublanksta (žr. 1 grafiką). Finansų krizės įkarštyje britai būgštavo net tik dėl to, kad žlugs bankai, kurie per dideli žlugti, bet ir dėl siaubingos rizikos, kad teks gelbėti bankus, kurie galėjo būti per dideli gelbėti.
Pasiūlymui aptverti aršiai priešinasi daug didžiausių Didžiosios Britanijos bankų, kuriems sparčiai kyla skolinimosi kaina, o kartu pamažu atšaukiama netiesioginė vyriausybės garantija, kuria rėmėsi didžioji jų skolinimosi dalis. Vickerso programos įgyvendinimas bankams turbūt kainuos nemažai – galbūt 3,5–8 mlrd. svarų per metus ar net daugiau. Tokios sąnaudos bankus turbūt privers apkarpyti didmeninės bankininkystės verslą. Per krizę išgelbėtas „Royal Bank of Scotland“, kuris dabar iš esmės priklauso valstybei, praktiškai atsisakė ambicijų būti stambiu investicinės bankininkystės dalyviu pasaulio mastu. „Barclays“, kuriam greta tarptautinio investicinio banko priklauso ir didelis Didžiosios Britanijos mažmeninis bankas, irgi gali tekti atsisakyti dalies prekybos verslo. Britų bankininkai protestuoja tvirtindami, kad taisyklės, kurios riboja pasaulinį britams priklausančių bankų mastą, sumažins Londono gebėjimą pritraukti investicijų ir išlaikyti turimą dalį akcijų, obligacijų ir valiutų prekyboje. „Kaip galime tikėtis, kad kas nors čia eis, jeigu mūsų pačių čia nėra?“ – skundžiasi vienas.
Tačiau tokie skundai netrukus gali prarasti poveikį. Pakirpus britams priklausančių bankų sparnus, jie bus priversti mažinti apimtis. Tačiau tai nebūtinai turi suvaržyti Sitį kaip finansų centrą. Pastaruosius šešis dešimtmečius didžiumą jo augimo lėmė Londone dirbti nutarę tarptautiniai bankai, o ne britams priklausančių bankų augimas. Lobistų grupės „TheCityUK“ skaičiavimu, padalinius arba filialus Londone turi 251 užsienio bankas, o daugiau kaip pusė viso Didžiosios Britanijos bankų sektoriaus turto priklauso užsienio bankams. Šis „Vimbldono efektas“, kai Didžioji Britanija parūpina aikštes, bet nebūtinai žaidėjų, ypač ryškus prekiaujant vertybiniais popieriais ir kitose didmeninės bankininkystės srityse.
Apie 40 proc. prekybos valiutomis ir 46 proc. prekybos nebiržinėmis išvestinėmis finansinėmis priemonėmis vyksta Didžiojoje Britanijoje (žr. lentelę). Tačiau pasauliniame didžiausių investicinių bankų (pagal pajamas iš prekybos obligacijomis, valiuta ir biržos prekėmis) penketuke „Barclays“ – vienintelis britų bankas. Penketuke taip pat yra Frankfurte įsikūręs Vokietijos bankas „Deutsche Bank“, kuris didžiąją prekybos dalį vykdo Londone, kur jam dirba per 8 tūkst. žmonių.
Masė taisyklių iš Europos
Daugiau nerimo kelianti grėsmė Londono finansų rajonui – tai masė naujų reglamentų, rengiamų Briuselyje ir atokiau. Daug šių taisyklių pažabos visus Europos finansus, ne tik Sitį; bet Sitis yra centras, tad jis nukentės labiausiai.
Pražūtingiausias iš visų – siūlomas finansinių sandorių mokestis, kuris nustatytų nedidelę rinkliavą nuo sandorių, kuriuose dalyvauja finansų institucijos iš Europos Sąjungos. Mokesčio tikslas – surinkti pinigų (savus ir nacionalinius iždus ES mano galėsianti papildyti net 55 mlrd. eurų per metus; 60–70 proc. iš jų būtų surenkama Didžiojoje Britanijoje) kartu atbaidant nuo tos prekybos ir spekuliacijų, kurias daug Europos politikų kaltina dėl finansų krizės. Pačios Europos Komisijos atliktas poveikio vertinimas rodo, kad mokestis gali priversti 90 proc. tam tikros prekybinės veiklos tiesiog pasitraukti iš ES dėl to prarandant šimtus tūkstančių darbo vietų. Tačiau be Didžiosios Britanijos sutikimo tokio mokesčio jai užkrauti nepavyktų.
Kita europinė grėsmė Londonui kyla iš pasiūlymų, kurie tarpuskaitos įstaigas, dirbančias su eurais išreikštomis išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, buveinei priverstų rinktis eurą naudojančią šalį. Kartu su taisyklėmis, kurios reikalautų nebiržines išvestines finansines priemones leisti per biržas ir tarpuskaitos įstaigas, šios taisyklės keltų grėsmę Didžiosios Britanijos dominuojamai rinkai, pasitarnaudamos tokiems centrams kaip Paryžius arba Frankfurtas. Tačiau jos taip tiesmukai pažeidžia Europos bendrą rinką, kad vargu ar išliks. Klastingesnė grėsmė Londono finansinių paslaugų sektoriui – tūkstantis smulkesnių reguliavimo barjerų, kuriuos diegiant finansų bendrovėms bus po truputį vis sunkiau arba brangiau užsiimti komercine veikla ar eiti į naujas rinkas. Stulbina naujų taisyklių skaičius, kaip ir jų užmojai. Kai kurios, kaip antai Europos pasiūlymai drausti nacionaliniams reguliuotojams versti bankus kapitalo turėti daugiau nei reikalauja Europos standartas, praktiškai susilpnintų Didžiosios Britanijos bankų reguliavimą. Kitos gali neleisti naudotis reitingais, kuriuos sudarė reitingų agentūrų padaliniai užsienyje, arba Europos fondų valdytojams pirkti pasirinkto turto. Daug taisyklių yra prieštaringos. Viena taisyklių grupe ketinama versti bankus leisti daugiau ilgalaikių obligacijų. Tačiau kita taisyklių grupė, skirta draudikams, kurie paprastai esti stambiausi tokių obligacijų pirkėjai, už obligacijų turėjimą juos baus.
Tokia painiava Europoje ne naujiena. Anksčiau Didžioji Britanija daug prisidėjo prie Europos finansų reguliavimo tobulinimo; iš esmės dėl to, kad dėl finansų rinkų dydžio šalies reguliuotojai – vieni iš labiausiai patyrusių regione. Tačiau nūnai Didžiojoje Britanijoje daug bankininkų būgštauja, kad dėl kivirčo, kuris įvyko 2011 m. gruodžio mėnesį, kai ministras pirmininkas Davidas Cameronas pagrasino vetuosiąs ES sutarčių pakeitimus, šalies įtaka Briuselyje sumažėjo. „Dabar, kad ir ką gintume, bus ignoruojama iš principo“, – sako vienas bankininkas.
Bendrą visų šių taisyklių poveikį įvertinti sunku. Bet pridėjus 2010 m. įvestą 50 proc. mokesčių tarifą didesnėms pajamoms, kvalifikuotų darbuotojų imigracijos ribojimą ir reguliarius politikų bei politikos strategų išpuolius prieš finansus, vargu ar jos skatins finansų bendroves keltis į Londoną arba ten plėstis, kai kviečia kiti finansų centrai. Apytikriais skaičiavimais, kuriuos „The Economist“ užsakymu atliko KPMG, daug uždirbantiems dingti iš Londono būtų naudinga (žr. 2 grafiką).
Griežtesnis reguliavimas – ne vienintelis Sičio galvos skausmas. Sitis grumiasi ir su mažėjančia savo paslaugų paklausa pagrindinėse rinkose. Dėl Europoje ir JAV tvyrančios ekonominės panikos industrializuoto pasaulio akcijų rinkos iš esmės merdėjo. Artimiausio meto prognozės prekybos, kapitalo pritraukimo, susiliejimo sandoriams ir rinkliavoms, kurias už juos gauna Sičio bendrovės, turbūt nebuvo blogesnės kelis dešimtmečius.
Kreditavimas turtingajame pasaulyje augo ilgai, tad finansų sektorius išsipūtė, ir dabar, klestėjimui virtus nesėkme, neišvengiamai bliūkšta. Draudimui ir finansams, įskaitant tokias mažmenines paslaugas kaip susitarimas dėl hipotekos, tenkanti Didžiosios Britanijos BVP dalis jau nukrito šiek tiek žemiau nei 8 proc., nors 2007 m. viršijo 9 proc. Per trejus metus, iki 2011 m. trečiojo ketvirčio, šiame sektoriuje dirbančių žmonių skaičius Didžiojoje Britanijoje sumažėjo 7 proc. Tikėtina, kad Sičiui taikantis prie niūresnių ekonominių prognozių ir pajamoms tenkančio spaudimo darbo vietų skaičius dar mažės.
Sičio kaip finansų centro statusui kyla ir platesnio masto grėsmė: jam gali būti sunku išlikti svarbiam, kai didžiausi ekonominio augimo varikliai yra kitoje pasaulio pusėje. Pasaulinės ekonominės galios poslinkis į dideles kylančias Azijos šalis reiškia, kad daug geresnės perspektyvos laukia naujesnės padermės finansų centrų (Honkongo ir Singapūro), o ne pripažintų (Londono ar Niujorko).
Atidžiai stebimame Pasaulio finansų centrų indekse, kurį dukart per metus skelbia konsultacijų bendrovė „Z/Yen“, Londonas išsilaikė aukščiausiai. Bet per pastaruosius tyrimus skirtumas tarp Londono pirmoje vietoje ir Niujorko antroje, taip pat Honkongo trečioje ir Singapūro ketvirtoje sumažėjo. Tai padidino kai kurių Sičio veikėjų nerimą, kad Azijos iškilėliai ne tik susigrobs liūto dalį finansinių paslaugų paklausoje, kuri sparčiai auga jų panosėje, bet ir atims nemažą kąsnį iš to, ką turi pripažintos Londono įmonės.
Pasitikdamas šį iššūkį Sitis nėra bejėgis. Ilgą laiką užimama padėtis – galinga kliūtis tuose sektoriuose, kur stiprus tinklo poveikis, kaip finansų atveju. Prekyba reiškia likvidumą, taigi ir daugiau prekybos. Prie palankaus užburto rato prisideda nuolatinė kvalifikuotų finansininkų pasiūla.
Visame pasaulyje vartojama anglų kalba Londonui suteikia pranašumo prieš kitus Europos centrus. Londonas pradeda dirbti vidury pasaulinės prekybos dienos: dieną Sitis pradeda tada, kai Azijos finansų rinkos ruošiasi baigti darbą, o atsidarius Niujorko rinkai Sičio finansininkai tebesėdi prie darbo stalų. Taigi tai ideali vieta pasauliniams turto valdytojams. Pasak „TheCityUK“, trečdalis iš Didžiojoje Britanijoje administruojamų 4,8 trln. svarų lėšų yra valdomos užsieniečių vardu. Be to, dėl itin gerbiamų komercinės teisės normų ir patyrusių teisėjų Londonas – ideali vieta sandoriams, kai pusė yra iš skirtingų šalių.
Lyderiu užsienio valiutų ir palūkanų normų išvestinių priemonių srityje Londonas tapo tada, kai XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose buvo pertvarkomas į indėlių ir paskolų doleriais užsienio centrą, svarui stelingų praradus rezervinės valiutos statusą. Iširus fiksuotų valiutos kursų sistemai „Bretton Woods“, Londonas greitai įsitvirtino kaip vieta, kur prekiaujama valiuta ir apdraudžiama nefiksuoto kurso rizika. Prekybos užsienio valiuta apimtys Londone dukart viršija Niujorko ir Tokijo apimtis kartu. Skverbtis į šią sritį Londonas pradėjo taip anksti ir užėmė taip ilgai, kad jį išstumti būtų sunku.
Visa tai rodo, kad finansai ne tokie mobilūs, kaip mėgsta įsivaizduoti kai kurie jais užsiimantieji. Kol kas bėgdamos nuo didesnių mokesčių, varginančio reguliavimo ir visuomenės priešiškumo išsikėlė (paprastai į Šveicariją) tik kelios finansų organizacijos, daugiausia rizikos draudimo fondai arba prekiautojai biržos prekėmis. Geriausi rizikos draudimo fondų brokeriai dažnai mąsto priešingai nei dauguma, tad atstumas nuo minios jiems gali pasitarnauti. Taip lengvai kilti ir išeiti gali ne kiekviena verslo sritis. Organizacijoms, kurios siekia pritraukti kapitalo ir prekiauja vertybiniais popieriais, daug sunkiau efektyviai dirbti esant toli nuo klientų ir papildomas paslaugas teikiančių įmonių.
Tačiau išbandymai gali pakenkti net seniai žinomoms grupėms. Kai kurie svarbūs asmenys iš Sičio nerimauja, kad vienam po kito sumuojantis nereikšmingiems sprendimams verslui rinktis kitus finansų centrus per dešimtmetį galima prarasti kritinę masę.
Aukščiausius postus Sityje užimantys finansininkai, iš kurių dažnas kilęs ne iš Didžiosios Britanijos, karjerą Londone pradėjo XX a. 9-ajame dešimtmetyje, maždaug per „Didžiojo sprogimo“ reformas. Nūnai jie prisirišę prie Londono pusamžiai, kurių vaikai lanko mokyklas, ir gali nepanorėti dėl mažesnių mokesčių kraustytis kitur. Bet aukšti mokesčiai ir ribojama imigracija iš šalių, kurios nepriklauso Europos Sąjungai, gali užkirsti kelią Londone laimės ieškančiai naujai finansininkų kartai (nors Sitis vyriausybės nustatytam migrantų ne iš ES limitui užsitikrino nuolaidų). Jeigu šiandienius verslo administravimo (MBA) absolventus iš Mumbajaus ir Seulo nuo kelionės į Londoną atbaido dideli mokesčiai, galų gale iškopę į vadovų postus jie vargu ar pagalvos plėtrai rinktis Sitį.
Kodėl Sitis svarbus
Ar verta Didžiosios Britanijos politinei vadovybei nerimauti, jeigu Londonas nusileis kitiems finansų centrams? Po tokios katastrofiškos finansų krizės maga leisti Sičiui tyliai sunykti. Aukšto rango politikai pabrėžė, kad ūkį reikia „subalansuoti“ nuo finansinių paslaugų pereinant prie aukščiausios klasės gamybos, kuri yra Didžiosios Britanijos atrama. Mintis, kad ūkiui reikia daugiau realios inžinerijos ir mažiau iliuzinės finansų inžinerijos, patraukli daugeliui.
Tačiau apleistas Sitis nedera su poreikiu subalansuoti kitą sritį. Vartotojams bandant susitvarkyti skolas, o vyriausybei stengiantis sumažinti biudžeto deficitą, paklausa Didžiosios Britanijos vidaus rinkoje turbūt ne vienus metus bus menka. Taigi ūkis vis labiau priklausys nuo uždarbio iš eksporto. O finansai – viena iš sričių, kuriose Didžioji Britanija yra pasaulinė lyderė.
Konkurencinį Sičio pranašumą atspindi Didžiosios Britanijos mokėjimų balansas: bendras finansinių paslaugų ir draudimo prekybos perteklius per pirmuosius tris 2011 m. ketvirčius sudarė 2,6 proc. BVP (žr. 3 grafiką). Įtraukus susijusių verslo paslaugų (teisė, apskaita, vadybos konsultacijos) eksportą, perteklius prašoka 3 proc. BVP. Tokio gebėjimo eksportuoti neturi joks kitas finansų centras. Niujorkas visuomet turėjo galimybę grįžti prie klientūros didžiulėje JAV rinkoje. Bet Londonas, kaip ekonomiškai vis silpnesnės valstybės sostinė, ne vieną dešimtmetį komercinės veiklos buvo priverstas dairytis už sienų.
Vadinasi, Azijos kilimas turėtų būti tiek galimybė, tiek grėsmė. Kinijoje, Indijoje ir kai kuriuose kituose dideliuose kylančiuose ūkiuose finansų rinkos nebrandžios, o Didžioji Britanija finansų srityje turi ilgalaikės patirties. Ekonominė logika sako, kad prekyba tarp Sičio ir kylančių milžinių turėtų duoti naudos. Logiška, kad Sitis, įsitvirtinęs kaip pasaulinis finansavimo doleriais centras, siekia tapti užsienio centru juaniui, šiam rimčiau pradedant konkuruoti su doleriu kaip pasauline valiuta.
Londonas išties gali tapti šios naujos prekybos centru. Tačiau finansų srautai gali būti permainingi. O grėsmingam reguliavimui lėtai srūvant tiek iš užsienio, tiek iš savos šalies, Sitis galų gale vis tiek gali atsidurti seklumoje.
