Vakarų Afrikoje išplitęs virusas kelia didžiulį nerimą ir regionui, ir pasauliui
Siera Leonės rytuose keliai neįprastai tykūs. Kontroliniai punktai, kuriuose budi iki dantų ginkluoti kariai, sustabdė visą judėjimą į Kailahūno ir Kenemos rajonus ir iš jų. Pagrindiniame kelyje į sostinę Fritauną vos keli motociklai ir automobiliai, vežantys atsargas. Kenemoje taksi aikštelė, paprastai būnanti sausakimša, dabar beveik tuščia – taksi nėra kur važiuoti.
Ebolos virusas regionui sudavė stiprų smūgį. Ir ne tik dėl siaučiančios mirties. Taip pat įtakos turėjo federalinės vyriausybės įvestas karantinas. Kenčia verslas, o kaimo gyventojams stinga produktų. Tačiau net ir paskelbus kritinę padėtį vyriausybės taikomos atsargumo priemonės – fragmentiškos. Lankytojai į Kenemos valstybinę ligoninę, gydančią Ebolos virusu sergančius pacientus, ateina ir išeina kaip panorėję. Maža apsaugos priemonių, kad jie neužsikrėstų šia liga ir jos neplatintų.
Jau praėjo daugiau nei devyni mėnesiai, kai viename Gvinėjos kaime pražūtinga karštinė pasiglemžė dvimečio berniuko, šio protrūkio „nulinio paciento“, gyvybę. Užuot išsikvėpęs, virusas, regis, įsisiautėja. Vakarų Afrikoje juo užsikrėtė beveik 2 tūkst. žmonių. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, daugiau nei tūkstantis iš jų mirė. Bet skaičius gali būti didesnis. Dalis šeimų, nepasitikėdamos svetimais ir valdžia, slepia sergančius artimuosius. Skirtingai nei per ankstesnius protrūkius, šis pasiekė miestus, įskaitant tankiai gyvenamą Lagosą, Nigerijos verslo sostinę. Ji gali tapti karštuoju užkrato perdavimo tašku. Rugpjūčio 8 d. PSO paskelbė „tarptautinės svarbos kritinę visuomenės sveikatos padėtį“. Tai įvyko iš viso trečią kartą.
Nors nerimaujama smarkiai, vargu ar Ebolos virusas taps pandemija. Jis perduodamas tik esant tiesioginiam kontaktui su kūno skysčiais, pavyzdžiui, vėmalais ir krauju. Liga mažiau užkrečiama nei plintančios oru, kaip antai gripas. Kiekviena karštinės auka paprastai užkrečia tik vieną ar du žmones, o štai susirgus ūmiu kvėpavimo takų sindromu (SARS), 2003 m. pirmą kartą užfiksuotu Azijoje, perduodama dar trims. Palyginti su kitomis Afrikoje dažnomis infekcinėmis ligomis, Ebolos virusas – smulkaus masto žudikas (žr. grafiką). Vis dėlto jis siaubia regioną.
Ši baisi liga gali sukelti vėmimą, viduriavimą ir nesustabdomą kraujavimą, o vaistų nėra, tad kilo panika. Aukos užplūdo ligonines ir šioms liko mažiau galimybių gydyti kitus pacientus. Karantinas būtinas, bet jis kelia pavojų vietos ūkiams. Karštinės protrūkį gali būti sunku sustabdyti, nes pasaulis kol kas menkai pasirengęs grėsmingam naujam patogenui.
Tai ne pirma epidemija, užklupusi žmoniją netikėtai. Dėl XX a. pažangos vakcinų ir antibiotikų srityje atsirado sveikatos apsaugos ekspertų, infekcinių ligų grėsmei neteikiančių reikšmės. Pasirodžius niokojantiems AIDS, SARS, H5N1 (paukščių gripo štamui) ir H1N1 (paprastai vadinamam kiaulių gripu) paaiškėjo, kad tai tik graži svajonė. Per dvejus pastaruosius metus pirmą kartą nustatyti H7N9 gripo atmaina užsikrėtusių žmonių atvejai. Saudo Arabijoje atsirado ir neatlyžta nauja liga, kurią sukelia tai pačiai šeimai kaip SARS priklausantis virusas – Artimųjų Rytų kvėpavimo takų sindromas (MERS).
Reaguodamas pasaulis išmoko geriau pastebėti ramybės neduodančius virusus ir spręsti jų problemą. Mokslininkus, įmones ir vyriausybes ypač išjudino SARS ir H5N1. Internetinės pranešimų sistemos „ProMED“ ir „HealthMap“, kurias prižiūri Tarptautinė infekcinių ligų draugija ir Bostono vaikų ligoninė, naudoja įvairius šaltinius, kad galėtų greitai pateikti informacijos apie galimus protrūkius. Epidemiologai supranta, kad pavojingiausi nauji virusai į žmones pereina iš gyvūnų, o pakeliui mutuoja. Dėl to JAV vyriausybė moka nepriklausomoms grupėms, kaip antai „EcoHealth Alliance“, kad šios ieškotų patogenų tikėtinose tokio virusų perėjimo vietose – dažnai ten, kur sparti raida suardo natūralius gyvūnų arealus. Naujos tyrinėjimo priemonės padeda identifikuoti skirtingus štamus.
Tikslas – virusus pastebėti anksti, kad pavyktų apriboti jų daromą žalą. Būtent dėl to PSO narės 2005 m. priėmė naujas pranešimo ir reagavimo į protrūkius taisykles. Kinija reaguodama į H7N9 parodė pažangą. Prieš dešimtmetį šalies pareigūnai nuslėpė informaciją apie SARS ir leido virusui išplisti. Bet pernai vyriausybė negaišdama su pasaulio laboratorijomis pasidalijo H7N9 pavyzdžiais ir leidinyje „New England Journal of Medicine“ paskelbė savo išvadas.
Kaip sustabdyti žudikę
Ebolos protrūkis šiurpiai primena, kiek darbo dar liko. Virusas pirmą kartą pasirodė 1976 m. atokiame Sudano kampelyje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, prie Ebolos upės. Nors liga epidemiologams buvo pažįstama, ji keturis mėnesius, nuo pernai gruodžio, patyliukais žudė gvinėjiečius. Jos simptomai panašūs į kitų dažniau pasitaikančių ligų, pavyzdžiui, maliarijos, ir tai karštinei padėjo užsimaskuoti. Be to, atmetus nedidelį protrūkį Dramblio Kaulo Krante, Ebolos karštinė Vakarų Afrikoje pasirodė pirmą kartą.
Virusas atskleidė, kad priežiūra prasta, o dabar rodo, kad protrūkį suvaldyti labai sunku, ypač skurdžiose šalyse. Teoriškai jį sustabdyti turėtų būti paprasta. Vaisto nėra, bet yra būdų gydyti aukas, siekiant padidinti jų šansus išgyventi ir užkirsti kelią užkratui perduoti. Pacientus reikia izoliuoti, pasirūpinti, kad jiems netrūktų skysčių, stebėti jų kraujospūdį ir gydyti antrines infekcijas. Su užsikrėtusiais kontaktų turėjusius asmenis reikia stebėti, ar neišryškės simptomų. Jei per 21 dieną jų neatsiranda, žmogų galima laikyti sveiku.
Bet privaloma daug dirbti. „Vis tiek būtina turėti kadrų, galų gale galinčių eiti ir dirbti“, – aiškina Ianas Lipkinas iš Kolumbijos universiteto. Tam reikia stiprių sveikatos apsaugos sistemų arba rimtos tarptautinės pagalbos. Šiuo atveju nebuvo nei viena, nei kita.
Protrūkis prasidėjo trijose iš skurdžiausių pasaulio šalių. Gvinėja sveikatos priežiūrai per metus skiria 62 JAV dolerius (161 litą) asmeniui, o Jungtinėje Karalystėje suma siekia 3364 JAV dolerius (8755 litus). Siera Leonėje 100 tūkst. gyventojų tenka du gydytojai, JAV – 245 (žr. grafiką). Ebolos karštinės apimtose šalyse dirbantiems medicinos darbuotojams tenka didžiulis krūvis. PSO rugpjūčio 8 d. pranešė, kad apie 150 iš jų užsikrėtė, o 80 mirė. Nepelno organizacijos „Médecins Sans Frontières“ (regione dirba 680 jos medicinos darbuotojų) teigimu, jos komandos „tiesiog nebegali padaryti daugiau“.
Padėtį apsunkina tose šalyse dešimtmečius siautę pilietiniai karai. Daugelis kaimiečių nepasitiki vyriausybe, o ypač medicinos darbuotojais iš užsienio, – bijo, kad gydytojai ir slaugytojai nešioja virusą. Tokios nuostatos sutrukdė izoliuoti užsikrėtusius pacientus ir nutraukti perdavimo grandinę. Šeimos nenori palikti sergančio artimo žmogaus arba atsisakyti jį apkabinti, kaip įprasta tradicinėse laidotuvėse. O juk būtent to reikia norint sustabdyti virusą.
Susidūrus su tokiomis problemomis, PSO galios ribotos. Organizacija išdėstė, kokių žingsnių reikia imtis vyriausybėms, įskaitant medicinos darbuotojų saugumo užtikrinimą, bet gali tik rekomenduoti. Ji jau ir taip sunkiai pluša, nes sprendžia humanitarines krizes Centrinės Afrikos Respublikoje, Pietų Sudane ir Sirijoje, problemų kelia H7N9 bei MERS. Protrūkiams ir krizėms skirtas organizacijos biudžetas nuo 2010 m. sumenko 35 proc., nors kritiniais atvejais galima ieškoti papildomų lėšų. Praėjusį mėnesį PSO paskelbė, kad kovai su Ebolos virusu tęsti reikia 103 mln. JAV dolerių (268 mln. litų), o gali trūkti 79 mln. JAV dolerių (205 mln. litų).
Padėti bando kitos grupės. Pasaulio bankas sako kovai su karštine skirsiąs iki 200 mln. JAV dolerių (520 mln. litų), nors dalis šių lėšų jau anksčiau paskirtos nukentėjusioms šalims. Vakarų Afrikoje jau dirba daugiau nei 50 sveikatos apsaugos ekspertų iš JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrų. Bet neaišku, kiek tai padės, nes gydytojų ir slaugytojų reikia gerokai daugiau.
Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, norint, kad nepasikartotų toks chaosas, kaip šio protrūkio atveju, būtini keli dalykai. Pasaulio bankas dalį lėšų skirs šlubuojančioms Vakarų Afrikos sveikatos apsaugos sistemoms tobulinti. Turtėdamos šalys irgi turėtų daugiau investuoti į savo sveikatos apsaugą. Pakankamai kadrų turinčios ir gerai aprūpintos klinikos padėtų valstybėms susitvarkyti ne tik su Ebolos viruso protrūkiais, bet ir su dažniau pasitaikančiomis ligomis, kaip antai maliarija ir ŽIV. Nigerijos sveikatos apsaugos sistema vargu ar sektinas pavyzdys (reaguoti į karštinę trukdė viešojo sektoriaus medicinos darbuotojų streikas), bet ji parodo, kaip šalys su protrūkiais galėtų tvarkytis ateityje. Sveikatos apsaugos ministerija išsiuntinėjo teksto pranešimus su informacija apie ligos simptomus, apsaugos priemones ir nurodė tiesiogines linijas, kur galima skambinti prireikus pagalbos.
Taip pat reikės naujų vakcinų ir vaistų. Medikamentai jau kuriami, įskaitant „ZMapp“, paskirtas dviem užsikrėtusiems JAV medicinos darbuotojams. Šie eksperimentiniai vaistai gerai vertinami, bet dar netinkamai išbandyti su žmonėmis. Vis dėlto rugpjūčio 12 d. PSO mokslininkų ir etikos specialistų komitetas rekomendavo leisti juos naudoti Vakarų Afrikoje su tam tikromis išlygomis. Tą pačią dieną Kanados vyriausybė pareiškė PSO paaukosianti iki tūkstančio naujos vakcinos dozių. Kol kas neaišku, ar ji veikia arba kaip ji bus platinama. Iš eksperimentinių gydymo būdų „ZMapp“ sulaukė daugiausia dėmesio. Kadangi tai tik pradinis vaisto kūrimo etapas, kol kas nėra masinės gamybos sistemos, net jei vaistas pasirodytų esąs veiksmingas.
Šios karštinės aukų skaičius veikiausiai augs. Tačiau bent jau pripažįstama, kad tai pikta liga. Etatiniai kavinukės iš profiliuotų skardos lakštų lankytojai Kenemoje abejojo, ar virusas tikras. „Ebola no dae“, – sakydavo jie vietine krio kalba („Ebolos nėra“). Dabar nuotaika pasikeitė. „Ebola tikrai yra, – pareiškė pagyvenęs arbatos mėgėjas. – Ji blogesnė už karą.“
