Visi žinojo, kad gelbėti Kipro finansus nebus lengva. Bet reikalai galėjo susiklostyti ir geriau.
Net remiantis Europos politikos standartais pastarosios savaitės buvo siaubingos. Ankstų kovo 16-osios rytą, prabėgus devyniems mėnesiams po to, kai Kipras pirmą kartą paprašė finansinės pagalbos, Vokietijos vadovaujami euro zonos finansų ministrai valstybei pasiūlė 35 mlrd. litų – gerokai mažiau nei reikiami 59 mlrd. Neaišku, kas, kam ir kokias instrukcijas davė, bet kipriečiai pareiškė, kad dar 20 mlrd. surinks įvedę 9,9 proc. mokestį didesniems nei 100 tūkst. eurų indėliams ir 6,75 proc. mokestį mažesniems valstybės apdraustiems indėliams. Užvirė chaosas, kurį visų pirma sukėlė garbingi ir ne visai garbingi rusai, laikę savo pinigus švelniomis taisyklėmis garsėjusio Kipro bankuose. Kovo 19 d. į gatves pasipylus minioms ir bankams tvirtai užrėmus duris, Kipro parlamentas atmetė finansinio gelbėjimo planą. Vėliau veiksmas persikėlė į Maskvą, kur kipriečiai bandė įtikinti Vladimirą Putiną ir jo bičiulius paaukoti šiek tiek pinigų mainais į, tarkime, būsimas valstybės pajamas iš dujų gavybos.
Kipras yra nykštukinė Viduržemio jūros valstybė, jos BVP vos 61 mlrd. litų. Tačiau ši krizė gali turėti ilgalaikių žalingų padarinių ne tik salai. Prabėgus aštuoniems mėnesiams po to, kai atrodė, jog Europos centriniam bankui pavyko atkurti stabilumą pažadais bet kokia kaina gelbėti bendrąją valiutą, vėl iškilo grėsmė, kad viena iš euro zonos narių bus priversta pasitraukti. Tikėtina, kad indėlininkai ims bėgti iš bankų: jei Kipras pasikėsino į žmonių santaupas, kas uždraus taip pat pasielgti Italijai arba Ispanijai? Be to, šie įvykiai atskleidė, kad vis dar nėra patikimų euro problemų sprendimų. Geriausiu atveju ši padėtis paskatins europiečius rimčiau imtis reformų, bet tai mažai tikėtina, nes rudenį Vokietijos laukia parlamento rinkimai.
Kiprusijos link?
Kipras bankrutavo. Prisiėmus bankų įsipareigojimus, valstybės skola siektų 145 proc. BVP. „The Economist“ siūlė po vieną rekapitalizuoti Kipro bankus tiesiogiai pritaikant Europos stabilumo mechanizmą (ESM) ir taip nutraukti uždarą ratą, kuriame silpna vyriausybė gelbėja silpnus bankus. Laikėmės nuomonės, kad nederėtų liesti indėlininkų ir pirmaeilių obligacijų savininkų lėšų – ne dėl meilės Rusijos turtuoliams, o baiminantis indėlininkų panikos stambesniuose silpnuose euro zonos ūkiuose. Vietoj to europiečiai nutarė paskolinti pinigų Kipro vyriausybei, o kipriečiai, greičiausiai spaudžiami kai kurių kreditorių, nusprendė apiplėšti visus bankų indėlininkus, įskaitant apdraustuosius.
Tai buvo visiška nesąmonė. Kipras nėra tipinė valstybė, nes beveik visi jos bankų įsipareigojimai yra indėliai, o ilgalaikių obligacijų dalis portfelyje menka. Tačiau nė viena iš 147 bankų krizių, kurias nuo 1970 m. užregistravo Tarptautinis valiutos fondas, nepalietė visų indėlininkų, nepriklausomai nuo banke laikomos pinigų sumos ar banko, kuriame padėtas indėlis. Dabar silpnose šalyse veikiančių silpnų bankų indėlininkai turi puikų pagrindą bijoti, kad jų santaupos irgi gali būti bet kada apkarpytos. Italijoje panika dar neprasidėjo, bet kils, jei euro zona ims „gelbėti“ ir juos.
Kaltė dėl šios padėties tenka Kiprui ir jo kreditoriams. Kipras kaltas dėl daug ko. Jis priėmė rusų pinigus ir leido savo bankams nevaržomai augti: 2011 m. jų turtas pasiekė 800 proc. BVP. Bankų sunkumai prasidėjo dar prieš tai, kai, pertvarkius Graikijos vyriausybės obligacijas, jų sąskaitose atsivėrė 14 mlrd. litų skylė. Kalbant apie kreditorius, atrodo, kad Angelai Merkel labiau rūpėjo pasirodyti nepalenkiamai prieš Vokietijos rinkėjus, o Europos centrinis bankas, kurio užduotis yra saugoti finansinį stabilumą, pritarė planui, kuris tą stabilumą sugriovė.
Ką dabar daryti Europos vadovams? Blogiausia būtų leisti kipriečiams pasitraukti iš euro zonos. Salai tai būtų pragaištinga. O euro zona klystų manydama, kad mažasis Kipras gali išstoti pernelyg nesukrėsdamas likusių valstybių. Juk bendrosios valiutos patikimumo pamatas yra idėja, kad euras įvedamas visiems laikams.
Žinoma, Kipro gelbėjimą galima perleisti Rusijai, kuri rekapitalizuotų šalies bankus ir mainais atsiriektų jos dujų dalį, bet tai ne pats geriausias sprendimas. Nors Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigais gelbėti rusų indėlininkus atrodo keista, dar blogiau skamba sandėris, pagal kurį Kipras pavirstų ofšorine Rusijos provincija. Daug naudingiau būtų peržiūrėti susitarimą su euro zona.
Sąjungos jungas
„The Economist“ vis dar teikia pirmenybę Kipro bankų rekapitalizavimo tiesiogiai per ESM planui. Akivaizdu, kad šis sprendimas net nesvarstomas. Ko gero, dabar geriausia būtų palikti ramybėje apdraustuosius indėlininkus, privačiomis lėšomis atsiskaityti su kitais bankų kreditoriais ir, atsižvelgiant į ekonominę žalą, padarytą prieš savaitę, padidinti finansinės pagalbos sumą. Atmestojo plano finansiniai skaičiavimai jau spėjo pasenti. Bankams galiausiai atvėrus duris, kapitalas neišvengiamai nutekės, o salos verslo planas tapti lengvatines sąlygas siūlančiu finansų centru žlugo. Valstybei teks surasti naujų gerovės šaltinių, pavyzdžiui, sparčiau plėtoti neseniai Viduržemio jūroje atrastus gamtinių dujų išteklius, nors gali būti, kad į pastaruosius dedama per daug vilčių. Geriausias ūkio planas ilguoju laikotarpiu būtų išspręsti nesutarimus su turkiškąja Kipro dalimi ir suvienyti salą – tai paskatintų turizmą ir BVP augimą.
Platesne prasme Kipro tragikomedija turėtų paskatinti Europos lyderius paskubėti. Net apmokestinus tik neapdraustuosius indėlius riba bus peržengta. Būtina kuo skubiau sukurti oficialų Europos gelbėjimo privačiomis lėšomis planą, kuris įpareigotų bankus suformuoti nuostolius sugeriantį pirmaeilės skolos sluoksnį, kad tiek apdrausti, tiek neapdrausti indėliai būtų liečiami tik kraštutiniu atveju. Tai leistų geriau numatyti įvykius, bet įtvirtintų nelygybę, dėl kurios silpnose šalyse būtų sunkiau ir brangiau gauti paskolą. Šią nelygybę galima išspręsti tik įkūrus tinkamą bankininkystės sąjungą ir tam tikru lygmeniu bendrinant valstybines skolas.
Politiniai šių įvykių padariniai labai žalingi. Kipras yra dar viena pakraščio valstybė, mananti, jog šalys skolintojos su ja elgiasi neteisingai, o kreditoriai piktinasi, kad jų finansinė parama buvo atmesta. Euro zona apimta sąstingio, o jos priešininkų gretos populiarėja. Euras turėjo tapti svarbaus politinio projekto išraiška, bet dabar jis labiau primena santuoką dėl išskaičiavimo, kurioje partneriai gyvena tik baimindamiesi skyrybų išlaidų.
