Daugelis daržininkų jau seniai naudoja dirvožemio struktūrą gerinančius puriklius – vermikulitą, perlitą, diatomitą.
Daugelis daržininkų jau seniai naudoja dirvožemio struktūrą gerinančius puriklius – vermikulitą, perlitą, diatomitą.Tačiau ceolitas ne vienam dar kelia aibę klausimų. Kokią jo rūšį pasirinkti? Kaip tinkamai naudoti? O galbūt neverta leisti pinigų trąšoms su šiuo mineralu?
Ceolitai – didelė grupė gamtinių ir sintetinių medžiagų, pasižyminčių porėta struktūra, labai geromis sorbcinėmis savybėmis, taip pat jonų mainų ir katalizinėmis galiomis.
Sintetiniai ceolitai dažniausiai pritaikomi vandeniui ir orui valyti. Žemės ūkyje ir statybos sektoriuje naudojami gamtiniai ceolitai.
Pastarieji pagal kilmę skirstomi į nuosėdinius ir vulkaninius. O iš viso aptinkama daugiau nei 40 ceolitų rūšių, kurios skiriasi chemine sudėtimi, savybėmis ir struktūra.
Tai kokį ceolitą pasirinkti?
Kas tinka katėms, netinka augalams
Minkštos nuosėdinės uolienos, kuriose ceolito kiekis nedidelis – vos 15–20 proc., – dažniausiai naudojamos kačių kraikui gaminti. Šie molingi mineralai gerai sulaiko ir neutralizuoja kvapus, sparčiai sugeria drėgmę sudarydami standų gumulą.
Tačiau dirvožemio struktūrai gerinti nuosėdinis ceolitas naudojamas retai – nebent kaip drėgmę sulaikantis komponentas smėlingose dirvose.
Kietos vulkaninės uolienos, turinčios daugiau nei 70 proc. ceolito, tinkamesnės vandens ir dirvožemio valymo sistemoms, taip pat augalininkystei.
Smulkinti mineralai naudojami hidroponikai, kambarinėms gėlėms auginti, trąšoms ir biologiniams preparatams gaminti, taip pat dirvožemio kokybei gerinti bei substratams ruošti.
Dėl puikių absorbcinių savybių išvalytas, kad neliktų priemaišų, ir susmulkintas ceolitas netgi naudojamas kaip maisto papildas – organizmo detoksikacijai ir virškinimui gerinti.
Taigi į dirvą geriausia terpti vulkaninį ceolitą. Tačiau kaip sužinoti, koks ceolitas yra pakuotėje, jei gamintojas to nenurodė?
Tam reikės atlikti paprastą eksperimentą.
Paimkite žiupsnelį ceolito, užpilkite jį vandeniu ir išmaišykite. Jei mineralas pavirs į košę, dirvožemiui gerinti jis tikrai netinka. Bet jeigu akmenukai išlaiko formą, o priemaišų ir drumzlių visai nedaug, tai kaip tik toks ceolitas, kokio jums reikia.
Kiekvienas sklypas – loterija
Ceolitų struktūra – viena unikaliausių mineralų pasaulyje. Būtent dėl to jie dar vadinami „molekuliniu sietu“.
Iš esmės ceolitas – tai trimatis aliuminio silikatų karkasas, išraižytas ertmių ir kanalų. Todėl geba sugerti ir atiduoti vandenį bei įvairius mineralinius junginius.
Tiesa, kiekviena ceolito rūšis pasižymi kitokiu porų dydžiu, tad kitų medžiagų molekules sugeria ir praleidžia pasirinktinai, kaip sako specialistai, molekulinio sieto principu.
Kita nepaprastai reikšminga ceolitų savybė – jonų mainai.
Ceolitas taip pat gali būti naudojamas sraigėms ir šliužams atgrasyti.
Įterptas į žemę, mineralas savo ertmėse sulaiko amonio, kalio, kalcio, natrio ir kitus katijonus (teigiamai įkrautus jonus), o kai augalų šaknims prireikia maistinių medžiagų, ceolitas jas „iškeičia“ į tas, kurių dirvoje perteklius. Įskaitant ir toksiškus junginius – šviną, kadmį, radionuklidus ir pan.
Taip ceolitai valo dirvą – sulaiko maistines medžiagas šaknų sistemos zonoje, neleidžia joms išsiplauti į gilesnius sluoksnius ir užteršti gruntinių vandenų.
Į dirvožemį įterpti ceolitai atlieka ir daugiau svarbių funkcijų:
• Suteikia žemei purumo, didina jos laidumą orui ir drėgmei.
• Mažina dirvožemio druskėjimo tikimybę (nes sugeria mineralinių medžiagų perteklių).
• Dėl puikių sorbcinių savybių mažina įvairių toksiškų junginių, įskaitant pesticidus ir sunkiuosius metalus, kiekį.
• Sulaiko vandenį ir jame ištirpusias maistines medžiagas šaknų zonoje.
• Praturtina dirvožemį siliciu, kalciu, kaliu, magniu, boru, cinku, molibdenu, geležimi.
• Leidžia sumažinti naudojamų trąšų kiekį, stabilizuoja augalų mitybą.
• Mažina šaknų puvinio atsiradimo tikimybę.
Naudojant ceolitą augalai mažiau kenčia nuo temperatūrų svyravimų, sausros, kitų nepalankių aplinkos veiksnių. Dėl silicio, kuris stiprina augalų audinius, juos rečiau pažeidžia kenkėjai. Daržovių šaknų sistema vystosi tolygiau, didėja derlingumas ir derliaus maistinė vertė.
Pravartu žinoti, kad ceolitų efektyvumas dar išauga naudojant juos kartu su trąšomis – ypač skurdžiose, nualintose dirvose.
Pavyzdžiui, jei į smėlingą dirvožemį neįterpsite nieko kito, tik ceolitą, jis pagerins struktūrą, bet derlingumo beveik nepadidins. O kai kurie jame esantys mikroelementai gali tapti netgi neprieinami augalams, nes ceolitas juos sugers it kempinė.
Be to, tiksliai nuspėti, kaip ceolitas veiks konkrečiame sklype, neįmanoma, nes tai priklauso nuo dirvožemio sudėties bei ceolito rūšies.
Ar su trąšomis tikrai geriau?
Kad supaprastintų augalų tręšimo ir dirvožemio gerinimo procesus – o ir sau pamažintų darbo, dažnas sodininkas ar daržininkas renkasi jau iškart paruoštą produktą: kompleksines trąšas ceolito pagrindu.
Šiuose mišiniuose ceolitas atlieka maistinių elementų kaupiklio ir reguliatoriaus vaidmenį.
Suprantama, naudotis tokiomis trąšomis ir paprasčiau, ir patogiau. Nereikia sukti galvos, kad ceolitas sugers iš dirvos kokias nors svarbias medžiagas arba kad neatiduos jai to, ko reikia. Tačiau perkant tokį produktą reikėtų labai atidžiai susipažinti su jo sudėtimi. Kad tiksliai žinotumėte, kokiais mitybos elementais prisotintos ceolito granulės.
Jei sudėtis nenurodyta, tokios priemonės geriau atsisakyti.
Renkantis trąšas su ceolitu vertėtų vadovautis ir sveiku protu. Jeigu vienos pakuotės kaina kelis kartus viršija geresnės sudėties kompleksinių trąšų kainą, galbūt geriau dirvos puriklį ir trąšas pirkti atskirai?
Dabar galima įsigyti ne tik trąšų, bet ir biologinių preparatų su ceolitu. Mineralų granulėse esantys augalus nuo ligų bei kenkėjų saugantys naudingieji grybai ir bakterijos, patekę į dirvožemį, palankiomis sąlygomis pradeda daugintis ir palaipsniui „apgyvendina“ substratą.
Kaip naudoti ceolitą
Šį mineralą galima naudoti auginant visų rūšių kambarinius, sodo ir daržo augalus. Jis tinka:
• Maišyti į substratą daigams (nuo 10 iki 20 proc. bendro tūrio).
• Berti į duobutes persodinant augalus.
• Naudoti šiltnamiuose dirvos detoksikacijai.
• Dėti į kompostą kartu su mėšlu ir kitomis daug azoto turinčiomis organinėmis trąšomis.
• Berti į vazonų dugną kaip drenažą ir ilgalaikio veikimo trąšą.
• Naudoti mulčiavimui ir dirvožemio struktūrai gerinti.
Jeigu ketinate pridėti ceolito į žemę daigams ar kambarinėms gėlėms, būtinai atsižvelkite į kiekvienos kultūros ypatumus – jų poreikiai gali skirtis.
Tarkime, kaktusams ir sukulentams ceolitas gali sudaryti daugiau nei pusę substrato tūrio. Į universalų durpių substratą gėlėms pakanka įmaišyti 15–20 proc. ceolito.
Mulčiuojant kambarines gėles ceolitu, jos mažiau kenčia dėl žemės perdžiūvimo, atrodo estetiškai, nesiveisia miltuotieji skydamariai.
Norint padidinti dirvos laidumą drėgmei, ceolitą patartina maišyti su vermikulitu santykiu 1:1. Vermikulitas, kitaip nei ceolitas, pasižymi itin aukštu vandens sugėrimo koeficientu – iki 500 proc. (100 g šios medžiagos sugeria apie 500 ml vandens). Todėl augindami daigus – ypač smulkiose daigyklose ir mažuose loveliuose – stenkitės į substratą įmaišyti kelių rūšių puriklių.
O kad jų naudojimas būtų efektyvus, vertėtų pasirūpinti ir dirvožemio mikrobiologine įvairove.
Ceolitas, diatomitas, vermikulitas, smėlis ir perlitas – visi jie turi silicio dioksido. Tačiau tik veikiant dirvožemio bakterijoms ši medžiaga virsta monosilicio rūgštimi – augalams prieinama silicio forma.
Todėl kartu su purikliais į dirvą patartina įterpti biologinių preparatų su naudingaisiais mikroorganizmais, įskaitant Bacillus mucilaginosus (silikatines bakterijas). Jos dalyvauja mineralų skaidymo procesuose, gerina augalų mitybą, stimuliuoja šaknų sistemos augimą ir yra labai svarbios dirvodarai.
Naudinga žinoti
Rekomenduojamas optimalus ceolito kiekis – 1–3 kg kvadratiniam metrui. Jeigu dirvožemis skurdus arba itin smėlingas, iš jo greitai išgaruoja drėgmė ir išplaunamos maistinės medžiagos, ceolito kiekį reikėtų padidinti iki 4–5 kg kvadratiniam metrui.
Šiltnamiuose ceolito paprastai beriama 2–3 kg vienam kvadratiniam metrui būtinai pasirūpinant lygiu pasiskirstymu, kad užtikrintų vienodus maistinių medžiagų ir drėgmės kiekius visiems augalams.
