Kartu su muzika ir meile

Ugnės Viržonytės ir Diego Rodriguez Hart istorija prasidėjo skirtinguose pasaulio kampeliuose – Panevėžyje ir Havanoje, kuriuos skiria tūkstančiai kilometrų ir Atlanto vandenyno didybė. Dabar jiedu kuria bendrą muzikinį ir gyvenimo kelią kultūrų katile Londone.

Kartais muzika suveda žmones trumpam – vienam koncertui, vienai scenai, vienam kūriniui. O kartais ji tampa tiltu į visą gyvenimą. Panevėžietė smuikininkė Ugnė Viržonytė ir kubietis pianistas Diego Rodriguez Hart yra būtent toks duetas. Ji – iš Panevėžio, jis – iš Havanos. Skirtingi pasauliai, skirtingos pradžios, bet tas pats jautrumas muzikai. Scenoje jie ieško bendro skambesio, o niekada nemiegančiame Londone – pusiausvyros.

Ugnės Viržonytės ir Diego Rodriguez Hart istorija prasidėjo skirtinguose pasaulio kampeliuose – Panevėžyje ir Havanoje, kuriuos skiria tūkstančiai kilometrų ir Atlanto vandenyno didybė.

Tačiau dabar jiedu kuria bendrą muzikinį ir gyvenimo kelią kultūrų katile Londone.

Nuo pamokų iki vargonų

Londone įsikūrusių Ugnės ir Diego gyvenimas sukasi apie muziką, tačiau ji turi daug skirtingų formų.

Diego dirba muzikos mokytoju vidurinėje mokykloje, veda privačias fortepijono pamokas, taip pat yra vargonininkas Šv. Tomo Kenterberio bažnyčioje.

Diego sako, kad jo tikslai labai aiškūs – kuo daugiau koncertuoti, bendradarbiauti su menininkais ir ieškoti sąlyčio taškų tarp skirtingų meno formų.

Ugnė taip pat mokytoja – ji moko smuiko ir fortepijono mokyklose ir privačiai.

Tačiau, be pedagoginio darbo, vyksta ir intensyvus kūrybinis gyvenimas – jiedu rengia projektus, koncertuoja ir planuoja naujus pasirodymus scenoje.

Pirmoji pažintis su smuiku – laidotuvėse

U. Viržonytės pažintis su smuiku prasidėjo itin anksti – vos penkerių.

„Pirmą kartą gyvai išgirdus šio instrumento skambesį jis mane tiesiog pakerėjo, tarsi magnetas pritraukė“, – pasakoja Ugnė.

Lemtingas momentas įvyko tetos, smuikininkės Konstancijos Klygienės-Marcinkevičienės laidotuvėse, kai jos buvusi mokinė Sigita Sičiūnienė sugrojo kūrinį smuiku.

Tas garsas mergaitę taip pakylėjo, kad Ugnė pati priėjo prie muzikantės ir paprašė išmokyti ją taip groti.

Tikrasis apsisprendimas, kad sies gyvenimą su smuiku, atėjo vyresnėse klasėse.

Anot Ugnės, smuikas yra labai sudėtingas ir kantrybės reikalaujantis instrumentas. Jam reikia skirti daug laiko ir atsidavimo. Tačiau atlikėją žavi smuiko neribotos galimybės.

„Net ir po daugiau nei dvidešimties metų vis dar atrandu naujų spalvų, garsų ir išraiškos būdų. Smuikas man yra tarsi neišsemiamas pasaulis“, – prisipažįsta muzikė.

Muzikos pamokos po fortepijonu

Diego nuo vaikystės supo muzika. Jo tėvas ir brolis pianistai, o abu dėdės, tėčio broliai, – puikūs klasikinės gitaros virtuozai.

„Dar vaikystėje lankydavausi įvairiuose koncertuose – nuo simfoninės iki džiazo ir populiariosios muzikos. Pamenu, būdamas mažas sėdėdavau po tėvo fortepijonu, kai jis grodavo, ir tiesiog klausydavausi tos nuostabios muzikos. Tai padėjo man labai anksti užmegzti stiprų ryšį su muzika“, – pasakoja D. Rodriguez Hart.

Pianinu jis pradėjo skambinti būdamas septynerių.

Diego pabrėžia, kad Kuboje sistema labai griežta – į muzikos mokyklas patenka tik tie, kurie turi potencialą tapti profesionaliais muzikantais.

„Muzikinė aplinka Kuboje yra daug stipresnė nei Europos mokyklose, kuriose man teko studijuoti. Kuboje muzika nėra pasirinkimas, nes ten ieškomi talentai, galintys pasiekti rimtą karjerą“, – sako pašnekovas.

Muzika – šeimos kraujyje

Ugnės ir Diego gyvenime muzika nėra atsitiktinumas – ji tarsi įrašyta jų šeimų istorijose.

Nors iš keturių vaikų Ugnė vienintelė pasirinko muziko kelią, šeimoje muzikantų netrūksta.

Prosenelis Vytautas Viržonis buvo dirigentas, močiutė Gražina Viržonienė – Panevėžio kamerinio moterų choro „Volungė“ vadovė, o mama Ramunė Viržonienė dirba muzikos mokytoja Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijoje.

„Muzikantų kraujo šeimoje yra gana nemažai“, – šypsosi Ugnė.

Tik jos tėtis – dr. Darius Viržonis – rinkosi visai kitą pasaulį. Mokslininkas savąją sudėtingą „muziką“ kuria ne scenoje, o laboratorijoje.

Likimas suvedė Škotijoje

Dviejų talentingų muzikantų iš skirtingų valstybių keliai susikirto Karališkojoje Škotijos konservatorijoje Glazge.
Ugnė tada buvo pirmakursė, o Diego jau studijavo antrame kurse.

Netrukus pradėjo groti kartu.

Iš pradžių jų ryšys buvo profesinis – kartu ruošdavosi egzaminams, grodavo kameriniuose ansambliuose, dalyvaudavo muzikiniuose projektuose ir pasirodymuose.

Visgi ilgainiui jaunuolių muzikinis dialogas virto meile.

Ir dabar jiedu bendrą gyvenimą kuria Londone.

Ugnei ir Diego šis miestas – kultūros centras, kuriame gausu koncertų, pasirodymų, menininkų ir įkvėpimo.

„Čia suvažiuoja garsiausi muzikantai ir atlikėjai iš viso pasaulio, o pats miestas yra labai gyvybingas ir įkvepiantis“, – sako U. Viržonytė,

Anot jos, Londonas suteikia begalę galimybių ir kūrybinės laisvės, todėl yra itin palanki erdvė menininkams.

„Kadangi neseniai persikraustėme į Londoną, daug laiko praleidžiame vaikštinėdami po miestą. Jis toks didelis ir įvairiapusis, kad kaskart atrandame kažką naujo – naujas gatves, parkus, kavines ar meno erdves. Tai leidžia pažinti miestą ne tik kaip gyvenamąją vietą, bet ir kaip nuolatinę atradimų erdvę“, – šypsosi Ugnė.

„Londonas mums suteikia daugybę galimybių tiek kultūriškai, tiek kūrybiškai, todėl kiekviena diena čia atrodo kaip nauja mažų atradimų kelionė“, – priduria Diego.

Pora ir scenoje, ir gyvenime pabrėžia, kad puikiai sutaria, tad nekyla sunkumų dalintis viena erdve.

Nors kartais nuomonės išsiskiria, tai jie vertina kaip natūralią kūrybinio proceso dalį.

„Kartais būna nuomonių skirtumų dėl to, kaip norėtume, kad tam tikri dalykai skambėtų, tačiau tai natūralu bet kuriame ansamblyje“, – mano U. Viržonytė.

Neįkainojamos patirtys

Karališkoji Škotijos konservatorija, kurioje abu muzikai studijavo, – viena prestižiškiausių menų mokyklų pasaulyje.

U. Viržonytė į ją pateko visai neplanuotai.

Draugės sesuo tuo metu gyveno Glazge ir pasiūlė atvažiuoti į konservatorijos atvirų durų dieną.

Vos atvykusi Ugnė pajuto, kad tai yra vieta, kurioje nori būti.

„Jau per pirmą apsilankymą pajutau labai šiltą, kūrybišką atmosferą. Ten susirinko talentingi, įdomūs žmonės iš viso pasaulio, o dėstytojai yra labai įkvepiantys ir labai skirtingi. Mane ypač sužavėjo, kad daugiausia dėmesio kreipiama į atlikimą – galėjau beveik visą laiką skirti muzikai“, – pasakoja Ugnė.

Orkestrai, ansambliai, improvizacijos pamokos – visa tai stipriai prisidėjo prie U. Viržonytės, kaip atlikėjos, augimo.

„Studijos ir mano dėstytojas Gregas Lavsonas padėjo man atsikratyti drovumo, įgyti pasitikėjimą savimi scenoje“, – dėkinga smuikininkė.

Diego šią konservatoriją pasirinko brolio dėka. Jis anksčiau čia studijavo.

„Aplinka buvo labai palaikanti, profesionali, bet kartu ir draugiška. Studijos čia buvo esminės mano, kaip muzikanto, formavimuisi. Turėjau galimybę mokytis pas Norman Beedie, kuris buvo legendinės Nadios Boulanger mokinys“, – pasakoja D. Rodriguez Hart.

Pasak Diego, galimybė mokytis pas N. Beedie – neįkainojama patirtis. Jis išmokė kruopštumo, gilaus klausymo ir nuolatinio siekio tobulėti.

„Jo reiklumas padėjo man pamatyti viską daug plačiau“, – tvirtina pašnekovas.

Sugrįžimas į Panevėžį

Balandžio pirmosiomis dienomis Ugnės gimtajame Panevėžyje viešėjusi pora Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje surengė bendrą gyvo garso koncertą „Romantinė fantazija“. Iš karto po jo vėl išskubėjo į Londoną.

Prieš gimtojo miestą publiką stojusiai U. Viržonytei šis koncertas buvo ypatingas – tai pirmasis jos pasirodymas Lietuvoje po išvykimo į užsienį.

Sugrįžimas į gimtąjį miestą ir šiltas priėmimas tapo tikra švente.

„Buvo nepaprastai gera sugrįžti į pažįstamą aplinką ir pasidalinti muzika su mylimais žmonėmis. Jausmas buvo nerealus ir nepalyginamas su niekuo kitu – abu jautėmės labai šiltai priimti. Tai buvo tikra šventė ir mums, ir mūsų šeimai“, – sako U. Viržonytė.

Mylimosios gimtasis miestas svetingai pasitiko ir kubietį Diego.

„Panevėžyje jau esu buvęs. Lietuviai man pasirodė labai šilti ir nuoširdūs žmonės, daugelis jų turi ir puikų humoro jausmą. Čia gamta be galo graži. Atvykus kaskart norisi kuo daugiau laiko praleisti lauke, vaikščioti ir pasisemti tos ypatingos ramybės, kuri juntama tiek Panevėžyje, tiek visoje Lietuvoje“, – teigia D. Rodriguez Hart.

Muzika be ribų

Muzikos vakarui bibliotekoje Ugnė ir Diego parinko romantinių ir virtuoziškų kūrinių smuikui bei fortepijonui.

Romantinė muzika abiem itin artima dėl interpretacijos laisvės ir emocinio gilumo.

„Galvojome apie programą, kuri leistų atskleisti tiek mūsų, kaip atlikėjų, emocinį pasaulį, tiek skirtingas romantinės muzikos spalvas. Norėjosi sukurti vientisą, tačiau kontrastingą programą, kurioje kiekvienas kūrinys ir pasakotų savitą istoriją, ir papildytų vienas kitą“, – pasakoja U. Viržonytė.

Anot smuikininkės, tai muzika, kurioje galima rasti ir dramatizmo, ir lyrikos, ir virtuoziškumo.

Pasirinkta programa tai puikiai atspindi. Sezaro Franko sonata smuikui in A Dur žavi savo intymumu, smuiko ir fortepijono dialogu bei emociniu gilumu.

Ferenco Listo Dante Sonata yra itin dramatiškas ir filosofiškas kūrinys, kupinas kontrastų ir vidinės kovos.

O Aleksandro Rosenblato Carmen Fantazija suteikė programai žaismingumo, temperamento ir virtuozinio spindesio.

„Šių kūrinių derinys leidžia sukurti fantazijos pojūtį – tarsi kelionę per skirtingas emocijas, istorijas ir charakterius, kurie susijungia į vieną bendrą muzikinį pasakojimą“, – atskleidžia U. Viržonytė.

Klausytojai galėjo leistis į savotišką vidinę kelionę – nuo ramybės ir lyrikos iki dramatizmo bei aistros.

„Jeigu po koncerto žmogus išeina bent trumpam susimąstęs ar emociškai paliestas, tada, mūsų manymu, muzika pasiekė savo tikslą“, – šypsosi Ugnė.

Panevėžyje – vienas sudėtingiausių pasirodymų

Nors kartu yra surengę ne vieną koncertą, tačiau įvykęs Panevėžyje, anot Diego, buvo pats sudėtingiausias.

„Mūsų mėgstamiausi koncertai yra tie, kurie kelia daug iššūkių, ir šis tikrai buvos vienas tokių“, – šypsosi pianistas.

Stovėdami prieš klausytojus muzikantai siekia atiduoti viską, ką gali, kiekvienai natai suteikti prasmę ir užmegzti kuo gilesnį ryšį su publika.

O publika, anot pašnekovų, skirtingose šalyse tikrai skiriasi, ir tai labai jaučiama scenoje.

„Svarbiausia yra tai, kad muzika visur sujungia žmones. Net ir labai skirtingos publikos savaip išgyvena tą pačią muziką, ir būtent tas universalumas yra vienas gražiausių koncertavimo aspektų“, – pabrėžia U. Viržonytė.

Kai grojant bėgioja šiurpuliukai

Nors abu yra klasikinės muzikos atlikėjai, jiedu nevengia eksperimentų.

Ugnė yra dirbusi su flamenko, baroko ir tradicine muzika, o Diego taip pat turi įvairios patirties. Jiems svarbūs kūriniai taip pat atskleidžia ir jų vidinį pasaulį.

Diego išskiria Frederiko Šopeno koncertą Nr. 1, kurį pirmą kartą išgirdo dar vaikystėje.

„Pirmą kartą jį išgirdau, kai man buvo septyneri – mano tėvas jį atliko gyvai ir aš iš karto įsimylėjau šį kūrinį. Taip pat nepaprastai graži Sezaro Franko sonata smuikui ir fortepijonui, kurią mes su Ugne atlikome Panevėžyje. Grodamas ją jaučiu šiurpuliukus“, – pasakoja D. Rodriguez Hart.

Ugnė ypač vertina Johaneso Bramso smuiko koncertą D-dur – tai jos svajonių kūrinys, reikalaujantis ne tik preciziškos technikos, bet ir vidinės brandos.

„Šis kūrinys man atrodo ypatingas dėl savo gilumo, emocinio turtingumo – jame dera tiek techninis sudėtingumas, tiek nepaprastas lyriškumas. Kiekviena dalis atskleidžia vis kitokią nuotaiką: nuo didingos ir dramatiškos pradžios iki švelnių, dainuojančių melodijų ir energingo finalo“, – kalba smuikininkė.

Nors dar neteko šio koncerto atlikti, tai yra viena didžiausių Ugnės svajonių.

„Šiam kūriniui reikia ne tik techninio pasirengimo, bet ir asmeninės patirties, kad galėtum jį perteikti tikrai nuoširdžiai. Būtent todėl jis man toks ypatingas. Tai ne tik muzikinis iššūkis, bet ir kelionė, kurios labai laukiu“, – šypsosi U. Viržonytė.

Prieš koncertą – šuoliukai

Abu muzikai sako neturintys jokių ypatingų ar griežtai nusistovėjusių ritualų bei tradicijų nei prieš koncertus, nei po jų.

Vis dėlto prieš pat žengiant į sceną atsiranda viena maža, savaip juokinga, bet jiems svarbi akimirka: kaip patys sako, stengiasi „nusluoksniuoti“ susikaupusį jaudulį.

Kartais tam pakanka kelių gilesnių įkvėpimų, o kartais – kelių spontaniškų pašokinėjimų, kurie padeda išjudinti kūną ir paleisti įtampą.

„Tai mūsų mažytė tradicija, padedanti susikaupti ir į sceną žengti atsipalaidavus ir geros nuotaikos“, – sako D. Rodriguez Hart.

Mokosi vienas iš kito

Bendroje muzikinėje kelionėje Ugnė ir Diego nuolat mokosi vienas iš kito.

Ugnė, būdama smuikininkė, iš Diego perima platesnį muzikinį mąstymą, gilesnį harmonijos pajautimą ir gebėjimą matyti kūrinį tarsi iš viršaus – kaip vientisą, organišką visumą.

Fortepijonu grojantis Diego iš Ugnės mokosi daugiau dėmesio skirti linijai ir melodijos „kvėpavimui“.

Abu pabrėžia, kad svarbiausia – nuolatinis gebėjimas klausytis vienas kito – ne tik kaip muzikanto, bet ir kaip žmogaus.

„Kiekviena repeticija tampa ir darbo procesu, ir dialogu, kuriame ieškome bendro skambesio, bendros idėjos ir vieningos interpretacijos. Manau, būtent tai ir daro mūsų partnerystę gyvą ir nuolat augančią“, – svarsto U. Viržonytė.

Įkvėpimas ir laimė greta

Ir Ugnę, ir Diego labiausiai įkvepia susitikimai su žmonėmis – tiek su muzikantais, tiek su įvairių sričių kūrėjais.

Kitų istorijos, patirtys, energija ir kūrybiškumas jiems tampa neišsenkančiu idėjų bei motyvacijos šaltiniu, kuris veikia ne tik jų muziką, bet ir kasdienį gyvenimą.

Ne mažiau svarbi jų gyvenimo dalis yra gamta ir menas – laikas, praleistas parkuose, galerijose ar tiesiog stebint aplinką, leidžia sustoti ir iš naujo pajusti ryšį.

Laimę šiandien lietuvė ir kubietis atranda gana paprastuose, bet itin prasminguose dalykuose – tai galimybė kurti kartu, dalintis muzika su kitais ir būti „čia ir dabar“.

„Esame visiškai normalūs žmonės, – šypsosi Ugnė. – Mėgstame paprastus, kasdienius dalykus – skaityti knygas, žiūrėti filmus, klausytis muzikos.“

Ugnė kartais pasineria į rankdarbius ar tapybą, o Diego mėgsta leisti laiką gamtoje ar tiesiog pasivaikščioti, pasisemti įkvėpimo.

Kalbėdami apie ateitį, tuščių pažadų jie nedalina.

Abu turi daug idėjų ir projektų, kuriuos sieks įgyvendinti, tačiau supranta, kad muzika yra tokia plati, jog vieno gyvenimo jai pažinti neužtenka.

Ir būtent tai, jų manymu, yra didžiausias jos grožis.