Politikai nerimauja dėl išpuolių prieš JAV finansų sistemą.
Finansų sektoriui pastaruosius ketverius metus save klupdyti sekėsi taip puikiai, kad lengva nepastebėti išorinių grėsmių. Tarp jų itin išsiskiria elektroninės atakos. 2010 m. IT saugumo bendrovė „Symantec“ apskaičiavo, kad trys ketvirčiai iš visų „fišingo“ atakų, kai iš žmonių apgaulės būdu išviliojami asmeniniai duomenys, pavyzdžiui, sąskaitų numeriai, nutaikytos į finansų sektorių. NASDAQ vadovas Bobas Greifeldas minėjo, kad jo vertybinių popierių birža „nuolat atakuojama tiesiogine prasme“.
Daug tokių puolimų organizuoja eibėti panūdę įsilaužėliai. Kartais darbo imasi grobio besivaikančios organizuoto nusikalstamumo grupuotės. Bet gausu besibaiminančių, kad dalis užpuolikų siekia pridaryti rimtesnės žalos.
JAV gynybos sekretoriaus Leono Panettos manymu, kibernetinis išpuolis prieš finansų rinkas, elektros tinklus ir vyriausybės sistemas gali tapti „naujuoju Perl Harboru“. Priėmęs sprendimą, kuris sulaukė neįtikėtinai mažai dėmesio, Barackas Obama liepos mėnesį pasirašė precedento neturintį vykdomąjį potvarkį, kuriame tarptautinių nusikalstamų grupuočių infiltracija į finansų ir prekybos rinkas paskelbta nacionalinio masto nelaime. Taip pat minėti „įrodymai, kad ryšiai tarp [tų grupuočių] ir teroristų vis glaudesni“. Naujausias Kongreso įstatymo projektas dėl asignavimų, kuriame prašoma parengti ataskaitą apie finansinio terorizmo keliamą riziką, rodo, kad nerimą jaučia ir Kongresas.
Pareigūnai dar labiau susirūpino gavę netiesioginių įrodymų, kad rinkos sumaištį 2008 m. pabaigoje padidinti padėjo piktadariai. „Cross Consulting“ ataskaitoje apie ekonominio karo keliamą riziką – Pentagono Nereguliariojo karo paramos programai (angl. Irregular Warfare Support Programme, IWSP) ji buvo parengta 2009 m., bet viešumon iškilo tik 2011-aisiais – cituojamas darbas, kurį teisėsaugos pareigūnams anonimiškai parengė grupė finansų specialistų, sunerimusių dėl prekybos pobūdžio maždaug tuo metu, kai žlugo „Lehman Brothers“.
Darbe analizuojami prekybos duomenys iš JAV biržų. Jie rodo, kad 2008 m. saujelės smulkių ir vidutinių regioninių brokerių rinkos dalis prekiaujant akcijomis šovė į aukštumas, ir buvo metas, kai dalis brokerių verslo apimtimis pranoko tokias milžines kaip „Goldman Sachs“ ir „JPMorgan Chase“. Minėti brokeriai dirbo naudodami ne vieną prekybos simbolį – rinkos formuotojų skiriamąjį ženklą, pagal kurį kolegos elektroninėje prekyboje atpažįsta, su kuo turi reikalų.
Paaiškėjo, kad dažniausiai prekiauta pagal susitarimą dėl prieigos per tarpininką (angl. sponsored access), kai žymūs brokeriai savo tapatybę iš esmės gali nuomoti kitiems biržos prekiautojams, idant šiems nereikėtų vargintis dėl įprastų priežiūros reikalavimų. Niekas nerodo, kad minėti brokeriai darė ką nors blogo. Jie sako dirbę su kontroliuojamais subjektais, tarp jų ir kitais brokeriais, tačiau ataskaitoje keliami klausimai dėl tokių per tarpininką veikiančių subjektų sudarytų sandorių.
Sandorių objektas dažniausiai buvo didelių bėdų kamuojamų bendrovių akcijos, pavyzdžiui, „Citigroup“ ir „Wachovia“, kurių išlikimas laikytas būtinu finansų sistemos stabilumui palaikyti. Darbe daroma išvada, kad tai daugiausia buvo skolintų vertybinių popierių pardavimo sandoriai, o nemenka tokių sandorių dalis galėjo būti neteisėto pobūdžio, kai sandorį sudarantis asmuo net nesivargina akcijų iš pradžių surasti ir pasiskolinti (angl. naked shorting). (Padėti galėjo pasiskolinta brokerio tapatybė, nes rinkos formuotojams tam tikrais atvejais netaikytas draudimas prekiauti nepasiskolintais vertybiniais popieriais.) Išvadą paremia daugybė sandorių, pagal kuriuos įsipareigojimų anuomet nepavyko įvykdyti: „Lehman Brothers“ atveju skaičius nuo dešimčių tūkstančių pašoko iki dešimčių milijonų. Viena iš „nesugebėjimo“ priežasčių yra nepasiskolinus sudaryti sandoriai, nes neįmanoma pateikti akcijos, kurios nepasiskolinai.
Tarpininkams nedėkojama
Vien iš prekybos duomenų tvirtų išvadų apie motyvus nepadarysi, bet anonimiškai parengtas dokumentas perspėja apie pavojų. Jeigu „lokių antpuoliui“ brokeriai talkininkavo per neapsižiūrėjimą, kas tuomet buvo tikrieji puolėjai? Akivaizdūs įtariamieji – pasipelnyti siekiantys rizikos draudimo fondai. Bet netyla gandai, kad dalyvavo ir turintys su ekonomika nesusijusių interesų.
Reguliuotojai griežtino taisykles. JAV Vertybinių popierių ir biržų komisija (SEC) lapkričio mėnesį balsuodama pritarė įvairiems prieigos per tarpininką apribojimams, o komisijos pirmininkė Mary Schapiro tokią prieigą anksčiau prilygino situacijai, kai vairuotojo pažymėjimo neturinčiam asmeniui įteikiami automobilio rakteliai. Privačiuose rateliuose komisijos darbuotojai nerimauja, kad kartais pavojingas vairavimas gali būti sąmoningas. Ne kiekvienos jurisdikcijos žingsniai tokie spartūs kaip JAV. Spalio ataskaitoje Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija (IOSCO) išreiškė nerimą, kad kai kurios šalys susitarimus dėl veikimo per tarpininką kontroliuoja nepakankamai.
Veikimas per tarpininką – ne vienintelis būdas ryžtingam užpuolikui kelti sumaištį. „Žaibiška griūtis“, kai 2010 m. gegužės 6 d. JAV akcijos nusmuko stulbinamu greičiu, parodė, kiek žalos gali pridaryti sparti automatizuota prekyba. Finansinių grėsmių ekspertas Jamesas Rickardsas iš „Tangent Capital“ pažymi, kad rinkas, kurios jau ir taip kliba, parblokšti kur kas lengviau, kai tam pasitelkiama prekyba skolintais vertybiniais popieriais, opcionai ir apsikeitimo sandoriai. Kariškiai tai pavadintų „galios daugikliu“.
Iš išorės sunku spręsti, kokį pavojų JAV finansų sistemai kelia sąmoninga ataka. Aišku tik tai, kad politikams, reguliuotojams ir finansų sektoriui sunkiai sekėsi parengti darnų atsaką. Šio sektoriaus grupė Finansinių paslaugų sektoriaus koordinuojančioji taryba (angl. Financial Services Sector Coordinating Council, FSSCC), kuri dirba globojama JAV Iždo, sukūrė „grėsmių matricą“, ir tai padarė konsultuojant finansų reguliuotojų grupei, kurios pavadinimas toks pat skambus – Finansinės ir bankinės informacijos infrastruktūros komitetas (angl. Financial and Banking Information Infrastructure Committee). Bet informacija ne visuomet dalijamasi negaištant. Bankai supyko, kad apie 2010 m. vykusią rimtą ataką prieš NASDAQ reguliuotojai jiems pranešė tik daugiau kaip po trijų mėnesių.
Valdžios aparate atsakomybė fragmentiška. JAV elektronine finansų sauga rūpinasi ir Iždas, ir kiti finansų reguliuotojai, ir Nacionalinio saugumo departamentas, ir Pentagonas, ir FTB, ir Nacionalinė saugumo agentūra, ir kitos tarnybos. Bendras vaizdas ne visuomet matomas net tame pačiame departamente. Antai Iždas entuziastingai kovojo su teroristų finansavimu, bet, regis, mažiau dėmesio skyrė tam, kaip tuos pinigus teroristai gali panaudoti kenkdami bankams ir rinkoms. Išties apmaudu. Stengdamiesi apginti finansus nuo vidinio nestabilumo politikai neturėtų pamiršti galimų išorinių grėsmių.
