(AP nuotr., S. Ašmenavičiūtės fotomontažas)
Įdarbinus Laisvės statulą, ūkis atsigaus?
Šalies politikams nepavyksta įveikti tikrųjų šalies problemų. Nepatikėsite, bet jie galėtų pasimokyti iš Europos.
Ilgalaikėje perspektyvoje pesimistinis požiūris į JAV retai atsiperka. Ne kartą, kai amerikiečių nuotaikos būdavo itin niūrios, jų ūkis buvo beatsigaunąs. Prisiminkite garsiuoju megztiniu vilkintį rūškaną Jimmy Carterį, kai XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įsivyravo infliacija, arba baimę, kad nukonkuruos Japonija, būdingą XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai ekonomikos atsigavimas nekūrė darbo vietų. Abu kartus JAV atsigavo: pirmuoju atveju postūmį gavo Paului Volckeriui įveikus infliaciją, antruoju – staigiai pakilus našumui, kuris augimo tempus dešimtmečio viduryje pakėlė į aukštumas, kai tuo tarpu Japonijos augimo tempai slopo.
Šiandien tai verta prisiminti. Amerikiečiai nepatenkinti – ir vis labiau – savo šalies perspektyvomis ir tuo, kaip politikai bando jas pagerinti. Per neseniai „New York Times“ ir „CBS News“ atliktą nuomonių apklausą septyni iš dešimties respondentų sakė, kad JAV eina klaidingu keliu. Beveik 60 proc. amerikiečių nepritaria tam, kaip Barackas Obama tvarko ūkį, o trys iš keturių mano, kad Kongreso darbas vertas paniekos.
Ši negalia iš dalies atspindi atsigavimo vangumą. Nors nedarbas mažėjo, o akcijų kainos beveik pasiekė didžiausią vertę per trejus metus, namų kainos optimizmo nežadina, o benzino kainos pasiekė nuo 2008 metų vasaros nematytas aukštumas. Bet svarbu ne vien nafta ir netgi ne trumpalaikė perspektyva. Atidesnis žvilgsnis į nuomonių apklausas rodo, kad amerikiečiai nerimauja anaiptol ne vien dėl poros artimiausių metų; jie nerimauja dėl nekintančio pragyvenimo lygio ir tamsios ateities ūkyje, kuriame darbo vietos kuriamos lėtai, kurį slegia didžiulis biudžeto deficitas ir kuriam grėsmę kelia Kinija. Daug sako tai, kad pirmaujančiu pasaulio ūkiu dauguma nūnai laiko Kiniją, o ne JAV.
Ar toks nerimas pagrįstas? Gerąja prasme sunku įsivaizduoti kitą didelę šalį, kuri turėtų tiek natūraliai būdingų ilgalaikių pranašumų kaip JAV – ir ko tik Kinija neatiduotų už Silicio slėnį, o Vokietija už „Ivy League“. Bet akivaizdu ir tai, kad JAV išties turi ilgalaikių ekonominių silpnybių ir jų nepavyks greitai pašalinti. Amerikiečiams verčiau nerimauti, kad jų politikai – prezidentas irgi, deda tiek mažai pastangų šioms pamatinėms problemoms spręsti. Išsiskiria trys trūkumai.
Paleista antis apie konkurencingumą
Pirmasis trūkumas, dėl kurio ypač kaltas B. Obama, – klaidingai pateikiama problema. JAV sunkumus jis mėgsta išreikšti „konkurencingumu“, ypač lyginant su Kinija. Jo tvirtinimu, JAV klestėjimas priklauso nuo gebėjimo Kiniją „pralenkti inovacijų, švietimo ir statybų srityse“. Iš esmės tai – niekai. JAV klestėjimas priklauso ne nuo našumo augimo kitose šalyse, o nuo savojo (beje, gana greito) tempo. Viename ūkyje kilusios idėjos pasklinda ir pasiekia kitą ūkį: Kinijai kuriant naujoves, amerikiečiai gauna naudos.
Žinoma, siekiant paskatinti inovacijų kūrimą galima padaryti dar daugiau. Įmonių apmokestinimo sistemoje netvarka, kuri atbaido nuo vidaus investicijų. B. Obama teisus, kad JAV infrastruktūra girgžda. Tačiau problemos sprendimas nuo neandertalietiškų finansavimo sistemų reformos priklauso lygiai taip pat, kaip nuo jo ginamų didesnių viešųjų išlaidų. Per daug kalbų apie „konkurencingumą“ – tai antis, kuri pateisina neprotingą politiką, kaip antai subsidijos ekologiškoms technologijoms, ir nukreipia dėmesį nuo realaus svarbių šalies darbų sąrašo.
Pirmuosiuose sąrašo punktuose – JAV viešųjų finansų sutvarkymas. Biudžeto deficitas milžiniškas, o valstybės skola, kuri, vertinant pagal tarptautiniu mastu palyginamus parametrus, viršija 90 proc. BVP, yra didelė ir sparčiai auga. Išskyrus Japoniją, JAV – vienintelis stambus ir turtingas ūkis, kuris neturi plano, kaip suvaldyti savo viešuosius finansus. Gera žinia, kad politikai pagaliau pradėjo kreipti į tai dėmesį: šiomis dienomis Vašingtone (Kolumbijos apygarda) visi tik ir kalba apie deficito mažinimą. Bloga žinia ir antroji priežastis niūriai vertinti politikų užmačias – nė viena partija nėra pasiruošusi elementariems kompromisams, kurie tam mažinimui yra būtini. Respublikonai atsisako pripažinti, kad mokesčius teks didinti, o demokratai – kad turi mažėti išlaidos išmokoms, kaip antai sveikatos priežiūra ir pensijos. Nereikėtų tikėtis, kad įvykiai realiai pajudės anksčiau kaip po 2012 metų prezidento rinkimų. O dabartinėms diskusijoms apie deficitą būdingas antagonizmas ūkiui gali netgi pakenkti respublikonams mygant gerokai apkarpyti kitų metų biudžetą.
Kai augimas nesukuria darbo vietų
Tuo tarpu didžiausi pavojai slypi srityje, kurios politikai beveik nemini, – darbo rinkoje. Pastarojo meto nedarbo mažėjimas buvo klaidinantis, nes jį lėmė ne tik sparčiai kuriamos darbo vietos, bet ir stebėtinai mažas darbo rinkos dalyvių skaičiaus augimas (iš darbo rinkos traukiantis viltį praradusiems dalyviams). Tarp JAV bedarbių ilgiau kaip šešis mėnesius darbo neturi nekintami 46 proc. (apie 6 mln. žmonių). Iš esmės kaltas atsigavimo silpnumas, bet yra ženklų, kad JAV pradeda sirgti išskirtinai europietiška liga: struktūriniu nedarbu.
Ypač daug bedarbių – tarp jaunimo, o jaunimo nedarbas ilgam palieka randų. Ryškaus našumo augimą iš dalies pavyko pasiekti panaikinant daug vidutinės kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų. O nerimą dar labiau stiprina tai, kad žvilgtelėjus už kadro aišku, jog užimtumo problemų JAV turėjo gerokai prieš recesiją, ypač tarp žemesnės kvalifikacijos vyrų. Jas paskatino ne tik masiniai pokyčiai dėl technologijų ir globalizacijos, kurie veikia visas šalis, bet ir JAV įprotis uždaryti daugybę jaunų juodaodžių, o tai radikaliai sumažina jų įsidarbinimo perspektyvas ateityje. Dirbančių ir darbo rinkoje dalyvaujančių darbingiausio amžiaus vyrų dalis JAV mažesnė nei bet kuriame kitame Didžiojo septintuko (G7) ūkyje. Niekur nedirba apie 25 proc. 25–54 metų vyrų, neturinčių koledžo išsilavinimo, 35 proc. visų nebaigusių vidurinės mokyklos ir beveik 70 proc. vidurinės mokyklos nebaigusių juodaodžių.
Be žalos individams, darbo stoka tarp žemesnės kvalifikacijos vyrų gali turėti didžiulių fiskalinių ir socialinių pasekmių. Nedarbingumo pašalpoms išleidžiama apie 120 mlrd. dolerių (beveik 1 proc. BVP), ir suma sparčiai auga. Nustatytas ryšys tarp vyrų nedarbo ir mažesnio santuokų skaičiaus bei silpstančių šeiminių saitų.
Visa tai reiškia, kad bandymą įveikti įsigalėjusį nedarbą į JAV politikos darbotvarkę verta įrašyti gerokai aukščiau. Deja, tie keli (kairieji) politikai, kurie problemą pripažįsta, linkę į neprotingus sprendimus, kaip antai prekybos barjerai arba pramonės politika siekiant paramstyti vakarykštes darbo vietas ar atrasti jų rytojui. Tai nepadės – pasirinkti perspektyvius projektus vyriausybei iki šiol sekėsi siaubingai. Jungtinėms Valstijoms verčiau pasirinkti teisingus makroekonominius vaistus, ypač įsipareigojant fiskalinį ir monetarinį stabilumą vidutinės trukmės laikotarpiu užtikrinti tam kartui per daug nesusiveržiant diržų. Bet reikia ir darbo rinkos reformų: nuo lavinimo programų racionalizavimo ir atnaujinimo iki daugiau skatinamųjų priemonių darbdaviams samdyti žemos kvalifikacijos darbuotojus. Šioje srityje, kad ir kaip būtų keista, JAV galėtų pasimokyti iš Europos: pavyzdžiui, Nyderlandai – puikus modelis, kaip iš pagrindų pertvarkyti nedarbingumo draudimą. Siekiant spręsti mažėjančio žemą kvalifikaciją turinčių vyrų užimtumo problemą reikės daugiau švietimo reformų kvalifikacijai didinti, taip pat blaiviau vertinti narkotikus ir įkalinimą.
Technologijos ir globalizacija darbo rinkas keičia visame turtingajame pasaulyje, turintiems žemesnę kvalifikaciją santykinai darydamos žalą. Būtent todėl šviesesnės JAV ekonomikos perspektyvos nebūtinai šviesią ateitį reiškia visiems amerikiečiams. B. Obama ir jo oponentai gali padėti suformuoti procesą. Deja, jų darbai ne tiek į gera, kiek į bloga.
Šalies politikams nepavyksta įveikti tikrųjų šalies problemų. Nepatikėsite, bet jie galėtų pasimokyti iš Europos.
Ilgalaikėje perspektyvoje pesimistinis požiūris į JAV retai atsiperka. Ne kartą, kai amerikiečių nuotaikos būdavo itin niūrios, jų ūkis buvo beatsigaunąs. Prisiminkite garsiuoju megztiniu vilkintį rūškaną Jimmy Carterį, kai XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įsivyravo infliacija, arba baimę, kad nukonkuruos Japonija, būdingą XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai ekonomikos atsigavimas nekūrė darbo vietų. Abu kartus JAV atsigavo: pirmuoju atveju postūmį gavo Paului Volckeriui įveikus infliaciją, antruoju – staigiai pakilus našumui, kuris augimo tempus dešimtmečio viduryje pakėlė į aukštumas, kai tuo tarpu Japonijos augimo tempai slopo.
Šiandien tai verta prisiminti. Amerikiečiai nepatenkinti – ir vis labiau – savo šalies perspektyvomis ir tuo, kaip politikai bando jas pagerinti. Per neseniai „New York Times“ ir „CBS News“ atliktą nuomonių apklausą septyni iš dešimties respondentų sakė, kad JAV eina klaidingu keliu. Beveik 60 proc. amerikiečių nepritaria tam, kaip Barackas Obama tvarko ūkį, o trys iš keturių mano, kad Kongreso darbas vertas paniekos.
Ši negalia iš dalies atspindi atsigavimo vangumą. Nors nedarbas mažėjo, o akcijų kainos beveik pasiekė didžiausią vertę per trejus metus, namų kainos optimizmo nežadina, o benzino kainos pasiekė nuo 2008 metų vasaros nematytas aukštumas. Bet svarbu ne vien nafta ir netgi ne trumpalaikė perspektyva. Atidesnis žvilgsnis į nuomonių apklausas rodo, kad amerikiečiai nerimauja anaiptol ne vien dėl poros artimiausių metų; jie nerimauja dėl nekintančio pragyvenimo lygio ir tamsios ateities ūkyje, kuriame darbo vietos kuriamos lėtai, kurį slegia didžiulis biudžeto deficitas ir kuriam grėsmę kelia Kinija. Daug sako tai, kad pirmaujančiu pasaulio ūkiu dauguma nūnai laiko Kiniją, o ne JAV.
Ar toks nerimas pagrįstas? Gerąja prasme sunku įsivaizduoti kitą didelę šalį, kuri turėtų tiek natūraliai būdingų ilgalaikių pranašumų kaip JAV – ir ko tik Kinija neatiduotų už Silicio slėnį, o Vokietija už „Ivy League“. Bet akivaizdu ir tai, kad JAV išties turi ilgalaikių ekonominių silpnybių ir jų nepavyks greitai pašalinti. Amerikiečiams verčiau nerimauti, kad jų politikai – prezidentas irgi, deda tiek mažai pastangų šioms pamatinėms problemoms spręsti. Išsiskiria trys trūkumai.
Paleista antis apie konkurencingumą
Pirmasis trūkumas, dėl kurio ypač kaltas B. Obama, – klaidingai pateikiama problema. JAV sunkumus jis mėgsta išreikšti „konkurencingumu“, ypač lyginant su Kinija. Jo tvirtinimu, JAV klestėjimas priklauso nuo gebėjimo Kiniją „pralenkti inovacijų, švietimo ir statybų srityse“. Iš esmės tai – niekai. JAV klestėjimas priklauso ne nuo našumo augimo kitose šalyse, o nuo savojo (beje, gana greito) tempo. Viename ūkyje kilusios idėjos pasklinda ir pasiekia kitą ūkį: Kinijai kuriant naujoves, amerikiečiai gauna naudos.
Žinoma, siekiant paskatinti inovacijų kūrimą galima padaryti dar daugiau. Įmonių apmokestinimo sistemoje netvarka, kuri atbaido nuo vidaus investicijų. B. Obama teisus, kad JAV infrastruktūra girgžda. Tačiau problemos sprendimas nuo neandertalietiškų finansavimo sistemų reformos priklauso lygiai taip pat, kaip nuo jo ginamų didesnių viešųjų išlaidų. Per daug kalbų apie „konkurencingumą“ – tai antis, kuri pateisina neprotingą politiką, kaip antai subsidijos ekologiškoms technologijoms, ir nukreipia dėmesį nuo realaus svarbių šalies darbų sąrašo.
Pirmuosiuose sąrašo punktuose – JAV viešųjų finansų sutvarkymas. Biudžeto deficitas milžiniškas, o valstybės skola, kuri, vertinant pagal tarptautiniu mastu palyginamus parametrus, viršija 90 proc. BVP, yra didelė ir sparčiai auga. Išskyrus Japoniją, JAV – vienintelis stambus ir turtingas ūkis, kuris neturi plano, kaip suvaldyti savo viešuosius finansus. Gera žinia, kad politikai pagaliau pradėjo kreipti į tai dėmesį: šiomis dienomis Vašingtone (Kolumbijos apygarda) visi tik ir kalba apie deficito mažinimą. Bloga žinia ir antroji priežastis niūriai vertinti politikų užmačias – nė viena partija nėra pasiruošusi elementariems kompromisams, kurie tam mažinimui yra būtini. Respublikonai atsisako pripažinti, kad mokesčius teks didinti, o demokratai – kad turi mažėti išlaidos išmokoms, kaip antai sveikatos priežiūra ir pensijos. Nereikėtų tikėtis, kad įvykiai realiai pajudės anksčiau kaip po 2012 metų prezidento rinkimų. O dabartinėms diskusijoms apie deficitą būdingas antagonizmas ūkiui gali netgi pakenkti respublikonams mygant gerokai apkarpyti kitų metų biudžetą.
Kai augimas nesukuria darbo vietų
Tuo tarpu didžiausi pavojai slypi srityje, kurios politikai beveik nemini, – darbo rinkoje. Pastarojo meto nedarbo mažėjimas buvo klaidinantis, nes jį lėmė ne tik sparčiai kuriamos darbo vietos, bet ir stebėtinai mažas darbo rinkos dalyvių skaičiaus augimas (iš darbo rinkos traukiantis viltį praradusiems dalyviams). Tarp JAV bedarbių ilgiau kaip šešis mėnesius darbo neturi nekintami 46 proc. (apie 6 mln. žmonių). Iš esmės kaltas atsigavimo silpnumas, bet yra ženklų, kad JAV pradeda sirgti išskirtinai europietiška liga: struktūriniu nedarbu.
Ypač daug bedarbių – tarp jaunimo, o jaunimo nedarbas ilgam palieka randų. Ryškaus našumo augimą iš dalies pavyko pasiekti panaikinant daug vidutinės kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų. O nerimą dar labiau stiprina tai, kad žvilgtelėjus už kadro aišku, jog užimtumo problemų JAV turėjo gerokai prieš recesiją, ypač tarp žemesnės kvalifikacijos vyrų. Jas paskatino ne tik masiniai pokyčiai dėl technologijų ir globalizacijos, kurie veikia visas šalis, bet ir JAV įprotis uždaryti daugybę jaunų juodaodžių, o tai radikaliai sumažina jų įsidarbinimo perspektyvas ateityje. Dirbančių ir darbo rinkoje dalyvaujančių darbingiausio amžiaus vyrų dalis JAV mažesnė nei bet kuriame kitame Didžiojo septintuko (G7) ūkyje. Niekur nedirba apie 25 proc. 25–54 metų vyrų, neturinčių koledžo išsilavinimo, 35 proc. visų nebaigusių vidurinės mokyklos ir beveik 70 proc. vidurinės mokyklos nebaigusių juodaodžių.
Be žalos individams, darbo stoka tarp žemesnės kvalifikacijos vyrų gali turėti didžiulių fiskalinių ir socialinių pasekmių. Nedarbingumo pašalpoms išleidžiama apie 120 mlrd. dolerių (beveik 1 proc. BVP), ir suma sparčiai auga. Nustatytas ryšys tarp vyrų nedarbo ir mažesnio santuokų skaičiaus bei silpstančių šeiminių saitų.
Visa tai reiškia, kad bandymą įveikti įsigalėjusį nedarbą į JAV politikos darbotvarkę verta įrašyti gerokai aukščiau. Deja, tie keli (kairieji) politikai, kurie problemą pripažįsta, linkę į neprotingus sprendimus, kaip antai prekybos barjerai arba pramonės politika siekiant paramstyti vakarykštes darbo vietas ar atrasti jų rytojui. Tai nepadės – pasirinkti perspektyvius projektus vyriausybei iki šiol sekėsi siaubingai. Jungtinėms Valstijoms verčiau pasirinkti teisingus makroekonominius vaistus, ypač įsipareigojant fiskalinį ir monetarinį stabilumą vidutinės trukmės laikotarpiu užtikrinti tam kartui per daug nesusiveržiant diržų. Bet reikia ir darbo rinkos reformų: nuo lavinimo programų racionalizavimo ir atnaujinimo iki daugiau skatinamųjų priemonių darbdaviams samdyti žemos kvalifikacijos darbuotojus. Šioje srityje, kad ir kaip būtų keista, JAV galėtų pasimokyti iš Europos: pavyzdžiui, Nyderlandai – puikus modelis, kaip iš pagrindų pertvarkyti nedarbingumo draudimą. Siekiant spręsti mažėjančio žemą kvalifikaciją turinčių vyrų užimtumo problemą reikės daugiau švietimo reformų kvalifikacijai didinti, taip pat blaiviau vertinti narkotikus ir įkalinimą.
Technologijos ir globalizacija darbo rinkas keičia visame turtingajame pasaulyje, turintiems žemesnę kvalifikaciją santykinai darydamos žalą. Būtent todėl šviesesnės JAV ekonomikos perspektyvos nebūtinai šviesią ateitį reiškia visiems amerikiečiams. B. Obama ir jo oponentai gali padėti suformuoti procesą. Deja, jų darbai ne tiek į gera, kiek į bloga.
