Magnolijos –neįtikėtinai efektingai žydintys augalai, dėl savo prabangios išvaizdos ir reiklumo dažnai vadinamos sodų aristokratėmis.
Kiekvienas sodininkas svajoja savo sklype jų užsiauginti. Deja, šilumamėgėms viešnioms iš Rytų Azijos ir Šiaurės Amerikos pietų mūsų platumos dažnai neįtinka. Iš čia ir kaprizai…
Daugumai magnolijų rūšių įprasta 7–9 klimato zona, todėl mūsiškė 6-a reiškia, jog norėdami užsiauginti šių gražuolių neišvengiamai susidursime su iššūkiais.
Visgi, parinkus aklimatizuotas rūšis bei veisles ir užtikrinus magnolijoms tinkamas sąlygas, net ir mūsų standartiniame sodo sklype galima užauginti išties didelius ir gausiai žydinčius krūmus.
Tereikia pasidomėti, kokie šios pietų viešnios auginimo niuansai ir kaip spręsti kylančias problemas – o jų, neabejokite, bus.
Palankusis ketvertas
Tiesą sakant, protingai parinkus augimo vietą (šiltą ir nevėjuotą) ir nepatingint uždengti žiemai, magnolijų krūmą įmanoma auginti net ir 4–5 augalų atsparumo zonose. Taigi mūsiškėje – tuo labiau.
Labiausiai trokštamos yra dekoratyviausios – stambiažiedės magnolijos, ypač tos, kurių efektingi bei aromatingi žiedai išsprogsta anksčiau nei lapai.
Bet iš daugiau kaip 200 šios kultūros atmainų tinkamiausios mūsų sodams yra tik keturios, tad svajones gali tekti apriboti.
Smulkiažiedė magnolija (Magnolia sieboldii) – tai stambus vasaržalis krūmas, pasižymintis kabančiais aromatingais taurės formos baltais žiedais. Jų skersmuo siekia 7–10 cm, žiedą sudaro 6–12 plačių žiedlapių.
Augalas žydi birželio mėnesį, jau išskleidęs lapus. Palankiomis sąlygomis rudenį gali sužydėti pakartotinai.
Tai viena šalčiui atspariausių magnolijų rūšių.
Japoninė magnolija (Magnolia kobus) yra vidutinio augimo greičio vasaržalis medelis, išsiskiriantis intensyvaus žalumo lapais. Žiedai – pieno baltumo arba kreminiai, iki 10 cm skersmens, su vidutinio pločio žiedlapiais, malonaus aromato.
Žydi anksti pavasarį, dar prieš išsiskleidžiant lapams. Ši rūšis pasižymi atsparumu ne tik šalčiams, bet ir užterštam miesto orui – nereaguoja nei į išmetamąsias dujas, nei į dulkes.
Žvaigždiškoji magnolija (Magnolia stellata) – lėtai augantis vasaržalis krūmas arba nedidelis medelis, viena grakščiausių iš anksti ir gausiai žydinčių magnolijų. Žiedai pasirodo dar gerokai prieš išsiskleidžiant lapams, būna 8–10 cm skersmens, su daugybe juostelės formos pailgų, sniego baltumo (kai kurių kultūrinių veislių – rausvų) žiedlapių, nukreiptų į visas puses – tarsi žvaigždė.
Pakantumu šalčiui ši magnolija, deja, nusileidžia artimiausiai giminaitei – japoninei magnolijai.
Plačiažiedė magnolija (Magnolia × loebneri) yra dviejų pastarųjų magnolijų vasaržalis hibridas, pasižymintis dideliu pakantumu šalčiui, lengvu dauginimu auginiais ir palyginti nedideliais matmenimis, leidžiančiais sėkmingai auginti šiuos augalus mažuose sklypuose. Žiedai daugialapiai – kartais net atrodo pusiau pilnaviduriai, 10–15 cm skersmens. Forma jie panašūs į žvaigždiškosios magnolijos žiedus, o spalvos varijuoja nuo baltos iki rausvos.
Egzotiškai viešniai – jos vertos sąlygos
Magnolijos mėgsta humusingą, tolygiai drėgną, labai purų ir laidų, be to, ganėtinai rūgštų dirvožemį. Ir labai pageidautina, kad jis būtų saulėtoje, nuo vėjų gerai apsaugotoje vietoje. Optimalu – šiaurinėje pusėje, užuovėjoje prie sienos, tankią lają turinčio stambaus augalo ar aukštos tvoros priedangoje.
Jeigu magnolija iš anksti žydinčiųjų, vertėtų numatyti pavasarinę apsaugą ir nuo kaitrios rytinės saulės – kad nebūtų išprovokuotas pernelyg ankstyvas žydėjimas. Antraip didelė tikimybė, kad pumpurus ar žiedus pakąs šalnos.
Sodindami neužkaskite sodinuko šaknies kaklelio per giliai. Antraip dėl nuolatinės drėgmės aplink kamieną beveik neabejotinai įsimes puvinys.
Magnoliją išvis geriausia sodinti ant nedidelio „kalnelio“, kuris laikui bėgant susigulės iki tinkamo lygio.
Grįžtant prie drėgmės temos – magnolijoms ji labai patinka! Todėl visą vegetacijos laikotarpį laistymas turi būti reguliarus ir pakankamai gausus.
Puiki idėja – mulčiuoti pomedį rūgščiomis durpėmis (pavyzdžiui, rododendrams skirtu substratu, spygliuočių medžių žievės gabalėliais).
Tręšti magnolijos pradedamos praėjus dvejiems metams po pasodinimo. Pavasarį beriama kompleksinių mineralinių trąšų, vėliau mineralinės trąšos jau derinamos su organinėmis.
Formuojamasis genėjimas magnolijoms nereikalingas – jis nedaro įtakos nei lajos tankumui, nei žydėjimo gausai. Tad nužydėjus žiedams nuo medelio tereikia pašalinti sudžiūvusias ir pažeistas šakas.
Dar vienas argumentas genėjimo nenaudai – magnolijoms būdinga itin intensyvi sulčių tėkmė, todėl ne laiku ir neišmanančiai atliktas genėjimas gali augalą net pražudyti.
Žiemai magnolijas – ypač jaunus krūmus! – praverstų pridengti. Šaknų zoną ir plotą aplink kamieną apšiltinti mulčiu (durpėmis, šiaudais), neaustine medžiaga, kamieną apvynioti maišine drobe. O lają, kol tai įmanoma, uždengti agroplėvele arba eglišakėmis.
Suaugusių magnolijų žiemojimui palengvinti paprastai jau užtenka mulčio sluoksnio aplink kamieną.
Kuo serga
Aklimatizuotos magnolijos gana atsparios ligoms ir kenkėjams, tačiau dėl mūsų orų išdaigų jas taip pat gali pažeisti tam tikri negalavimai.
Iš grybinių ir bakterinių ligų magnolijoms pavojingiausios:
Tikroji miltligė
Pasireiškia baltomis miltingomis arba voratinkliškomis apnašomis ant antžeminės augalų dalies, kurios su laiku plinta. Sporoms subrendus, ant šių apnašų susidaro skysčio lašeliai, panašūs į rasą. Vėliau pažeisti lapai ir ūglių dalys apmiršta, džiūsta ir nukrenta.
Užkratas augalu dažniausiai plinta iš apačios į viršų.
Ligos vystymąsi skatina didelė drėgmė, sutankinti želdynai, nesurinktos ir nesunaikintos užkrėstų augalų liekanos sklype, taip pat fosforo ir kalio trūkumas bei azoto perteklius dirvoje.
Rauplės
Ligos sukėlėjas pažeidžia paviršinius lapų, vaisių, žiedų ir/arba ūglių audinius, kurie pradeda luptis, atsiranda įtrūkimų, dėmių, pelėsio.
Rauples sukeliančios bakterijos ir mikroorganizmai teikia pirmenybę sausoms bei lengvoms dirvoms, o žiemoja nukritusiuose pažeistų augalų lapuose.
Užkrato šaltinis taip pat gali būti užkrėsti sodinukai.
Ligos vystymąsi skatina didelė drėgmė esant vidutinei temperatūrai ir per tankus sodinimas.
Suodligė
Ant lapų, ūglių ir vaisių atsiranda juodos arba tamsiai pilkos dėmės, panašios į suodžius.
Tai mikroskopinių grybų veiklos rezultatas – jie maitinasi saldžiomis, lipniomis kenkėjų (amarų, baltasparnių ir kt.) išskyromis ir plinta. Dėl to pažeistuose lapuose sutrinka fotosintezės procesas.
Rudoji dėmėtligė
Tai infekcinė liga, dėl kurios ant lapų ir šakų atsiranda rudos dėmės, mažėja augalų gyvybingumas ir prasideda priešlaikinis džiūvimas.
Ligos vystymąsi skatina šiltas ir lietingas oras. Dėl jos mažėja augalų atsparumas šalčiams.
Bakterinė degligė
Pasireiškia tamsiomis, šiek tiek vandeningomis dėmėmis ant lapų (dažnai nelygiais kraštais ir skylutėmis centre), jaunų lapų bei ūglių vytimu ir žūtimi, po kurios seka bendras augalo būklės blogėjimas.
Ligos vystymąsi skatina didelė drėgmė esant vidutinei temperatūrai ir per tankus sodinimas.
Ko bijo
Iš kenkėjų magnolijoms pavojingiausi yra šie:
Miltuotieji skydamariai
Juos lengva atpažinti iš apvalaus kūnelio, padengto baltomis miltuotomis arba vaškinėmis apnašomis – taip atrodo augalui kenkiančios patelės.
Augalus pažeidžia patelės ir lervos, kurios gyvena didelėmis kolonijomis ir aktyviai siurbia augalo sultis – dėl to augimas iš pradžių sulėtėja, vėliau sustoja, kol galiausiai augalas žūsta.
Po savęs vabzdžiai palieka lipnias išskyras – lipčių. O tai ideali terpė grybinėms ligoms vystytis.
Skydamariai
Kad jų priviso ant magnolijos, išduoda smulkios, rudai gelsvos iškilios apnašos ant lapų ir ūglių – tai ir yra skydeliais padengti kenkėjų kūnai.
Magnolijiniai skydamariai maitinasi augalo sultimis ir į augalo audinius deda kiaušinėlius. Ant lapų bei šakų paviršiaus atsiranda lipnių išskyrų – lipčiaus, prasideda lygiagretus užkrėtimas suodlige, augalas silpsta, sutrinka fotosintezė, o lapai, užuomazgos ir žiedai džiūsta bei nukrenta.
Tripsai
Irgi priklauso siurbiantiems kenkėjams. Jie praduria lapus ir pažeistose vietose lieka smulkūs išblukę (sidabriški, gelsvi, šviesiai pilki) taškeliai arba brūkšneliai – kartais su juodomis šlapiomis apnašomis. Tai nekrozės sritys, kurios vėliau susilieja ir išsiplečia į sausą sidabrišką „plėvelę“.
Esant masyviai tripsų invazijai, pažeistos augalo dalys tampa skylėtos, džiūsta ir apmiršta.
Dar tripsai pavojingi tuo, kad gali pernešti daugiau nei 20 pavojingų virusinių ligų, o į vabzdžių pradurtus audinius patenka patogeniniai mikroorganizmai bei grybai.
Amarai
Nedidukams siurbiantiems vabzdžiams masiškai užpuolus augalą, sulėtėja jo vystymasis, lapai ir šakelės pasidengia lipniomis išskyromis (lipčiumi), jų dalys keičia spalvą ir struktūrą (atsiranda chlorozės, nekrozės). Stiebai išsikraipo, lapalakščiai susisuka, džiūsta ir nukrenta. Ant lapų pradūrimų vietose atsiranda geltonos dėmės, kurios laikui bėgant tamsėja.
Voratinklinės erkutės
Šių itin smulkiu nariuotakoju padaryti pažeidimai palieka bet kokio amžiaus augalų lapuose geltonus ir sidabriškus taškelius, kurie laikui bėgant susilieja ir pasidengia ploniausiu voratinkliu – pirmiausia apatinėje lapų pusėje. Dėl to lapai pradeda geltonuoti, džiūti, suktis ir kristi tarsi be priežasties.
Cikadėlės
Mažos šokinėjančios cikadėlės irgi priklauso siurbikams. Jos bado augalų audinius ir maitinasi jų sultimis, todėl lapai bei ūgliai geltonuoja, deformuojasi, galiausiai pasidengia dėmėmis, lėčiau auga taip silpnindami visą augalą.
Cikadėlės išskiria ir lipčių, kuris skatina suodligės vystymąsi.
Naudinga žinoti
Magnolijų lapai pagelsti ir pasidengti rudomis dėmėmis gali ne tik dėl patogenų, bet ir dėl nepalankių sąlygų – pavyzdžiui, saulės nudegimų arba neinfekcinės chlorozės. Tokiu atveju reikia pakoreguoti tręšimą, gausiai nupurkšti augalą augimo stimuliatoriumi, taip pat pasirūpinti pavėsiu arba augalą persodinti.
