Turtingasis pasaulis jau rikiuoja karius mūšiui, nes artėja kova dėl deficito mažinimo.
Po vakarienės restorane šventišką nuotaiką gali sugadinti sąskaita ir tada malonus vakarojimas virs ginču, kas valgė užkandžius, o kas užsisakė omarų. Viešojo sektoriaus deficito valdymas panašus: ginčai kyla, kai reikia apmokėti sąskaitas.
Šį kartą mūšiai bus dar nuožmesni, nes valstybių deficitas labai didelis ir tikėtina, kad artimiausiu metu jis nemažės. Kol išsivysčiusių šalių ekonomika tebėra silpna, daug vyriausybių (dažnai teisingai) stengiasi kurį laiką išlaikyti didelį deficitą. Bet obligacijų rinkos praranda kantrybę, ypač kai kalbama apie silpnesnes Europos šalis. Kovo viduryje, žlugus pirmiesiems mėginimams nuraminti rinkas ir savo kaimynus, Graikija buvo priversta paskelbti trečiąjį taupymo planą. Nors skolos ir BVP santykis Didžiojoje Britanijoje mažesnis nei Graikijoje, o vidutinis skolos terminas 14 metų, svaro (sterlingų) kursas irgi susverdėjo investuotojams išsigandus galimybės, kad Parlamente nė viena partija nesudarys daugumos. Tiesa, trys ekonomiškai stipriausios pasaulio šalys, JAV, Vokietija ir Japonija, jaučia mažesnį spaudimą. Bet Japonijos skola didelė, o JAV valdžią į bankrotą varo senstantys gyventojai – pokario demografinio sprogimo karta.
Jei pasaulį valdytų ekonomistai, jie galvotų ne tik apie tai, kur pasiskolinti, bet ir apie ekonomikos augimo skatinimą. Politikams visus kitus klausimus gali nustelbti vienas – kas už tai mokės? Kandidatai, ant kurių pečių būtų užkelta ši našta, įvairiose šalyse vis kiti, bet akys krypsta į mokesčių mokėtojus, viešojo sektoriaus darbuotojus, pašalpų gavėjus (pensininkus bei socialiai remtinus piliečius), užsienio investuotojus ir ateities kartas. Taigi kariai jau rikiuojami mūšiui. Ryškiausi pavyzdžiai – Graikijos viešojo sektoriaus profsąjungų streikai ir protestai JAV prieš mokesčius.
Iškart peršasi du atsakymai, kurie politikams turėtų būti priimtinesni nei išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas. Pirmas – sąžiningai įvertinti problemos mastą. Viešasis sektorius apskaitą vykdo lyg įmonė „Enron“. Kreditoriai, kaip paaiškėjo graikams, nubaus apgaulingus duomenis pateikiančias vyriausybes, o rinkėjai vargu ar gali įvertinti, ką reikia mažinti, nes nežino, kas pažadėta. Europoje sklindančios kalbos apie gobšių spekuliantų „anglosaksų“ sąmokslą irgi nesąžiningos. Spekuliantai deficito neišgalvojo. Kaip kandžiai pastebėjo vienas banko analitikas, „nekaltink veidrodžio, jei veidas kreivas“.
Antra galimybė – susitelkti į ekonomikos augimą. Didesnis augimas nuramina rinkas, padidina mokesčių įplaukas ir sumažina išlaidas bedarbių pašalpoms bei kitoms socialinėms išmokoms. Taigi politikams reikėtų vengti tokios ilgalaikio augimo tempą lėtinančios politikos, kaip protekcionizmas arba didesni mokesčiai, ir dėmesį sutelkti į augimo potencialą didinančias priemones, pavyzdžiui, į lankstesnę darbo rinką ir kitas našumą skatinančias reformas.
Kad ir kiek mokesčių surinks, be spartesnio augimo Japonija savo biudžeto bėdų neišspręs. Daug Europos vyriausybių eina tuo pačiu klaidingu keliu. Net jeigu dauguma vyriausybių sako šiek tiek daugiau tiesos, o jų ūkiai auga šiek tiek greičiau, vis tiek teks priimti ir sunkių sprendimų. Dažnai ties pagrindine sprūdžio linija susiduria skirtingos kartos. Dėl kai kurių pažadų, ypač susijusių su viešojo sektoriaus pensijomis ir sveikatos priežiūra, ateinančią kartą gali prislėgti pernelyg didelė našta, nes pusamžiai amerikiečiai gyvena savo vaikų sąskaita. Nebedalijant tokių pažadų, pavyzdžiui, padidinus pensinį amžių, atsiranda galimybė sutvarkyti viešuosius finansus beveik visur, net jei deficito iškart sumažinti nepavyks.
Netrukus įsiplieks mūšiai (daugelyje Europos valstybių jie jau prasidėjo) tarp mokesčių mokėtojų ir viešojo sektoriaus darbuotojų, taip pat tarp mokesčių didinimo ir viešųjų išlaidų mažinimo. Politiniu požiūriu kovotojų jėgos lygiavertės, nes galingos profsąjungos rungiasi su didesniais mokesčių mokėtojais (korporacijomis ir daug uždirbančiais asmenimis), kuriems politikai dažnai palankūs. Tačiau kai kalbama apie ekonomiką, beveik visos korekcijos turi būti susijusios su išlaidų mažinimu.
Jokių alternatyvų
Taip, per kreditų krizę valstybė turėjo įsikišti, bet jos įsikišimas turėtų būti laikinas. Šį požiūrį lėmė ne tik mūsų ideologinis šališkumas: ekonominiai tyrimai rodo, kad išlaidų mažinimu pagrįstos biudžeto korekcijos yra sėkmingesnės už pagrįstas mokesčių didinimu. Taip, gali būti atvejų, kai mokesčius didinti reikia, net jei tai lemia politinė būtinybė įtikinti rinkėjus, kad našta dalijamasi. Bet mokesčių didinimas, kaip 1997 metais Japonijoje, atsigavimą gali sužlugdyti.
Būta atvejų, kai vyriausybės skolų klausimą spręsdavo išsisukdamos nuo jų. Panašiai, tik kiek švelniau, elgiasi Islandija. Šį kartą didesnę grėsmę kelia jaučiama šalių pagunda savo skolas sumažinti didinant infliaciją, bet tai pavojinga ir galbūt netgi neįmanoma alternatyva (turint omenyje, kad rinkos gali numatyti tokios politikos tikimybę ir pareikalauti didesnių pajamų iš obligacijų).
Kad ir kurį kelią vyriausybės pasirinks, jis bus sunkus. Lengvo skolinimosi laikus pakeitus griežto taupymo erai, bus išbandyta daugelio tautų socialinė sanglauda. Išbandymą įveiks ne visos šalys. Taigi per kelerius ateinančius metus politikų karjera priklausys ir nuo to, kaip jie sugebės valdyti paskolų rinką.
