Velykos – didi šventė ne tik Lietuvoje. Ji įdomiausiais būdais minima visame pasaulyje. Vienur dūžta moliniai indai, kitur miestų gatvėmis juda įspūdingos procesijos ar net kepamas milžiniškas omletas.
Nuo paslaptingų skraidančių varpų Prancūzijoje iki triukšmingų papročių Graikijoje ar iškilmingų eitynių Ispanijoje – kiekviena šalis turi savitą būdą pasveikinti pavasarį ir prisiminti šios šventės prasmę.
Prancūzijoje – skraidantys varpai
Skraidantys varpai ir omletas tokio dydžio, kad pamaitintų visą armiją – prancūzai turi tikrai neįprastų būdų švęsti Velykas.
Kaip ir kitose katalikiškose šalyse, Prancūzijoje tai didelė šventė. Visoje šalyje vitrinos ir kepyklėlės išpuošiamos šokoladiniais triušiais, viščiukais, varpeliais ir kitais pavasario atributais.
Nors Velykų zuikiai irgi populiarūs, vaikai tradiciškai smaližiauja „les cloches volantes“ – lietuviškai „skraidančius varpus“.
Pasak legendos, visos Prancūzijos bažnyčių varpai nutyla nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Velykų sekmadienio, taip gedėdami dėl Jėzaus mirties. Tikima, jog per šį laiką jie išskleidžia sparnus ir išskrenda į Romą, kad gautų popiežiaus palaiminimą. O Velykų sekmadienio rytą varpai sugrįžta savo skambesiu skelbdami Jėzaus prisikėlimą ir pakeliui vaikams išbarsto visokiausius skanėstus – dažniausiai šokoladinius kiaušinius.
Kiekvienais metais Velykų pirmadienį pietvakarių Prancūzijos Besjero mieste apie 10 000 žmonių susirenka skanauti milžiniško omleto užkąsdami ilgais prancūziškais batonais.
Omletą kepa 40 virėjų 4 metrų skersmens keptuvėje iš 15 000 šviežių kiaušinių. Ši gana keista Velykų tradicija kilo, kai Napoleono Bonaparto armija nakčiai apsistojo netoli miestelio. Suvalgęs keptą vietinio virėjo omletą – ir tikriausiai likęs labai patenkintas, Napoleonas įsakė visiems miestelio žmonėms surinkti visus kiaušinius ir iškepti didžiulį omletą jo armijai.
Turi prancūzai ir kitų šventinių pramogų, kurios neįsivaizduojamos be kiaušinių.
Sena Velykų tradicija – kiaušinių ridenimas. Ji šiek tiek skiriasi nuo mūsų, lietuviškos: kiaušiniai ridenami nuo kalvos – kuris „išgyvens“, bus paskelbtas nugalėtoju.
Šis smagus žaidimas iš tikrųjų labai svarbus tikėjimo Velykų stebuklu atspindys – simbolizuoja akmenį, kuris nuridenamas nuo Kristaus kapo.
Graikijoje šukės laimę neša
Graikijoje Velykų rytą bažnyčių varpams paskelbus apie Kristaus prisikėlimą, pasipila molinių indų kruša – žmonės iš balkonų mėto vandens ar vyno sklidinus ąsočius.
Tai savotiškos varžybos: didžiausius indus išmetę žmonės sulaukia daugiausia plojimų.
Tikima, kad indų daužymas neša laimę, o į užantį įsidėta šukė dovanos sėkmę visus ateinančius metus.
Sakoma, tokia tradicija išliko nuo pagoniškų laikų, kai simbolizavo pavasario atėjimą ir naujo derliaus laikymą naujuose induose.
Graikijoje kiaušiniai daugiausia dažomi raudonai ir simbolizuoja Jėzaus kraują (mirtį) bei prisikėlimą.
Ispanijoje – didžioji eisena
Semana Santa – Šventoji savaitė. Taip Velykų laikotarpį vadina ispanai.
Tai didžiausia ir bene svarbiausia visuose miestuose bei miesteliuose minima šventė jų kalendoriuje.
Ir nenuostabu, nes Ispanijoje net 99 procentai gyventojų išpažįsta katalikų tikėjimą.
Kaip Velykos Lietuvoje neįsivaizduojamos be margučių, taip Ispanijoje – be didžiulių, viduramžius primenančių iškilmingų procesijų miestų ir miestelių gatvėmis.
Sunku būnant Lietuvoje įsivaizduoti, kad tuo metu, kai mes sunkiai vaduojamės iš žiemos snaudulio, pietų Ispanijoje, kur labiausiai paplitusios Velykų procesijos, temperatūra jau būna tokia, kaip pas mus vasaromis – kai kur dienomis pakyla net iki 20–25 laipsnių šilumos.
XX amžiuje konditerių pirmąkart išlietas iš šokolado, zuikis tapo mėgstamiausiu Velykų skanėstu.
Iš praėjusių amžių yra atkeliavę ir eitynių dalyvių apdarai, primenantys buvusių vienuolių ordinų abitus, religinių brolijų apdarus.
Kadaise šiose eitynėse dalyvaudavę įvairių socialinių sluoksnių žmonės turėjo savo konkrečią vietą jose, dabar tokių nuostatų jau nesilaikoma. Tačiau iš tėvų ar senelių paveldėta teisė dalyvauti tokioje procesijoje yra laikoma didele garbe.
Didįjį penktadienį iškilmingos procesijos užtrunka daugiau kaip dvi valandas. Paskui jų dalyviai išsiskirsto iki šeštadienio vakaro. Tądien eitynės kiek trumpesnės – iki katedros nešamos tik Nukryžiuotojo ir Ispanijos globėjos šv. Marijos skulptūros. Po jų maldininkai renkasi bažnyčiose, kur vyksta budėjimo pamaldos. Kaip ir Lietuvoje, šventinama vanduo ir ugnis. O paryčiais po miestą maldininkai vėl pasklinda miestelėnams pranešdami gerąją žinią ir kviesdami į naujas Velykų eitynes. Šį kartą jos prasideda prie katedros, o užsibaigia jau prie parapijų bažnyčių. Jų link ant vyrų pečių pajuda ir prisikėlusį Kristų vaizduojančios skulptūrų kompozicijos.
Baltai apsitaisę procesijų dalyviai šį kartą jau nebeslepia po gobtuvais savo veidų ir eisenas stebintiems vaikams iš užančio traukia specialius proginius saldainius bei pyragaičius.
Vengrai šventina kvapiuoju vandeniu
Vengrijoje Velykų išvakarėse tikintieji dažo kiaušinius visomis vaivorykštės spalvomis.
Kiaušinių marginimas yra viena iš tautodailės šakų, o margučio dovanojimas laikomas sėkmę nešančiu ritualu.
Vėlai vakare į lovą miegantiems vaikams padedama mažų dovanėlių.
Ant tradicinio Velykų stalo privalo būti velykinių kiaušinių, krienų, pyrago ir karšto šokolado. Tačiau vengrų Velykos tikrai neįsivaizduojamos be kumpio – kepto, virto ar rūkyto. Net velykiniai kiaušiniai verdami kumpio nuovire ar sultinyje.
Papusryčiavusieji keliauja į bažnyčią pasimelsti.
Velykų pirmadienį jaunimas džiaugiasi tradiciniu „šventinimu“.
Vengrijoje per Velykas kliūna merginoms. Seniau vaikinai merginas nuo galvos iki kojų apipildavo vandeniu, o dabar apšlaksto kvepalais ir už tai reikalauja bučinio arba margučio.
Priimta dovanoti dažytus ar šokoladinius kiaušinius, angelų figūrėles bei šventųjų skulptūrėles.
Švedijoje – saldainiai vaikams
Švedijoje vaikai prieš Velykas persirengia raganomis, senėmis ir seniais.
Apsitaisę skarmalais, jie Didįjį ketvirtadienį arba Didįjį šeštadienį vaikšto nuo durų prie durų prašydami saldumynų.
Mainais už saldainius vaikai kartais dalija savo pieštus atvirukus su velykiniais linkėjimais.
Kaip ir kaimynai suomiai, švedai Velykų dieną degina laužus ir leidžia fejerverkus.
Bulgarijoje per langą skrenda puodynės
Bulgarijoje gyvuoja velykinis paprotys per langus mėtyti molines puodynes.
Prieš sukulian, šios dažnai išpaišomos ir aprašinėjamos linkėjimais.
Kaip ir graikai, bulgarai tiki, kad radusiajam tokio puodo šukę ji atneš laimę.
Kai kuriose šalies vietovėse jau suvalgytų velykinių margučių lukštai paliekami prie vartų, kad apsaugotų namus nuo piktųjų dvasių.
Velykoms bulgarai dažnai puošiasi naujais drabužiais, simbolizuojančiais pavasarinį atgimimą.
Velykų medžiai su cigaretėmis
Papua Naujojoje Gvinėjoje nei iš paprastų, nei tuo labiau šokoladinių kiaušinių jokio grožio nebūtų – aplinkui karščiu alsuojančios džiunglės.
Todėl Velykų medžiai prie bažnyčių čia puošiami tabako lazdelėmis ir cigaretėmis, kurios po šventinių mišių išdalijamos.
Norvegai narplioja detektyvus
Norvegijoje Velykos – detektyvų metas.
Televizijos rodo kriminalinius serialus, o prieššventinėmis dienomis planuojami naujų detektyvinių romanų leidimai.
Velykoms norvegai išvažinėja į savo namelius kalnuose ar miško trobeles ir leidžia šventes jei ne priešais televizorių, tai su knyga rankose nekantraudami išsiaiškinti, kas gi įvykdė nusikaltimą.
Net ant pieno pakuočių spausdinamos trumpos detektyvinės istorijos.
O viskas prasidėjo nuo prieš šimtą metų, 1923-iaisiais išleisto romano apie traukinio apiplėšimą Bergene.
Kažkam kilo geniali idėja prieš pat Verbų sekmadienį pareklamuoti knygą laikraštyje taip, tarytum geležinkelyje būtų įvykdytas tikras nusikaltimas, ir ant šio kabliuko užkibę norvegai iki šiol atsisako jį paleisti.
