Kauno sieną papuošė gatvės meno virtuozas
Dailininkas Ernestas Zacharevič, prieš 4 metus išgarsėjęs Malaizijoje, o dabar vadinamas vienu originaliausių ir lengviausiai atpažįstamu gatvės menininkų pasaulyje, pagaliau paliko savo pėdsaką ir Kaune. Įvairių tautų kultūros pastato sieną papuošė 30 metų menininko kūrinys, vaizduojantis žaidžiančius vaikus. Nedaug trūko, kad šią erdvę būtų užėmęs didžiulis reklamos stendas. Jau įpusėjus darbui kalbėjomės su E.Zacharevič.
– Kokia šio piešinio idėja?
– Kai pabaigsiu, tada ir pamatysite (juokiasi). Per daug apie savo idėjas nepasakoju, ypač nemėgstu pasakoti apie dar vykstantį procesą. Dirbant kinta jo kryptis, nes pasikeičia mintys. Tai, kas buvo iš pradžių kalbėta ir aptarta, keletą kartų jau pasikeitė. Kaip viskas atrodys, dar ir pats nežinau, laikausi tęstinumo principo. Tai – žaidimas su architektūra, pozityvios energijos ir aplinkos interpretacija, žaismingumo pojūtis.
Mano kompozicijos visada lanksčios. Stengiuosi tilpti į rėmus, kuriuos sudaro oras, laikas ir techninės galimybės, paaiškėjančios vykstant procesui.
– Kaip gimsta jūsų paveikslų pavadinimai?
– Kas nors sugalvoja, parašo laikraštyje ar kitur, ir pavadinimas prikimba. Savo darbams niekada negalvoju pavadinimų. Nebent labai reikia pagal koncepciją ar darbas skirtas parodai. Mano darbų koncepcijos atviros žiūrovui. Stengiuosi, kad jie galėtų suprasti mano darbus, nebūtinai žinodami viską apie mane ir kūrinį.
– Grįžkime keleriais metais atgal. Kai Penango saloje sukūrėte keletą darbų, greitai išgarsėjote. Ar tada jautėte, kad šie darbai atneš tokią sėkmę?
– Tai buvo ilgas procesas. Penange gyvenu nuo 2010 m. Ten atvažiavęs dirbau nuo pat pirmos savaitės. Po truputį plėtėsi mano galimybės, pažintys, ugdžiau stilių.
Paskui atlikau darbų seriją, o ne pavienius piešinius. Man tai yra jau įvykusi proceso dalis. Neprisirišu prie vieno gyvenimo epizodo.
– Bet juk būtent nuo šio epizodo viskas pajudėjo. Sulaukėte daug dėmesio, pasiūlymų.
– Tai atidarė daug durų tarptautinei karjerai. Iki tol mano veikla buvo vietinės reikšmės, dirbau studijoje ir mieste, kuriame gyvenau.
2012 m. projektas pakeitė mano gyvenimo būdą. Tą periodą vertinu kaip nuoseklios karjeros laikotarpį. Ji buvo mano tikslas, nesistengiau nuo to atsiriboti. Mano darbai buvo žinomi mano socialiniame rate, kartais pasirodydavo grupinėse parodose Londone ar Penange. Po 2012-ųjų auditorija greitai išsiplėtė į tarptautines gatves ir šiuolaikinio meno sceną, tai leido daugiau dirbti keliaujant.
– Ar esate skaičiavę, kiek iš viso pasaulio gatvėse yra jūsų darbų? 
– Neįmanoma suskaičiuoti. Daugelis mano darbų laikini. Kai kurie „išgyvena“ tik vieną dieną, kiti kinta. Ilgai planuotas darbas ir mažytis piešinys man yra vienodai svarbūs.
– Įvedus į „Google“ paiešką „Ernest Zacharevic“ iš karto išvysime piešinį „Vaikai ant dviračio“, esantį Penange. Ar šis piešinys jums yra išskirtinis?
– Šis kūrinys buvo mano stiliaus lūžis. Tai yra darbas, ištrynęs ribas tarp tapybos ir polinkio erdvinėms instaliacijoms bei architektūrai. Buvo sunku apsispręsti, kuria kryptimi judės mano tapyba, kaip kis darbai. Minėtas darbas man padėjo daug suprasti. Šis piešinys tapo labiausiai atpažįstamas ir asocijuojamas su mano vardu. Jį galima vadinti nenumatytu atsitiktiniu logotipu.
– Penange turistams skirti marškinėliai su šiuo „logotipu“ yra vieni populiariausių. Ar iš to turite finansinės naudos? Ar čia tiesiog verslas pagal Azijos taisykles?
– Teisingai sakote, ten viskas pagal Azijos verslo stilių, iš kurio negaunu naudos. Nutariau per daug į tai nesikišti, nes visi mano bandymai bendrauti su prekybininkais, kontroliuoti nedavė naudos. Greitai supratau, kad tam reikia daug pastangų, o aš nenorėjau švaistyti laiko savo pačio darbų kaina. Į šį reikalą ėmiau žiūrėti kaip į nemokamą reklamą. Tuo jis ir virto.
Dabar tai nusirito iki juokingo lygio. Esu matęs bent 10 šio piešinio kopijų visame pasaulyje, perdarytų ant sienų lauke, restoranuose. Būna juokinga, kai fanai ar draugai atsiunčia nuotraukas su šiuo vaizdu iš skirtingų pasaulio miestų. Pačiam teko Niujorke restorane ant sienos išvysti šį piešinį. Man tai – spektaklis.
– Sakote, kad jūsų darbai laikini, bet Penange jau imtasi priemonių, kad jūsų gatvės meno darbai būtų išsaugoti.
– Taip, keli darbai yra nuolat prižiūrimi, ten įrengtas gatvės apšvietimas, vaizdo kameros. Savivaldybės žmonės tuos piešinius prižiūri, valo. Pats dažnai sulaukiu prašymų patvarkyti savo darbą. Ne visada į tuos skambučius atsiliepiu. Ar reikia ką nors daryti, sprendžiu pagal situaciją.
Kai kurie mano paveikslai ten regimi kaip vietos kultūros dalis, vertingas palikimas, padedantis kurti teigiamą miesto įvaizdį. Juk šis miestas, daug metų garsėjęs kaip Pietryčių Azijos maisto Meka, dabar tampa meno sostine.
– Ar pajutote, kad prisidėjote, jog Lietuva taptų žinoma Malaizijoje?
– Kai ten atvykau, Lietuva vietiniams buvo nežinomas kraštas. Daug žmonių manė, kad tai yra miestas Australijoje. Gal todėl, kad gyvenęs Londone angliškai kalbu su stipriu akcentu, galbūt jų ausims juokingai skambėjo mūsų šalies pavadinimas.
Penange dažnai naujai sutiktiems žmonėms paaiškinu, kad esu iš Lietuvos. Tada jie dažnai replikuoja: „O, tu iš ten kaip ir Ernestas!“ (Juokiasi).
Pamenu, kad 2012 m. Malaizijos spaudoje pasirodė daug straipsnių apie Lietuvą, spausdinti enciklopediniai faktai. Buvo malonu matyti. Kai nuolat gyvenau Penange, į mane visada kreipdavosi po Malaiziją keliaujantys lietuviai. Žmonės norėdavo susitikti, daugiau sužinoti apie Malaiziją.
– Bet ir dabar gyvenate Penange?
– Taip, bet vis daugiau laiko praleidžiu keliaudamas. Ten – mano bazė, mano socialinis ratas. Taip pat mėgstu grįžti į Lietuvą, kur užaugau, jaučiu ryšį.
– Kur patrauksite iš Kauno?
– Dalyvausiu renginiuose Šveicarijoje, Vokietijoje. Stengsiuosi vasaras praleisti Europoje, o spalį keliausiu atgal į Malaiziją. Ten turiu keletą projektų.
Pakvietė prieš 2 metus
Gatvės meno festivalio „Nykoka“ koordinatorė Goda Skėrytė pasakojo, kad festivalio meno vadovas Tadas Šimkus jau nuo 2014 m. Ernestą norėjo pakviesti į Kauną.
„Jis labai užsiėmęs, daug keliauja, turi daug pasiūlymų dalyvauti įvairiuose festivaliuose. Ernestas kasmet vasaros pabaigoje grįžta į Lietuvą aplankyti tėvų, draugų. Šiemet jis rado galimybę piešti Kaune.
Ernestui buvo svarbiausia, kad pasirūpintume darbo priemonėmis – dažais ir tinkamu keltuvu, leidžiančiu patogiai dirbti. Esame dėkingi mus remiančiai Kauno miesto savivaldybei ir rėmėjams, leidusiems pigiau išsinuomoti „Storent“ keltuvus bei pastolius, dovanojusiems „Viva Color“ dažų“, − pasakojo Goda.
Ernestas Kaune turėjo taikytis prie permainingų orų, todėl negalėjo pradėti dirbti lauke pagal numatytą grafiką. Kai pirmą dieną pradėjo dažyti, prasidėjęs lietus dažus nuplovė, todėl kitą dieną teko valyti sieną ir viską pradėti iš naujo.
„Mes skubėjome, kad piešinys kuo greičiau atsirastų ant Kauno įvairių tautų centro pastato sienos. Ši siena yra matoma, ji domino reklamos agentūras. Jau buvo sutarta su paveldosaugos specialistais dėl leidimo ant jos įrengti reklamos stendą. Centro direktorius Dainius Babilas turėjo kitokią viziją – jis norėjo, kad sieną papuoštų gatvės meno piešinys“, − pasakojo Goda.
Ji paaiškino, kad buvęs grafitis specialiai paliktas. „Jei jį užpieštume, kiltų grėsmė, kad grafitininkai vėl imsis darbo. Reikia laikytis gatvės meno taisyklių. Ernestui grafitininkų piešinys netrukdė, jis jį įkomponavo į savo darbą“, − sakė Goda.
Iki šiol vienintelis Ernesto darbas Lietuvoje buvo 2013 m. ant kino teatro „Lietuva“ sienos nutapytas piešinys. „Taip jau sutapo, kad kino teatras bus griaunamas, tai sunaikins ir Ernesto kūrinį. Vis dėlto kitas jo kūrinys atsirado Kaune“, − pasakojo Goda.
Neįtikėtina sėkmė
E.Zacharevič, baigęs dailės studijas Londone, išvyko į Malaiziją, kur apsistojo Penango saloje. Jos sostinėje Džordžtaune ant sienos, neprašęs miesto leidimo ir nutapęs didžiulį paveikslą, jaunas vyras tapo garsenybe, apie jį ėmė rašyti spauda.
Pirmasis Ernesto tapybos darbas ant sienos buvo greitai uždažytas pastato savininkų, dėl antrojo jis susitarė su savininku, kolekcionuojančiu lietuvio darbus.
Malaizietis pasirūpino leidimais, pastoliais ir pinigais. Antrasis jo darbas visiems patiko, jo vaizdo įrašas pasklido internete, o Ernestas sulaukė pasiūlymo sukurti darbų seriją kasmečiam Džordžtauno festivaliui. Per jį nutapė 7 darbus.
Kai kurie jų tapo tokie populiarūs, kad norint prie jų nusifotografuoti reikia laukti eilėje. Armėnų gatvėje esantis paveikslas „Vaikai ant dviračio“ yra populiariausias ir geriausiai atpažįstamas Ernesto darbas visame pasaulyje.
Piešiniai sukėlė pasipiktinimą
Po neįtikėtinos sėkmės Penange, Ernesto darbai pasirodė kituose Malaizijos miestuose – Kuala Lumpūre, Ipoh, Džohor Baru.
2014-aisiais Ernestas pristatė pirmąją asmeninę parodą. Joje buvo eksponuojami 23 menininko darbai iš tokių daiktų, kurie kitiems atrodė tik šiukšlės. Parodą menininkas surengė neįprastoje erdvėje – senoje nenaudojamoje autobusų stotyje aptriušusiomis sienomis.
Menininko piešiniuose dažniausiai pavaizduoti Malaizijos žmonės – senukai ir vaikai. „Džordžtauno žmonės ir miesto grožis mane įkvėpė, todėl nutariau pirmąją savo parodą surengti būtent šiame mieste“, – aiškino parodos pasirinkimo vietą E.Zacharevič.
Valdžia sunaikino darbą
Šioje parodoje eksponuoti Johor Bahru miesto valdžios pasipiktinimo sulaukę ir uždažyti „Lego“ žmogeliukai: moteris su rankine ir jos tykantis kaukėtas nusikaltėlis. Šalia Singapūro esantis Džohor Baru garsus, nes jame veikia „Legoland“ parkas, o miesto nusikalstamumo rodiklis – vienas didžiausių šalyje.
Miesto valdžia liepė uždažyti paveikslą. Tada metininkas savo „Facebook“ paskyroje patalpino piešinio, papildyto policijos pareigūnu, nuotrauką. „Dabar tai – tikrai vandalizmas! Malaizijai visada pavyksta mane pralinksminti“, − komentavo E.Zacharevič.
Netrukus Džohor Baru valdžia sugadino dar vieną Ernesto kūrinį. Jame buvo pavaizduoti ant prie sienos pritvirtinto dviračio sėdintys du „Lego“ žmogeliukai. Už jų buvo parašyta: „Nuoširdumas“. Bet koks miestas, kad ir mažas, iš tiesų padalytas į 2. Vienas miestas – skurdžių, kitas – turtuolių. Jie kariauja tarpusavyje.“ Savivaldybė pirmiausia nuo sienos nuplėšė dviratį, vėliau baltai perdažė sieną su piešiniu ir užrašu.
„Jau kitą savaitę savivaldybė mane pakvietė į tą pačią vietą, kur uždažė darbą, ir pasiūlė padaryti ką nors naudinga jų kultūrai. Pasidarė juokinga. Neturėjau nei noro, nei laiko, ypač po to, kas įvyko. Niekas manęs iš ten neveja, mato meno privalumus, kaip tai padeda vietos kultūrai ir ekonomikai. Gaunu daug kvietimų iš privačių asmenų, bet šiam miestui neteikiu pirmenybės“, − savaitraščiui sakė Ernestas.
Darbai – skirtinguose žemynuose
Buvusio vilniečio darbų galima išvysti Islandijoje, Portugalijoje, keliuose JAV miestuose, Norvegijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Singapūre ir Japonijoje.
Pernai Ernestas atidarė asmeninę parodą Lisabonos „Underdogs“ galerijoje (Portugalija). Anot kritikų bei šiuolaikinio meno ekspertų, dabar lietuvis yra vienas originaliausių ir labiausiai atpažįstamų gatvės menininkų pasaulyje.
Pasirinko meną, o ne pinigus
Kauno įvairių tautų kultūros centro vadovas Dainius Babilas sakė, kad idėja pastato sieną papuošti kilo prieš 2 metus, kai siena buvo savavališkai išpiešta.
„Kalbėjomės su festivalio „Nykoka“ organizatoriais, sutarėme ieškoti gero menininko. Sutarėme, kad bandysime prisikviesti E.Zacharevič. Smagu, kad mums pavyko su juo susitarti, ir Ernestas atvyko į Kauną.
Tada į mus kreipėsi reklamos agentūros ir pasiūlė ant sienos įrengti reklaminį plakatą. Už gerai matomos sienos nuomą pasiūlė daugiau nei kelis tūkstančius eurų per metus. Man ši idėja nepatiko. Tariausi su Kauno miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos atstovais. Visi pritarė, kad neatiduotume šios sienos reklamai. Atidavę šią sieną komercijai būtume su tuo susieti visam laikui.
Dabar ant sienos nuolat matysime gražius piešinius. Manome, kad piešiniai ant sienos gali būti keičiami, pritaikant vis naujoms aktualijoms. Tam neprieštarauja ir Ernestas. Sieksiu, kad ši siena būtų ilgalaikė miesto paletė“, − sakė D.Babilas.
DAINORAS LUKAS SK ŽURNALISTAS
