Bambėti dėl savo geopolitinės varžovės amerikiečius skatina ne jos galia, o kiti dalykai
Smitfildo, Virdžinijos valstijos, kumpio gerbėjai įsitikinę, kad tik dėl amerikiečių silpnybės kinų magnatai netrukus gali įsigyti jų gimtajame miestelyje įsikūrusią milžinišką kiaulienos bendrovę. Iš žemės riešutais maitinamų kiaulių pagaminti ir karijų dūmuose rūkyti vietos kumpiai pagarsėjo dar kolonistų laikais. Smitfildo kiaulių emblema vietos gyventojai didžiuojasi gal net labiau nei valstybės vėliava: ji puošia parduotuvių vitrinas, mokyklos sporto inventorių ir miestelio vandens bokštą. Tačiau jei milijardinis sandoris vis dėlto įvyks, didžiausia pasaulyje kiaulienos perdirbimo įmonė „Smithsfield Foods“ taps kinų skerdyklos „Shuanghui International“ padaliniu.
Naujiena apie šį pasiūlymą paskelbta prieš pat JAV ir Kinijos vadovų susitikimą, kuris įvyko Kalifornijoje birželio 7 ir 8 d. Pasirašius sutartį, tai būtų didžiausia Kinijos investicija Jungtinėse Valstijose, o vėliau galima laukti ir kitų. Tai kelia klausimų dėl ekonominės galios pusiausvyros ir dėl to, kas įgyja pranašumą šioms varžovėms žengiant į naują tarpusavio priklausomybės etapą. Ši priklausomybė nepaprasta, nes jai plėtojantis nepaliaujama diskutuoti dėl rinkos atvėrimo ir kibernetinių komercinių paslapčių vagysčių. Ką ir kalbėti apie filosofinius nesutarimus dėl demokratijos ir teisinės valstybės principų.
Smitfildui Kinijos pakilimo ir ketinimų klausimai kaip niekada aktualūs, nes „Smithfield Foods“ yra didžiausia miestelio gyventojų darbdavė. Bet net ir pastaruoju metu vietos pagrindinėje gatvėje vargiai užsimenama apie Kinijos tikslus.
Priblokšti miestiečiai aptarinėjo savo amerikiečius viršininkus. Bendrovė prisiekė, kad darbo vietos bus išsaugotos. Žmonės pašaipiai klausė, kaip galima ką nors žadėti parsidavus užsieniečiams. Pastarieji nebuvo labai aptarinėjami. Dažniau buvo išreiškiamas liūdesys dėl to, kad amerikietiška bendrovė atitenka pašaliečiams. Viena moteris užsiminė, kad galbūt atėjo laikas perkratyti savo sąžinę. Jos teigimu, Biblijoje Izaijas išpranašavo, jog svetimšaliai užgrobs nuo Dievo nusigręžusių žemes, ir sandoris su Kinija „akivaizdžiai“ rodąs, kad amerikiečiams yra apie ką pagalvoti.
Niekas neketino streikuoti ir nereikalavo vyriausybės paskelbti kumpio gamybą (kaip prancūziško jogurto atveju) strategine pramonės šaka. Vyravo susitaikymo nuotaikos. Kai kurie net stengėsi atrodyti linksmi. Miestelio meras Carteris Williamsas surizikavo pareikšti, kad sandoris labai pagrįstas: Kinijai reikia švaresnio maisto, o Amerikai – pasaulinių rinkų. Jei viskas klosis gerai, augant eksportui į Kiniją, Smitfilde gali išdygti naujas fabrikas. Bet kuriuo atveju, pasak mero, vis tiek ničnieko negalima dėl to padaryti.
C. Williamso optimizmas pasigėrėtinas, bet daugelio kitų amerikiečių mintys kur kas niūresnės. JAV idėjų kalvės „Pew Research Centre“ 2012 m. atlikta pasaulinė apklausa parodė, kad beveik lygiai pusė amerikiečių mano, jog šiuo metu pasaulio ekonomikos lyderė yra Kinija, o kita pusė linkusi priskirti šį titulą JAV. Kinų respondentai labiau (ir kur kas teisingiau) įsitikinę, kad šiose lenktynėse vis dar pirmauja Amerika. Šaltiniai tarp Baracko Obamos patarėjų užsienio reikalų ir ekonomikos klausimais tvirtina, jog valdžią glumina tokia amerikiečių nuomonė, kad šiuo metu Kinija yra turtingesnė. Kartais bandoma kovoti su šiuo pesimizmu. 2011-aisiais JAV viceprezidentas Joe Bidenas išrėžė Čengdu studentams įkvepiančią kalbą, kurioje pasidžiaugė, kad jo šalis tebėra „turtingiausia valstybė pasaulio istorijoje“, kurioje švietimo sistema ir visuomenė skatina kūrybiškumą ir naujoves (t. y. kitaip nei kai kuriose kitose šalyse).
„Smithfield Foods“ generalinis direktorius Larry Pope’as, kalbėdamas apie bendrovės pardavimą, taip pat švyti pasitikėjimu. Jo teigimu, JAV efektyviausiai pasaulyje gamina gerą kiaulieną. Naujieji įmonės partneriai iš Kinijos tenori pamaitinti tėvynainius, o ne užvaldyti pasaulį, tad jam nerimą kelia amerikiečių baimė dėl Kinijos.
Galbūt šie pareiškimai pernelyg smarkūs. Nors amerikiečiai kur kas atidžiau nei europiečiai stebi Kinijos veiksmus, jų, skirtingai nei Japonijos, nepažadino šaltas dušas, vieną dieną susivokus, kad pašonėje atsirado naujas įžūlus milžinas. Jie neatsipeikėjo ir tuomet, kai kažkuris kinų technologijų laimėjimas JAV paliko antroje vietoje. Vašingtono politikų susirūpinimą kasmet vis labiau kelia auganti Kinijos karinė galia, nors apklausos rodo, kad šalies visuomenė dėl to visai nesijaudina. Trumpai kalbant, amerikiečių nepasitenkinimas Kinija kyla visai dėl kitų dalykų.
Ribotų interesų pavojai
Dažnai Kinija siejama su globalizacija. Daugeliui kairiųjų ji simbolizuoja tariamą amerikiečių verslininkų godumą: juk tai jie sąmoningai nutarė perkelti darbo vietas svetur, užuot suteikę galimybę užsidirbti tėvynainiams. B. Obama patarėjams pasakė, kad daugeliui amerikiečių Kinija reiškia prarastas darbo vietas, ypač gamybos sektoriuje. Per pirmą savo kadenciją prezidentas ne kartą bandė skatinti vietos bendroves išsaugoti arba kurti darbo vietas Amerikoje. Tačiau jokios stebuklingos politikos Kinijos atžvilgiu vis dar nėra – tai nebyliai pripažino ir pats B. Obama, imdamasis pragmatiškų ekonominių tikslų.
Respublikonų apklausos rodo, kad jie labiausiai linkę Kinijos grėsmę sieti su JAV valstybės skola. Jie kaltina B. Obamą, kad šis skurstančių balsus nusipirko pažadais apie socialinę gerovę ir kitas dovanas, praskolindamas Ameriką ir palikdamas ją užsieniečių malonei.
Šiais atvejais politinės diskusijos dėl Kinijos primena pokalbius pagrindinėje Smitfildo gatvėje: svarbiausia jų tema yra Jungtinės Valstijos ir jų vidaus trūkumai. Kinų politikai žaidžia panašų, bet atvirkščią žaidimą, kartais naudodami sunkiai atpažįstamą Amerikos karikatūrą, kuri visais atvejais tinka Kinijos plėtrai ir ryžtui pamatuoti. Bet jei šios dvi geopolitinės varžovės nori sugyventi (o jos privalo sugyventi), derėtų perlipti karikatūras bei egocentrizmą ir imti siekti suprasti vienai kitą. Jos pernelyg užaugo ir per daug suartėjo, kad galėtų bandyti eiti kitu keliu.
