Demokratija – tai sėkmingiausia XX a. politinė idėja. Kodėl ją ištiko bėda ir kaip ją atgaivinti?
Politinį perversmą Ukrainoje įvykdę protestuotojai savo šaliai numatė daug siekių. Plakatais jie ragina kurti glaudesnius ryšius su ES, sustabdyti Rusijos kišimąsi į Ukrainos politiką ir sukurti skaidrią vyriausybę, kuri pakeistų prezidento Viktoro Janukovyčiaus kleptokratiją. Bet esminis jų reikalavimas jau ne vieną dešimtmetį ir kitus žmones motyvuoja priešintis korumpuotoms, į prievartą linkusioms ir autokratiškoms vyriausybėms. Jie nori demokratijos pagal taisykles.
Lengva suprasti kodėl. Vertinant vidutiniškai, demokratinės šalys turtingesnės už nedemokratines, joms mažesnė tikimybė įsivelti į karą ir tokioms valstybėms geriau sekasi kovoti su korupcija. Svarbiausia, kad tokia sistema leidžia visuomenei išsakyti mintis, formuoti savo ir vaikų ateitį. Tai, kad šitiek žmonių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose dėl šios idėjos pasiryžę nemažai paaukoti, liudija neblėstantį jos patrauklumą.
Tačiau pastaruoju metu pasitaisiusi nuotaika, kylanti matant tokius įvykius kaip Kijeve, susipina su nerimu, nes vienoje sostinėje po kitos kartojasi bauginama tendencija. Žmonės susiburia pagrindinėje aikštėje. Režimo sankcionuoti smogikai bando juos atremti, bet susidūrę su nepalenkiama visuomene ir pasauliniu įvykių nušvietimu praranda drąsą. Pasaulis ploja, kad žlugo režimas, ir siūlosi padėti kurti demokratiją. Galiausiai paaiškėja, kad išgrūsti autokratą daug lengviau, nei sukurti gyvybingą demokratinę vyriausybę. Naujasis režimas klumpa, ūkis vos kruta, ir šalis grįžta į bent jau neką geresnę padėtį nei anksčiau. Tai matome daugelyje Arabų pavasario apimtų šalių, taip nutiko ir po Oranžinės revoliucijos, Ukrainoje vykusios prieš dešimtmetį. 2004 m. V. Janukovyčių iš posto išgrūdo milžiniški gatvių protestai, bet paaiškėjus, kad jį pakeitę opozicijos politikai tokie pat beviltiški, 2010 m. jis vėl išrinktas prezidentu (padedant didžiulėms sumoms iš Rusijos).
Demokratija išgyvena sunkų metą. Ten, kur autokratai išvaryti iš postų, jų oponentams dažniausiai nepavyko sukurti gyvybingų demokratinių režimų. Net ir senosiose tokios sistemos valstybėse nerimą kelia išryškėję pamatiniai trūkumai, o nusivylimo politika netrūksta. Bet vos prieš kelerius metus atrodė, kad pasaulyje demokratija bus vyraujanti valdymo forma.
Antrojoje XX a. pusėje ji įsigalėjo sudėtingiausiomis aplinkybėmis, kokios tik įmanomos: nacizmo traumuotoje Vokietijoje, daugiausia skurstančių gyventojų pasaulyje turėjusioje Indijoje, o XX a. paskutinįjį dešimtmetį apartheido subjaurotoje Pietų Afrikos Respublikoje. Afrikoje ir Azijoje daug naujų demokratinių valstybių atsirado prasidėjus dekolonizacijai; autokratiniai režimai užleido vietą demokratijai Graikijoje (1974 m.), Ispanijoje (1975 m.), Argentinoje (1983 m.), Brazilijoje (1985 m.) ir Čilėje (1989 m.). Žlugus Sovietų Sąjungai daug jaunų demokratinių valstybių susikūrė centrinėje Europoje. 2000-aisiais amerikiečių idėjų kalvė „Freedom House“ demokratinėms priskyrė 120 valstybių, t. y. 63 proc. pasaulio šalių.
Tais metais Varšuvoje daugiau nei 100 valstybių atstovai susirinko į Pasaulinį demokratijos forumą ir paskelbė, kad „tautos valia“ yra „vyriausybės valdžios pagrindas“. JAV valstybės departamento paskelbtoje ataskaitoje rašoma, kad išlydėjus „nepavykusius eksperimentus“ su autoritarinėmis ir totalitarinėmis valdžios formomis, „atrodo, galų gale triumfuoja demokratija“.
Matant tiek sėkmės atvejų, ši arogancija, aišku, suprantama. Bet pažvelk iš toliau, ir demokratijos triumfas nebeatrodo toks neišvengiamas. Žlugus Atėnams, šis politinis modelis daugiau kaip du tūkstančius metų, iki Šviečiamojo amžiaus, buvo nuėjęs užmarštin. XVIII a. tik po Amerikos revoliucijos susikūrė tvari demokratinė valstybė. XIX a. monarchistai ariergarde ilgai kovojo su tokią sistemą palaikančiomis jėgomis. Pirmojoje XX a. pusėje tokios idėjos žlugo Vokietijoje, Ispanijoje ir Italijoje. 1941 m. buvo likę 11 demokratinių valstybių, ir Franklinas Rooseveltas išreiškė nerimą, kad gali nepavykti apsaugoti „didingos demokratijos ugnies nuo barbariškumo tamsos“.
Judėjimas pirmyn, kurį matėme XX a. pabaigoje, XXI a. liovėsi. Nors apie 40 proc. žmonių pasaulyje (tiek dar nėra buvę) gyvena šalyse, kuriose šiais metais vyks laisvi ir sąžiningi rinkimai, demokratija pasaulyje nebeplinta, o gal net pasuko atgal. „Freedom House“ skaičiavimais, 2013 m. buvo aštunti iš eilės, kai planetoje mažėjo laisvės, kuri piką siekė maždaug amžiaus pradžioje. 1980–2000 m. demokratija patyrė tik kelias nesėkmes, bet nuo 2000 m. jų būta daug. Be to, tokio valdymo problemos kur kas didesnės, nei galima spręsti vien iš skaičių. Daug valstybių slystelėjo link autokratijos, per rinkimus kurdamos demokratijos regimybę, bet neprieidamos iki teisių ir institucijų, kurios yra ne mažiau svarbus sistemos aspektas.
Triumfo akimirką, pavyzdžiui, nuvertus nepopuliarų režimą Kaire ar Kijeve, tikėjimas tokia valdymo forma pliūpteli, bet paskui užgęsta. Už Vakarų valstybių ribų demokratija dažnai pakyla tik tam, kad kristų. O Vakaruose ji per dažnai pradeda sietis su skola ir pakrikimu šalyje bei per plačiais užmojais užsienio atžvilgiu. Demokratijai niekuomet netrūko kritikų, bet dabar, kai šios valdymo formos Vakarų bastionuose vis ryškiau matyti jos silpnybės ir aiškėja, kokia trapi jos įtaka kitur, senos abejonės vėl įgauna svorio. Kodėl demokratija prarado impulsą veržtis pirmyn?
Istorija grįžta
Dvi pagrindinės priežastys – tai 2007–2008 m. finansų krizė ir Kinijos iškilimas. Krizė pridarė ne tik finansinės, bet ir psichologinės žalos. Ji atskleidė fundamentalias Vakarų politinių sistemų silpnybes ir taip pakenkė vienam didžiausių turtų – pasitikėjimui savimi. Vyriausybės ne vieną dešimtmetį didino socialines garantijas ir leido skoloms pasiekti pavojingą lygį. Politikai įtikėjo, kad bumo ir nuosmukio ciklai jau praeitis, o rizika pažabota. Dažnas žmogus nusivylė tuo, kaip veikia sava politinė sistema, ypač kai vyriausybės pasišovė iš mokesčių mokėtojų pinigų gelbėti bankininkus, o vėliau tik bejėgiškai žiūrėjo, kai finansininkai nusprendė ir toliau negailėti sau milžiniškų premijų. Dėl krizės Vašingtono konsensusas visame besivystančiame pasaulyje virto priekaištu.
Kinijos komunistų partija iš demokratinio pasaulio atėmė ekonominės pažangos monopoliją. Larry Summersas iš Harvardo universiteto pabrėžia, kad tais laikais, kai JAV augo sparčiausiai, gyvenimo lygis dvigubai pakildavo maždaug kas 30 metų. Kinijoje pastaruosius 30 metų gyvenimo lygis dvigubai šokteli maždaug kas dešimtmetį. Šios šalies elitas tvirtina, kad jų modelis – griežta Komunistų partijos kontrolė kartu su nepaliaujamomis pastangomis į aukštus partijos postus priimti talentingus žmones – efektyvesnis nei demokratija ir mažesnė politinio pato grėsmė. Politiniai lyderiai keičiasi maždaug kas dešimtmetį ir nuolat atsiranda gabių asmenybių, nes partijos kadrai paaukštinami atsižvelgiant į jų gebėjimus pasiekti tikslų.
Kinijos kritikai pagrįstai smerkia vyriausybę už bandymus visokiausiais būdais kontroliuoti viešąją nuomonę: nuo disidentų įkalinimo iki interneto diskusijų cenzūros. Bet yra paradoksas – dėl manijos viską kontroliuoti režimas atidžiai stebi viešąją nuomonę. Be to, lyderiams pavyko išspręsti dalį rimtų valstybės formavimo problemų, kurios demokratinėje šalyje gali trukti dešimtmečius. Antai vos per dvejus metus Kinija į pensijų sistemą papildomai įtraukė 240 mln. kaimo gyventojų, t. y. gerokai daugiau nei iš viso yra žmonių JAV valstybinėje pensijų sistemoje.
1980–2000 m. demokratija patyrė tik kelias nesėkmes, bet nuo 2000 m. jų būta daug.
Daugelis kinų pasiruošę pakęsti savo sistemą, jei ji leis augti ekonomikai. 2013 m. „Pew“ visuotinių nuostatų apklausa atskleidė, kad 85 proc. kinų „labai patenkinti“ tėvynės pasirinkta kryptimi, o amerikiečių tik 31 proc. Dalis Kinijos intelektualų nevengia pasipuikuoti. Zhang Weiwei iš Fudano universiteto tvirtina, kad demokratija naikina Vakarus, ypač JAV, nes oficialiai įtvirtina politinį patą, sumenkina sprendimų priėmimą ir leidžia iškilti tokiems antrarūšiams prezidentams, kaip George’as Bushas jaunesnysis. Yu Kepingas iš Pekino universiteto teigia, kad demokratija paprastus dalykus paverčia „perdėtai sudėtingais ir nerimtais“, leidžia „saldžiabalsiams politikams klaidinti žmones“. Wang Jisi (irgi iš Pekino universiteto) pabrėžia, kad „daugelį besivystančių šalių, priėmusių Vakarų vertybes ir politines sistemas, apėmusi netvarka ir chaosas“, o Kinija siūlo alternatyvų modelį. Nuo Afrikos (Ruanda) iki Artimųjų Rytų (Dubajus) ir Pietryčių Azijos (Vietnamas) šalys šį patarimą vertina rimtai.
Kinijos pažanga dar paveikesnė nusivylimų, kuriuos demokratijos šalininkai patiria nuo 2000 m., fone. Pirmas didelis žingsnis atgal žengtas Rusijoje. Kai 1989 m. griuvo Berlyno siena, senosios Sovietų Sąjungos demokratizacija atrodė neišvengiama. XX a. paskutinįjį dešimtmetį Rusija su Borisu Jelcinu priešakyje ta linkme žengė kelis girtus žingsnius. Bet 1999 m. pabaigoje jis atsistatydino ir valdžią perdavė buvusiam KGB agentui Vladimirui Putinui, kuris jau du kartus sėdėjo ir ministro pirmininko, ir prezidento kėdėje. Šis postmodernistinis caras Rusijoje sunaikino demokratijos esmę: užčiaupė spaudą ir įkalino oponentus, bet tęsė šou – balsuoti gali visi, svarbu, kad laimėtų V. Putinas. Pavyzdžiu pasekė autokratiniai Venesuelos, Ukrainos, Argentinos, kitų kraštų lyderiai ir pratęsė iškreiptą demokratijos regimybę, užuot apskritai jos atsisakę, ir taip tik dar labiau ją diskreditavo.
Antras didelis žingsnis atgal – Irako karas. Kai po amerikiečių vadovaujamo įsiveržimo 2003 m. legendiniai Saddamo Husseino masinio naikinimo ginklai taip ir neatsirado, G. W. Bushas nusprendė karą pateisinti kaip kovą už laisvę ir demokratiją. „Bendros laisvų tautų pastangos skleisti demokratiją – tai įžanga į mūsų priešų nugalėjimą“, – tvirtino jis inauguracinėje kalboje prieš antrą kadenciją. Tai ne vien oportunizmas – G. W. Bushas nuoširdžiai manė, kad Artimieji Rytai taip ir liks terorizmo veisykla, kol ten dominuos diktatoriai. Bet demokratijos reikalui tuo pridaryta rimtos žalos. Kairieji tai laikė įrodymu, kad tokia valdymo forma tėra figos lapas JAV imperializmui pridengti. Užsienio politikos realistams Irake plintantis chaosas patvirtino, kad Amerikos vadovaujamas demokratizacijos skatinimas – tai nestabilumo scenarijus. O nusivylusiems neokonservatoriams, kaip antai JAV politologas Francisas Fukuyama, tai įrodymas, kad akmenuotoje dirvoje tokia sistema šaknų niekaip neįleis.
Trečias didelis žingsnis atgal žengtas Egipte. 2011 m. milžiniškų protestų sūkuryje žlugus Hosni Mubarako režimui pakirdo viltys, kad Artimuosiuose Rytuose paplis demokratija. Bet netrukus euforiją pakeitė neviltis. Rinkimus Egipte laimėjo ne liberalūs aktyvistai (beviltiškai susiskaldę į daugybę absurdiškų partijų), bet Muhammado Morsi Musulmonų brolija. M. Morsi nusprendė, kad demokratija – tai sistema, kur „nugalėtojui tenka viskas“, ir į valstybinius postus sukišo brolijos narius, o sau prisiėmė beveik neribotą galią ir sukūrė aukštuosius rūmus su nuolatine islamiška dauguma. 2013 m. liepą įsikišusi kariuomenė areštavo pirmą demokratiškai išrinktą Egipto prezidentą, įkalino pagrindinius Musulmonų brolijos narius ir nužudė šimtus demonstrantų. Kartu su karu Sirijoje ir anarchija Libijoje tai sudaužė viltį, kad po Arabų pavasario visuose Artimuosiuose Rytuose sužydės demokratija.
Dalies šios sistemos stovyklos naujokių spindesys apsiblausė. Nuo 1994 m., kai Pietų Afrikos Respublika tapo demokratine valstybe, ją valdo ta pati partija – vis labiau savęs žiūrintis Afrikos Nacionalinis Kongresas. Buvo metas, kai atrodė, kad Turkijoje nuosaikus islamas puikiai dera su klestėjimu ir demokratija, bet šalis nyra į korupciją ir autokratiją. Bangladeše, Tailande ir Kambodžoje opozicinės partijos neseniai boikotavo rinkimus arba atsisakė pripažinti rezultatus.
Visa tai parodė, kad tokiai valdymo formai palaikyti reikalingų institucijų kūrimas – išties labai lėtas darbas, ir išsklaidė kadaise populiarią nuomonę, kad pasėjus sėklą demokratija greitai ir spontaniškai sužydės. Gal tokia sistema ir „universalus siekis“, kaip tvirtino G. W. Bushas ir Tony Blairas, bet tai kultūrines šaknis turinti praktika. Beveik visose Vakarų šalyse teisė balsuoti suteikta, kai jau seniai buvo sukurtos sudėtingos politinės sistemos, turinčios stiprias valstybės tarnybas ir įsitvirtinusias konstitucines teises, o jų visuomenės brangino individo teisių ir nepriklausomų teismo sistemų sampratas.
Pastaraisiais metais ėmė atrodyti, kad būtent tos institucijos, kurios turi rodyti pavyzdį naujoms demokratinėms valstybėms, senosiose atsiliko nuo laiko ir prastai funkcionuoja. JAV tapo politinio pato simboliu, nes partijos taip pamišusios dėl taškų rinkimo, kad per dvejus pastaruosius metus jau dukart priartėta prie finansinių įsipareigojimų nevykdymo. Be to, JAV demokratiją teršia rinkimų machinacijos, kai perbraižant rinkimų apygardas siekiama įtvirtinti senbuvių valdžią. Tai veda prie kraštutinumų, nes politikams pakanka įsiteikti ištikimiems partijos šalininkams, tad aibės gyventojų iš esmės neturi galimybių pasinaudoti savo rinkimų teise. O JAV politikoje dar niekuomet tiek daug nereiškė pinigai. Tūkstančiai lobistų (daugiau kaip 20 kiekvienam Kongreso nariui) prisideda prie teisės aktų ilgumo ir sudėtingumo, tad tuo lengviau patyliukais prikišti specialių privilegijų. Dėl to susidaro įspūdis, kad demokratiją JAV galima pirkti, o turtuolių galia didesnė nei vargšų, nors lobistai ir rėmėjai tvirtina, kad politinės išlaidos – tai žodžio laisvės apraiška. Dėl to šios valstybės, o platesne prasme ir pačios demokratijos, įvaizdžiui padaryta siaubinga žala.
ES taip pat nėra demokratijos pavyzdys. Sprendimą 1999 m. įvesti eurą iš esmės priėmė technokratai ir tik dvi šalys – Danija bei Švedija – šiuo klausimu surengė referendumus (abi pasakė „ne“). Žmonėms pradėjus balsuoti ne taip, kaip reikia, niekas nebesistengia, kad visuomenė pritartų Lisabonos sutarčiai, sustiprinusiai Briuselio valdžią. Tamsiausiomis bendrosios valiutos krizės dienomis euro elitas privertė Italiją ir Graikiją demokratiškai išrinktus lyderius pakeisti technokratais. Europos Parlamentas (nesėkmingas bandymas Senajame žemyne išspręsti demokratijos trūkumo klausimą) ne tik ignoruojamas, bet ir niekinamas. ES tapo populistinių partijų veisykla: pavyzdžiui, Geerto Wilderso Laisvės partijos Nyderlanduose ir Marine Le Pen Nacionalinio fronto Prancūzijoje, kurios tvirtina eilinius žmones ginančios nuo arogantiško ir nekompetentingo elito. Graikijos „Aukso aušra“ bando ribas, iki kiek demokratinės šalys toleruos nacistinio stiliaus partijas. Projektas, kuriuo siekta pažaboti Europos populizmo žvėrį, kaip tik jį išjudina.
Demokratinis negalavimas
Net pačioje širdyje demokratiją aiškiai kamuoja rimtos struktūrinės problemos, o ne keli pavieniai sutrikimai. XIX a. pabaigoje prasidėjus šiuolaikinės sistemos erai, demokratija pasireiškia per nacionalines valstybes ir parlamentus. Žmonės renka atstovus, kurie nustatytą laiką savo rankose turi valdžios svertus. Dabar tokia tvarka atakuojama ir iš viršaus, ir iš apačios.
Pirmuoju atveju atakuoja globalizacija, iš pagrindų pakeitusi nacionalinę politiką. Valdžia vis daugiau galios, pavyzdžiui, dėl prekybos ir finansinių srautų, perduoda pasaulinėms rinkoms ir viršvalstybinėms institucijoms, tad gali ir nesugebėti tesėti rinkėjams duotų pažadų. Tarptautinės organizacijos, kaip antai Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio prekybos organizacija ir ES, išplėtė įtaką. Daugelį poslinkių paaiškina įtikinama logika: ar gali viena šalis spręsti tokias problemas kaip klimato kaita arba mokesčių slėpimas? Nacionaliniai politikai irgi reagavo į globalizaciją – apribojo savo veiksmų laisvę ir kai kuriose srityse įgaliojimus perdavė nerenkamiems technokratams. Pavyzdžiui, 1980 m. nepriklausomus centrinius bankus turėjo tik apie 20 valstybių, o šiandien daugiau nei 160.
Iššūkiai iš apačios neką menkesni: iš siekiančių atsiskirti tautų, kaip antai katalonai ir škotai, iš Indijos valstijų, iš JAV miestų merų. Visi bando atsiimti valdžią iš nacionalinių vyriausybių. Taip pat netrūksta to, ką Moisés Naímas iš Carnegie tarptautinės taikos fondo vadina „mikrojėgomis“, kaip antai nevyriausybinės organizacijos ir lobistai, ardantys tradicinę politiką ir apsunkinantys gyvenimą tiek demokratiniams, tiek autokratiniams lyderiams. Turint internetą lengviau organizuoti ir agituoti; gyvenant pasaulyje, kur galima kiekvieną savaitę balsuoti už realybės šou dalyvius arba vienu pelės spragtelėjimu paremti peticiją, parlamentinės demokratijos, kur rinkimai vyksta tik kas kelerius metus, mechanizmai ir institucijos vis dažniau atrodo anachronizmas. Britų parlamentaras Douglasas Carswellis tradicinę politiką lygina su bankrutavusiu britų garso įrašų parduotuvių tinklu HMV, veikusiu pasaulyje, kur žmonės įpratę bet kokią muziką kada panorėję pasiekti populiarioje skaitmeninės srautinės muzikos tarnyboje „Spotify“.
Rimčiausias iššūkis demokratijai kyla ne iš viršaus ir ne iš apačios, o iš vidaus – iš pačių rinkėjų. Pranašiškas buvo Platono nerimas dėl demokratijos, kad piliečiai gyvens „šia diena, atsiduodami akimirkos malonumui“. Vyriausybės paprato lyg niekur nieko kaupti didžiulius struktūrinius deficitus, kad skolindamosi galėtų rinkėjams trumpuoju laikotarpiu duoti tai, ko jie nori, pamiršdamos ilgalaikes investicijas. Prancūzija ir Italija jau daugiau kaip 30 metų nesubalansuoja biudžetų. Finansų krizė apnuogino faktą, kokia netvari iš skolų finansuojama demokratija.
Pamažu nutraukiant pokrizines skatinamąsias priemones, politikams tenka atsigręžti į sunkius kompromisus, kurių jie vengė stabilaus augimo ir lengvų kreditų laikais. Bet atėjus rinkimų dienai bandymai įtikinti gyventojus prisitaikyti prie naujos griežto taupymo eros nebus populiarūs. Lėtas augimas ir griežtas biudžetas išprovokuos konfliktą, kai interesų grupės susirems dėl ribotų išteklių. Padėtį apsunkina tai, kad konkurencija vyksta Vakarų gyventojams senstant. Vyresni žmonės visuomet geriau mokėjo būti išgirsti nei jaunesni, nes jie gausiau balsuoja ir organizuoja spaudimo grupes, pavyzdžiui, įtakingąją amerikiečių AARP. Vis dažniau absoliutūs skaičiai bus jų pusėje. Ne vienos demokratinės valstybės laukia kova tarp praeities ir ateities, tarp paveldėtų socialinių garantijų ir ateities investicijų.
Prisitaikymą prie sunkių laikų dar labiau apsunkins augantis ciniškas požiūris į politiką. Visame išsivysčiusiame pasaulyje narystė partijose mažėja: šiandien tik 1 proc. britų priklauso politinėms partijoms, kai 1950 m. – 20 proc. Rinkėjų aktyvumas irgi menksta: atlikus 49 demokratinių valstybių tyrimą nustatyta, kad nuo 1980–1984 m. iki 2007–2013 m. jis sumažėjo 10 procentinių punktų. 2012 m. ištyrus septynias Europos šalis nustatyta, kad daugiau kaip pusė rinkėjų visiškai „nepasitiki vyriausybe“. Tais pačiais metais „YouGov“ atliko britų rinkėjų nuomonių apklausą ir nustatė, kad 62 proc. apklaustųjų pritarė teiginiui, jog „politikai visą laiką meluoja“.
O pasišaipymų ir protesto kampanijų riba sparčiai nyksta. 2010 m. Geriausia partija Islandijoje, pažadėjusi būti atvirai korumpuota, surinko pakankamai balsų, kad galėtų dalyvauti Reikjaviko miesto tarybos darbe. 2013 m. ketvirtis italų balsavo už komiko Beppe’s Grillo įkurtą partiją. Toks ciniškas visuomenės požiūris į politiką galėtų būti sveikas, jei žmonės iš vyriausybių daug nereikalautų, bet jie ir toliau nori daug. Gali susidaryti toksiškas ir nestabilus mišinys: priklausomybė nuo vyriausybės iš vienos pusės ir panieka jai iš kitos. Priklausomybė verčia vyriausybę per daug plėstis ir užsikrauti per didelę naštą, o panieka atima iš jos legitimumą. Demokratijos pakrikimas eina ranka rankon su šios sistemos negalia.
Demokratiją jos širdyje apėmusios problemos padeda paaiškinti jos nesėkmes kitur. XX a. šiai valdymo formai iš dalies gerai sekėsi dėl JAV hegemonijos: kitos šalys natūraliai norėjo mėgdžioti galingiausią pasaulio valstybę. Bet, išaugus Kinijos įtakai, JAV ir Europa nebėra patrauklūs sektini pavyzdžiai, o jų apetitas skleisti demokratiją irgi sumenko. Susidaro įspūdis, kad šiandien Baracko Obamos administraciją paralyžiuoja baimė, kad iš tokios valstybės sistemos gims nepatikimi režimai arba ji suteiks galių džihadistams. O kurių galų besivystančioms šalims demokratiją laikyti idealia valdžios forma, kai JAV vyriausybė net negali patvirtinti biudžeto, ką ir kalbėti apie ateities planavimą? Kurių galų autokratams klausytis, kaip Europa moko demokratijos, kai euro elitas atleidžia išrinktuosius lyderius, trukdančius fiskalinei ortodoksijai?
Be to, demokratinėms valstybėms besivystančiame pasaulyje kilo tų pačių problemų kaip turtingojo pasaulio šalims. Jos irgi sau leido trumpuoju laikotarpiu išlaidauti, užuot užsiėmusios ilgalaikiu investavimu. Brazilija viešojo sektoriaus darbuotojus į pensiją išleidžia sulaukusius 53-ejų, bet nepasistengė sukurti šiuolaikinės oro uostų sistemos. Indija dalija pinigus aibėms klientų grupių, bet per mažai investuoja į infrastruktūrą. Politines sistemas užvaldė interesų grupės; joms kenkia antidemokratiniai įpročiai. Britų istorikas Patrickas Frenchas pabrėžia, kad kiekvienas jaunesnis nei 30 metų Indijos žemųjų rūmų narys yra kilęs iš politinės dinastijos. Net kapitalistiniame elite parama demokratijai nyksta: Indijos verslo magnatai nuolat skundžiasi, kad šaliai būdinga chaotiška valdymo sistema duoda niekam tikusią infrastruktūrą, o Kinijos autoritarinis režimas teikia greitkelių, spindinčių oro uostų ir greitųjų traukinių.
Demokratija jau ir anksčiau buvo patekusi į nepalankią padėtį. XX a. 3-iąjį ir 4-ąjį dešimtmečiais atrodė, kad ateitis priklauso komunizmui ir fašizmui: Ispanijai 1931 m. laikinai atkūrus parlamentinę valdžią, Benito Mussolini tai prilygino grįžimui prie aliejinių lempų, kai visur elektra. XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje buvęs Vokietijos kancleris Willy Brandtas pareiškė, kad „Vakarų Europai demokratijos liko tik dvidešimčiai ar trisdešimčiai metų, o po to ji užgesusiu varikliu ir be vairo panirs į diktatūros jūrą“. Šiandien nėra taip blogai, bet Kinija idėjai, kad demokratija iš prigimties pranašesnė ir galų gale paims viršų, kelia įtikimesnę grėsmę nei komunizmo atveju.
Tačiau stulbinama Kinijos pažanga slepia gilesnes problemas. Elitas virsta savęs žiūrinčia klika, kuriai rūpi įsitvirtinti amžiams. Penkiasdešimt turtingiausių Kinijos nacionalinio liaudies kongreso narių kartu turi 94,7 mlrd. JAV dolerių vertės turto, t. y. 60 kartų daugiau nei 50 turtingiausių JAV Kongreso narių. Azijos milžinės augimo tempas, siekęs 10 proc., nusmuko žemiau 8 proc. ir laukiama tolesnio kryčio. Tai rimtas iššūkis režimui, kurio legitimumas priklauso nuo galimybių užtikrinti pastovų augimą.
Kartu, kaip XIX a. pabrėžė Alexis de Tocqueville’is, demokratinės valstybės visuomet atrodo silpnesnės, nei yra iš tiesų: iš išorės matyti vien maišatis, bet giliau slypi daug stiprybių. Demokratinės šalys gali į tarnybą priimti alternatyvią politiką siūlančius alternatyvius lyderius, tad joms geriau nei autokratinėms sekasi ieškoti išradingų būdų spręsti problemas ir imtis egzistencinių iššūkių, nors dažnai ne iš karto pavyksta išmanevruoti iki tinkamos politikos. Tačiau ir naujai užgimusios, ir senos demokratinės valstybės sėkmės gali tikėtis tik tuomet, jei stovės ant tvirto pamato.
Kad sistema neklibėtų
Žvelgiant į šiuolaikinės demokratijos kūrėjus Jamesą Madisoną ir Johną Stuartą Millą, labiausiai stulbina jų užsispyrimas. Demokratiją jie laikė galingu, bet netobulu mechanizmu, kurį reikia kruopščiai suprojektuoti, kad būtų įkinkytas žmogaus kūrybingumas, bet kartu pažabotas jo įnoringumas, o tuomet palaikyti gerą būklę – nepamiršti sutepti, sureguliuoti ir sutvarkyti.
Užsispyrimo ypač reikia kuriant gimstančią sistemą. Viena priežasčių, kodėl pastaruoju metu tiek daug demokratijos eksperimentų nepavyko, buvo per daug pabrėžiami rinkimai ir per mažai dėmesio kitiems būtiniems aspektams. Pavyzdžiui, reikia kontroliuoti valstybės aparato galią ir užtikrinti tokias individų teises, kaip žodžio laisvė ir laisvė burtis. Sėkmingai gyvuojančios naujos demokratinės valstybės iš esmės pasiteisino dėl to, kad nesusigundė mažoritarizmu, teigiančiu, kad laimėti rinkimai suteikia daugumai teisę elgtis kaip širdis geidžia. Iš esmės dėl šios priežasties Indija nuo 1947 m. (išskyrus porą nepaprastosios padėties metų), o Brazilija nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio sėkmingai gyvuoja kaip demokratinės valstybės – abi riboja vyriausybės galias ir užtikrina individų teises.
Solidžios konstitucijos ne tik palaiko ilgalaikį stabilumą, sumažindamos tikimybę, kad prieš režimą atsigręš nepatenkintos mažumos. Jos taip pat padeda kovoti su korupcija – besivystančių šalių rykšte. Ir priešingai, pirmas ženklas, kad jauna demokratinė valstybė lekia į uolas, dažnai pasimato išrinktiems vadovams bandant suardyti jų valdžios suvaržymus, neretai prisidengiant daugumos taisykle. M. Morsi bandė į Egipto aukštuosius rūmus susodinti Musulmonų brolijos šalininkus. V. Janukovyčius sumažino Ukrainos parlamento galias. V. Putinas žmonių vardu despotiškai prispaudė nepriklausomas Rusijos institucijas. Keli Afrikos lyderiai ėmėsi šiurkštaus mažoritarizmo, panaikindami prezidento kadencijų apribojimus arba didindami bausmes už homoseksualų elgesį, kaip vasario 24 d. pasielgė Ugandos prezidentas Yoweri Museveni.
Užsienio lyderiai turėtų noriau pasisakyti, kai valdantys asmenys demonstruoja tokį neliberalų elgesį net jei juos palaiko dauguma. Bet šią pamoką labiausiai reikia išmokti tiems, kurie stato naujas demokratines valstybes, – jie turi pripažinti, kad solidus kontrolės ir pusiausvyros mechanizmas sveikai sistemai toks pat svarbus, kaip teisė balsuoti. Paradoksalu, bet net ir potencialiems diktatoriams yra ko pasimokyti iš Egipto ir Ukrainos įvykių: M. Morsi gyvenimas nebūtų pavirtęs pasivažinėjimu iš kalėjimo į įstiklintą būdelę Egipto teisme ir atgal, o V. Janukovyčiui nebūtų tekę nešti kudašiaus, jei jie nebūtų įsiutinę tėvynainių suimdami į savo rankas tiek galios.
Net ir tie, kuriems pasisekė gyventi brandžiose demokratinėse valstybėse, turi atidžiai stebėti politinių sistemų sąrangą. Globalizacijos ir skaitmeninės revoliucijos fone bene labiausiai branginamos demokratijos institucijos atrodo atsilikusios nuo laiko. Brandžioms demokratinėms valstybėms reikia atnaujinti politines sistemas, kad jos išspręstų kilusias vidines problemas ir atgaivintų tokios valdymo formos įvaizdį užsienyje. Kai kurios šalys procesą jau pradėjo. JAV Senatas ėmėsi priemonių, kad senatoriams būtų sunkiau blokuoti į postus skiriamus kandidatus. Kelios valstijos įvedė atvirus preliminarinius rinkimus, o apygardas perbraižyti patikėjo nepriklausomoms sienų komisijoms. Yra ir kitų akivaizdžių pokyčių, kurie pataisytų padėtį. Partijų finansavimo reforma, kad visų rėmėjų vardai ir pavadinimai būtų paviešinami, gali sumažinti specialių interesų įtaką. Europos Parlamentas galėtų reikalauti, kad jo nariai pateiktų čekius su išlaidomis. Italijos parlamente per gausu narių, kuriems per daug mokama, ir veikia dveji vienodą galią turintys rūmai, tad vaisingai dirbti sunku.
Bet reformuotojams reikia elgtis ambicingiau. Paprasčiausias būdas suvaržyti specialių interesų įtaką – apriboti, kiek gėrybių gali išdalyti valstybė. O geriausia sumažinti visuomenės nusivylimą politikais – apriboti jų dalijamų pažadų skaičių. Trumpai tariant, norint pataisyti demokratijos būklę reikia apriboti valstybės aparatą, ir tai Amerikos revoliuciją menanti idėja. J. Madisonas tvirtino, kad „kuriant valdžią, kuri bus kitus žmones valdančių asmenų rankose, sunkiausia štai kas: iš pradžių valdžiai reikia suteikti teisę kontroliuoti valdomuosius, o tuomet įpareigoti kontroliuoti save“. Ribotos valdžios samprata buvo būtina atkuriant demokratiją po Antrojo pasaulinio karo. Jungtinių Tautų chartija (1945 m.) ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m.) įvedė teises ir normas, kurių šalys negalėjo pažeisti, net jei to būtų panorusi dauguma.
Kontrolės ir pusiausvyros mechanizmų kūrimą motyvavo tironijos baimė. Bet šiandien, ypač Vakaruose, demokratijos tykančius rimtus pavojus pastebėti sunkiau. Vienas jų – augantis valstybės aparatas. Negailestingai besipučianti valdžia mažina laisvę, o specialiems interesams suteikia vis daugiau galios. Kita grėsmė – valdžios įprotis dalyti pažadus, kurių ji negali ištesėti: arba kuriamos socialinės garantijos, kurių ji neįperka, arba pradedami karai, kurių ji negali laimėti, pavyzdžiui, su narkotikais. Ir rinkėjus, ir vyriausybes reikia įtikinti, kad naudinga priimti suvaržymus, ribojančius natūralų valstybės aparato polinkį apžioti per daug. Pavyzdžiui, pinigų politiką perdavus nepriklausomiems centriniams bankams, pavyko pažaboti XX a. 9-ąjį dešimtmetį siautusią infliaciją. Metas tą patį ribotos valdžios principą taikyti įvairesnėms politikos sritims. Brandžioms demokratinėms valstybėms, taip pat naujai užgimusioms reikia tinkamų kontrolės ir pusiausvyros mechanizmų, kurie padėtų suvaldyti išrinktos vyriausybės galią.
Pastarosios santūrumą gali pademonstruoti keliais skirtingais būdais. Jos gali užsimesti auksinius tramdomuosius marškinius, priimdamos griežtas fiskalines taisykles, kaip padarė švedai, pažadėdami subalansuoti biudžetą per ekonominį ciklą. Jos gali įvesti „saulėlydžio punktus“, kurie politikus priverstų, pavyzdžiui, kas dešimt metų atnaujinti įstatymus. Jos gali paprašyti, kad ilgalaikes reformas siūlytų nepartinės komisijos. Švedai savo pensijų sistemą nuo žlugimo išgelbėjo, kai nepriklausoma komisija pasiūlė pragmatiškas reformas, įskaitant platesnį privačių pensijų taikymą ir pensinio amžiaus susiejimą su gyvenimo trukme. Čilei ypač gerai sekėsi suvaldyti vario rinkos nepastovumo ir populistinio spaudimo perteklių išleisti gerais laikais derinį. Ji įvedė griežtas taisykles, kurios užtikrina perteklių ekonominio ciklo metu, ir paskyrė ekspertų komisiją, kad ši nustatytų, kaip spręsti ekonominio nepastovumo klausimą.
Ar ne gera mintis, kad silpstanti demokratija turi perduoti daugiau įgaliojimų įtakingiems ekspertams? Nebūtinai. Pasiaukojimo taisyklės gali sustiprinti šią sistemą, nes neleis žmonėms balsuoti už išlaidų politiką, kuri veda prie bankroto ir socialinio žlugimo, o mažumas apsaugos nuo persekiojimo. Bet technokratija, be abejo, gali nueiti per toli. Nereikia švaistytis įgaliojimų perdavimu ir apsiriboti keliomis stambiomis sritimis, kaip antai pinigų politika ir socialinių garantijų reforma, o procesas turi būti atviras ir skaidrus.
Be to, įgaliojimus perduodant aukštyn, grandams ir technokratams, reikia nepamiršti ir to padaryti žemyn – dalį sprendimų patikėti eiliniams žmonėms. Svarbiausia įkinkyti kartu veikiančias globalizmo ir lokalizmo jėgas, užuot bandžius jas ignoruoti ar joms priešintis. Šiuodu požiūrius tinkamai subalansavus, tos pačios jėgos, kurios kelia grėsmę brandžioms demokratinėms valstybėms iš viršaus (per globalizaciją), ir iš apačios (per stiprėjančias „mikrojėgas“), valdymo formą gali sustiprinti, užuot ją pakirtusios.
A. de Tocqueville’is tvirtino, kad vietinė demokratija dažnai reprezentuoja geriausią tokios sistemos formą: „Miestų susirinkimai laisvei reiškia tą patį, ką pradinės mokyklos mokslui; jie laisvę atneša žmonėms, moko gyventojus, kaip ją naudoti ir ją turėti.“ Miestų merų reitingai dažnai dvigubai didesni nei nacionalinių politikų. Šių dienų technologijos leidžia sukurti šiuolaikinę A. de Tocqueville’io miesto rotušės susirinkimų versiją, kuri skatintų piliečių dalyvavimą ir inovacijas. Internetinė hiperdemokratija, kur dėl visko rengiami begaliniai visuotiniai balsavimai, būtų naudingi specialių interesų grupėms. Bet technokratija ir tiesioginė demokratija gali viena kitą kontroliuoti: pavyzdžiui, nepriklausomos biudžeto komisijos geba įvertinti vietinių balsavimo iniciatyvų kainą ir galimybes.
Keliose vietose jau pasistūmėta, kaip tai tinkamai suderinti. Labiausiai padrąsina Kalifornijos pavyzdys. Jos tiesioginės demokratijos sistema leido piliečiams balsuoti dėl prieštaringų politikos klausimų, kaip antai didesnės išlaidos ir mažesni mokesčiai, o uždari pirminiai rinkimai ir perbraižytos rinkimų apygardos oficialiai įtvirtino kraštutinumus. Bet per penkerius pastaruosius metus Kalifornija įvedė nemažai reformų iš dalies dėl filantropo ir investuotojo Nicolaso Berggrueno pastangų. Ši valstija įsteigė „Think Long“ (ilgalaikio mąstymo) komitetą, kad neutralizuotų trumpalaikes balsavimo iniciatyvų tendencijas. Ji įvedė atvirus pirminius rinkimus, o įgaliojimus perbraižyti rinkimų apygardas perdavė nepriklausomai komisijai. Be to, jai pavyko subalansuoti biudžetą – tai „beveik siurrealistiškas“ pasiekimas, kaip sakė Kalifornijos Senato vadovas Darrellis Steinbergas.
Panaši ir Suomijos vyriausybės patirtis. Ji įsteigė nepartinę komisiją, kad pateiktų pasiūlymų dėl pensijų sistemos ateities. Kartu šalies vyriausybė bando įkinkyti elektroninę demokratiją: parlamentas privalo svarstyti bet kurią piliečių iniciatyvą, patvirtintą 50 tūkst. parašų. Bet tam, kad demokratija išlaviruotų ir atgautų sveikatą, dar reikia daugybės tokių eksperimentų, kuriuose technokratija derinama su tiesiogine demokratija, o įgaliojimų perdavimas aukštyn su perdavimu žemyn.
Antrasis JAV prezidentas Johnas Adamsas kartą pareiškė, kad „demokratija niekuomet ilgai netrunka. Ji greitai išsisemia, išsikvepia ir atima sau gyvybę. Dar nebuvo tokios demokratijos, kuri nebūtų nusižudžiusi“. Jis aiškiai klydo. Tokia valdymo forma tapo didžiąja XX a. ideologinių konfliktų nugalėtoja. Bet jei sistema ir XXI a. nori išsaugoti tokią sėkmę kaip XX a., ją reikia ne tik stropiai ugdyti, kol ji jauna, bet ir kruopščiai puoselėti subrendusią.
Demokratijos pakilimai ir nuopuoliai
Portugalija, 1974 m. balandis
Karinis perversmas nutraukia diktatūrą. Prasidėjus masinėms demonstracijoms kariams į šautuvų vamzdžius kišami gvazdikai. Vėliau įvyksta parlamento rinkimai.
Graikija, 1974 m. liepa
1967 m. valdžią užgrobusi karinė vyriausybė žlunga. Buvęs ministras pirmininkas Constantinas Karamanlis įsteigia laikinąją vyriausybę, o vėliau laimi rinkimus.
Ispanija, 1975 m.
Mirus Francisco Franco, valstybės vairą perėmęs karalius Jonas Karolis pasuka šalį link demokratijos. 1978 m. suderinama ir patvirtinama nauja konstitucija.
Argentina, 1976 m.
Surengusi perversmą ir nuvertusi prezidentę Isabel Perón, įsigali karinė chunta. Ateinančiais metais „pradanginami“ tūkstančiai vyriausybės oponentų.
Lotynų Amerika, 1980 m.
Peru (1980 m.), Bolivijoje (1982 m.), Argentinoje (1983 m.), Urugvajuje (1984 m.), Brazilijoje (1985 m.) ir Čilėje (1987 m.) karinę valdžią keičia demokratija.
Sovietų Sąjunga, 1985 m.
Sovietų vadovo postą užėmęs Michailas Gorbačiovas pradeda politines reformas, žinomas glasnost (viešumo) ir perestroikos (persitvarkymo) vardu.
Pietų Korėja, 1987 m. birželis
Masiniai protestai dėl politinių reformų trūkumo karinę vyriausybę priverčia pritarti konstitucijos pataisoms ir gruodį surengti tiesioginius prezidento rinkimus.
Kinija, 1989 m. balandis–birželis
Tiananmeno aikštėje valdžia žiauriai numalšina studentų inicijuotus protestus už demokratiją. Žūsta šimtai (gal net tūkstančiai) protestuotojų.
Vokietija, 1989 m. lapkritis
Politiniams pokyčiams ir pilietiniams neramumams visame prosovietiniame Rytų bloke pakirtus valdžios autoritetą, griūva Berlyno siena.
Čekoslovakija, 1989 m. lapkritis
Studentai inicijuoja masines demonstracijas, pradėdami Aksominę revoliuciją, kuri priverčia valdžią atsistatydinti. Gruodžio 29 d. prezidentu tampa Václavas Havelas.
Vokietija, 1990 m. spalis
Rytų Vokietija ir Vakarų Vokietija, padalytos nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, vėl susijungia į vieną valstybę.
Rytų Europa, 1991 m. vasaris
Žlugus komunistinėms Vengrijos, Čekoslovakijos, Albanijos, Rytų Vokietijos, Lenkijos, Rumunijos ir Bulgarijos vyriausybėms, išformuojamas Varšuvos paktas.
Baltijos valstybės, 1991 m. rugsėjis
Baltijos valstybės: Sovietų Sąjunga pripažįsta Estijos, Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybę – taip sukuria precedentą atsiskirti kitoms sovietų respublikoms.
Sovietų Sąjunga, 1991 m. gruodis
Išformavus Sovietų Sąjungą, 12 jos respublikų tampa nepriklausomomis valstybėmis. Tai Šaltojo karo pabaiga.
Pietų Afrikos Respublika, 1994 m. gegužė
Nelsonas Mandela tampa pirmuoju juodaodžiu Pietų Afrikos Respublikos prezidentu, šalyje surengus pirmuosius rinkimus su visuotine rinkimų teise.
Rusija, 2000 m. kovas
Išrinkus Vladimirą Putiną Rusijos prezidentu, jam vadovaujant šalis laipsniškai smunka į autoritarizmą.
Venesuela, 2001 m.
Hugo Chávezas pradeda antrą kadenciją prezidento poste ir didina savo autoritarines galias.
Buvusi Sovietų Sąjunga, XXI a. 1-asis dešimtmetis
Po spalvotųjų revoliucijų nuverčiami Gruzijos (2003 m.), Ukrainos (2004 m.) ir Kirgizijos (2005 m.) vadovai, bet visavertės demokratijos sukurti nepavyksta.
Irakas, 2003 m. kovas
Neradusios jokių masinio naikinimo ginklų, JAV intervenciją pateisina kaip pastangas skleisti demokratiją. 2005 m. surengti rinkimai neužgniaužia po invazijos kilusio chaoso.
Iranas, 2009 m.
Ginčytinas Mahmoudo Ahmadinejado perrinkimas į prezidentus paskatina masinius protestus su šūkiais „Kur mano balsas?“. Malšinant protestus žūsta tuzinai žmonių.
Kinija, 2010 m.
Kinija pralenkia Japoniją ir pasaulyje įsitvirtina kaip antras pagal dydį ūkis. Šalies sėkmė rodo, kad sparčiai augti įmanoma be demokratijos.
Artimieji Rytai, 2011 m.
Atrodo, kad Arabų pavasaris pranašauja naują demokratizacijos bangą. Nuverčiami Tuniso, Egipto ir Libijos diktatoriai, surengiami rinkimai.
Europa, 2011 m.
Kad būtų įgyvendinta nepopuliari taupymo politika, Italijoje ir Graikijoje prie valdžios vairo stoja technokratinės vyriausybės, sudarytos iš specialistų, kurie nebuvo išrinkti.
Pakistanas, 2013 m. kovas
Pirmą kartą per 66-erius Pakistano istorijos metus išrinkta vyriausybė išsilaiko visą kadenciją, o šalis taikiai ir demokratiškai išrenka jos įpėdinę.
Egiptas, 2013 m. liepa
2012 m. prezidentu išrinktas Muhammadas Morsi nuverčiamas kariuomenei surengus perversmą.
