Liuteronų nuomonė, iš kur atsirado vienuoliai.
Prieš penkis amžius iki „Facebook“ ir „Arabų pavasario“ socialinė medija prisidėjo prie reformacijos.
Istorija girdėta: dešimtmečius rusena nepasitenkinimas, o nauja medijos forma autoritarinio režimo oponentams įteikia būdą išreikšti savo pažiūras, rodyti solidarumą ir koordinuoti veiksmus. Protestuotojų žinia socialiniais tinklais sklinda it virusas: jos nebeįmanoma nuslopinti, ir paaiškėja, kokiu mastu visuomenė palaiko revoliuciją. Tobulesnės leidybos technologijos ir socialiniai tinklai kartu it katalizatorius išjudina socialinius pokyčius, kai anksčiau pastangos būdavo bevaisės.
Taip nutiko per „Arabų pavasarį“. Tas pat nutiko ir prieš beveik 500 metų, reformacijos laikais, kai Martinas Lutheris su talkininkais pasitelkė naujas tų dienų žiniasklaidos priemones (pamfletus, balades, medžio raižinius) ir išplatino jas socialiniais tinklais skelbdami žinią apie religinę reformą.
Mokslininkai seniai ginčijasi, kokią reikšmę, telkiant visuomenės paramą reformacijai, turėjo spauda, žodiniai pasakojimai ir vaizdinė medžiaga. Kai kurie tvirtino, kad pagrindinis vaidmuo teko spaudai – anuomet gana naujai technologijai. Šio požiūrio oponentai akcentuoja, koks svarbus pamokslavimas ir kitos žodinio pasakojimo formos. Neseniai istorikai pabrėžė, kad reformacijos laikais sklaidos priemonės pasitarnaudavo duodant visuomenei ženklą ir koordinuojant visuomenės nuomonę.
Nūnai internetas siūlo naują požiūrio kampą į šią užtrukusią diskusiją: svarbus veiksnys buvo ne pati spaudos mašina (kuri atsirado dar XV a. viduryje), o platesnė sistema, kai naujienomis ir nuomonėmis dalijamasi socialiniais tinklais, kurie šiandien vadinami „socialine medija“. Kaip ir arabų revoliucionieriai, M. Lutheris labai greitai perprato šios naujos terpės dinamiką ir sugalvojo, kaip per ją galėtų pasklisti jo žinia.
Nauja žinutė iš M. Lutherio
Paprastai teigiama, kad reformacija prasidėjo 1517 m. spalio 31 d., kai M. Lutheris prie bažnyčios durų Vitenberge prikalė savo „95 tezes apie indulgencijų galią ir veiksmingumą“. „95 tezės“ buvo lotynų kalba parašyti teiginiai, kuriuos, andainykščiu akademiniu papročiu, jis norėjo aptarti atviruose debatuose universitete. M. Lutherį, anuomet nežymų teologą ir pastorių, savo elgesiu įsiutino dominikonų prioras Johannas Tetzelis, kuris prekiavo indulgencijomis norėdamas surinkti pinigų mylimam jo boso, popiežiaus Leono X, projektui: Šv. Petro bazilikos rekonstrukcijai Romoje. Atiduokite pinigus, skelbė J. Tetzelio reklaminis tekstas, ir pasirūpinsime, kad jūsų mirę artimieji neįstrigtų skaistykloje. Tokį šiurkštų indulgencijų doktrinos pavertimą komercine preke, įkūnytą J. Tetzelio šūkyje „Monetai vos dėžutėj suskambėjus, jau siela iš skaistyklos bus išėjus“, M. Lutheris laikė „šventeivišku tikinčiųjų apgaudinėjimu“ ir akį rėžiančiu simptomu, kad reikia plataus masto reformų. Ant bažnyčios durų, kurios atstojo universiteto skelbimų lentą, iškabintas teiginių sąrašas buvo standartinis būdas skelbti viešas diskusijas.
Nors „95 tezės“ buvo parašytos lotyniškai, jos iškart sukėlė sujudimą: iš pradžių – Vitenbergo akademinėje aplinkoje, o tuomet plačiau. 1517 m. gruodį spausdintos tezių versijos kaip pamfletai ir atskiri lakštai vienu metu pasirodė Leipcige, Niurnberge ir Bazelyje, apmokėti M. Lutherio draugų, kuriems jis išsiuntė kopijas. Netrukus pasirodė ir po visus vokiškai kalbančius kraštus sparčiai išplito vertimai į vokiečių kalbą, kuriuos galėjo skaityti ne tik lotyniškai mokantys akademikai ir dvasiškiai, bet ir platesnė visuomenė. M. Lutherio draugas Friedrichas Myconiusas vėliau rašė, kad „tepraėjo vos 14 dienų, ir teiginiai jau buvo žinomi visoje Vokietijoje, o po keturių savaičių su jais buvo susipažinęs beveik visas krikščioniškas pasaulis“.
Matydamas neplanuotą, bet spartų „95 tezių“ plitimą M. Lutheris suprato, kad vieno asmens kitam perduodamas turinys gali greitai pasiekti plačią auditoriją. „Jie spausdinami ir platinami daug greičiau, nei tikėjausi“, – 1518 m. kovą rašė jis leidėjui iš Niurnbergo, kuris išleido vokišką tezių vertimą. Bet rašymas moksline lotynų kalba ir vertimas į vokiečių kalbą nebuvo geriausias būdas kreiptis į platesnę visuomenę. M. Lutheris rašė: „Būčiau kalbėjęs visai kitaip ir daug aiškiau, jeigu būčiau žinojęs, kas nutiks.“ Vėliau tą mėnesį išleisdamas savo „Pamokslą apie indulgencijas ir malonę“ jis perėjo prie vokiečių kalbos vengdamas regioninio žodyno, idant jo žodžiai būtų suprantami nuo Reino krašto iki Saksonijos. Pamfletą, kuris žaibiškai išpopuliarėjo, daugelis laiko tikrąja reformacijos pradžia.
Ta informacijos sklaidos aplinka, kurią M. Lutheris parodė sugebąs taip puikiai valdyti, turi daug bendro su šiandienos internetine tinklaraščių, socialinių tinklų ir diskusijų gijų ekosistema. Tai buvo decentralizuota sistema, kurioje platinimu rūpinosi nariai, bendrai spręsdami, kuriuos pranešimus paskleisti dalijantis ir rekomenduojant. Šiuolaikiniai žiniasklaidos teoretikai tokios sistemos narius vadina „įtinklinta visuomene“, o ne „auditorija“, nes informaciją jie ne tik vartoja. Naujo pamfleto tekstą M. Lutheris perduodavo palankiam spaustuvininkui (pinigai nebūdavo mokami) ir laukdavo, kol spaudos centrų tinklu pamfletas nuvilnys per visą Vokietiją.
H. Mubarakas ir Leonas X – senieji režimai.
Skirtingai nuo didelių knygų, kurioms spausdinti reikėjo savaičių arba mėnesių, pamfletą buvo galima atspausdinti per dieną ar dvi. Egzemplioriai iš pradinio tiražo – kaina buvo maždaug kaip viščiuko – pirmiausia pasklisdavo tame mieste, kur buvo atspausdinti. Prijaučiantys M. Lutheriui rekomenduodavo juos draugams. Knygų pardavėjai juos reklamuodavo, o klajojantys prekeiviai platindavo. Keliaujantys pirkliai ir pamokslautojai gautus egzempliorius nešdavosi į kitus miestus, o jiems sukėlus pakankamą susidomėjimą vietiniai spaustuvininkai mikliai paruošdavo savo tiražus, po tūkstantį ar panašiai, vildamiesi pasipelnyti iš šurmulio. Taigi populiarus pamfletas sparčiai pasklisdavo nedalyvaujant autoriui.
Kaip šiandieniai „Patinka“ arba informacijos perskelbimas „Twitter“ svetainėje, papildomo tiražo skaičius rodo informacijos populiarumą. M. Lutherio pamfletus graibstyte graibstė; jo amžininkas pastebėjo, kad jie „buvo ne tiek parduodami, kiek čiumpami“. Pirmas vokiškai parašytas M. Lutherio pamfletas „Pamokslas apie indulgencijas ir malonę“ vien 1518 m. buvo pakartotinai spausdinamas 14 kartų: kaskart po mažiausiai tūkstantį egzempliorių. Iš 6 tūkst. skirtingų pamfletų, kurie vokiškai kalbančiuose kraštuose buvo išleisti 1520–1526 m., apie 1,7 tūkst. buvo kelių tuzinų M. Lutherio darbų tiražai. Iš viso per pirmą reformacijos dešimtmetį buvo atspausdinti 6–7 mln. pamfletų; daugiau kaip ketvirtis iš jų – M. Lutherio.
Nors M. Lutheris buvo produktyviausias ir populiariausias autorius, abiejose debatų pusėse nestigo kitų. Indulgencijomis prekiavęs J. Tetzelis vienas pirmųjų atsakė spausdintu žodžiu atsikirsdamas savu tezių rinkiniu. Kiti naujuoju pamfletų formatu pasinaudojo išreikšdami savo nuomonę apie M. Lutherio argumentų esmę, pasisakydami tiek už, tiek prieš, kaip daro pasiginčyti mėgstantys tinklaraštininkai. Savo „Dialoge prieš įžūlias Martino Lutherio tezes“ popiežių nuo M. Lutherio gynė Sylvesteris Mazzolini. M. Lutherį jis pavadino „raupsuotuoju su žalvario smegenimis ir geležies nosimi“, o šio argumentus atmetė remdamasis popiežiaus neklystamumu. M. Lutheris, kuris neatsakęs nesutiko praleisti nė vieno prieštaravimo, vos per dvi dienas atsakė savu pamfletu atsikirsdamas tuo pačiu. „Apgailestauju, kad niekinau J. Tetzelį, – rašė jis. – Kad ir koks jis absurdiškas, už jus jis buvo nuovokesnis. Jūs necituojate Šventraščio. Jūs nepateikiate priežasčių.“
Galimybė sekti ir aptarti tokius pasišaudymus nuomonėmis, kai norėdamas užginčyti kiekvienas autorius cituoja oponento žodžius, žmonėms davė jaudinantį, dar niekad nepatirtą jausmą, kad jie dalyvauja didžiuliuose, plataus masto debatuose. Argumentus apie M. Lutherio pažiūrų vertę, skambančius jų socialiniuose rateliuose, buvo galima laikyti daug platesnio diskurso – tiek žodinio, tiek spausdinto – dalimi. Daug pamfletų skaitytoją ragino aptarti turinį su kitais ir skaityti garsiai neraštingiesiems. Žmonės pamfletus skaitė ir juos aptarė namie su šeima, grupėse su draugais ir smuklėse bei tavernose. Saksonijoje M. Lutherio pamfletai buvo skaitomi verpiant rateliais, o Tirolyje – kepyklose. Kartais ištisos kurio nors miesto audėjų arba odininkų gildijos pasiskelbdavo reformacijos šalininkėmis, ir tai rodė, kad M. Lutherio idėjos buvo propaguojamos darbovietėse. Vienas stebėtojas 1523 m. pažymėjo, kad Ulme geresnių pamokslų išgirsi smuklėse nei bažnyčiose, o Bazelyje 1524 m. būta skundų, kad miesto tavernose žmonės pamokslauja iš knygų ir pamfletų. Prie debatų prisidėjo daugelis: nuo Anglijos karaliaus Henriko VIII, kurio M. Lutherį užsipuolantis traktatas (parašytas kartu su Thomasu More’u) pelnė jam popiežiaus suteiktą „tikėjimo gynėjo“ titulą, iki batsiuvio Hanso Sachso iš Niurnbergo, kuris parašė seriją itin populiarių, M. Lutherį palaikančių dainų.
Daugialypė kampanija
Reformacijos laikų socialiniais tinklais plito ne tik žodžiai: muzika ir atvaizdai irgi. Kaip ir pamfletas, naujienų baladė buvo gana nauja informacijos sklaidos forma. To meto įvykiai būdavo nusakomi poetiškai ir dažnai perdėtai, parinkus pažįstamą melodiją, kad būtų lengva išmokti, dainuoti ir mokyti kitus. Naujienų baladės dažnai būdavo su skolintomis melodijomis, religinę melodiją tyčia suplakant su pasaulietiškais ar net šventvagiškais žodžiais. Jas platindavo atspausdindami žodžius, o prieraše nurodydavo, pagal kurią melodiją dainuoti. Išmokus tokią dainelę, per bendruomenės pasidainavimus ji galėjo plisti net tarp neraštingų žmonių.
Tiek reformatoriai, tiek katalikai šia nauja forma naudojosi skleisdami informaciją ir užsipuldami priešus. Pirmas M. Lutherio bandymas imtis naujienų baladžių žanro „Pradedame dainuoti naują dainą“ pasakojo istoriją apie du vienuolius, kuriems 1523 m. Briuselyje buvo įvykdyta mirties bausmė, kai šie atsisakė išsižadėti liuteroniškų įsitikinimų. M. Lutherio priešai dainoje jį pasmerkė kaip antikristą, o šalininkai tuo pačiu apkaltino popiežių ir užgauliojo katalikų teologus („Ožy, gana tau bliauti“, – patariama vienam iš jų). Manoma, kad pats M. Lutheris sukūrė dainelę „Dabar išvarom popiežių“, parodijuojančią liaudies dainą „Dabar išvarom žiemą“, kurios melodija buvo pasiskolinta:
Dabar išvarom popiežių
iš Kristaus bažnyčios ir Dievo namų.
Ten jis karaliavo sėdamas mirtį
ir sugundė nesuskaičiuojamą daugybę sielų.
Dabar eik sau, prakeiktasis sūnau,
kekše Babilono. Esi bjaurastis ir antikristas,
apsimelavęs, mirtį nešantis ir klastingas.
Dar viena propagandos forma – medžio raižiniai. Drąsių piešinių ir trumpo teksto derinys, spausdinamas ant atskiro lapo, žinią galėjo perduoti žmonėms, kurie rašto nežinojo arba žinojo nedaug, o pamokslautojai raižinius naudojo kaip vaizdinę priemonę. M. Lutheris pastebėjo, kad „be atvaizdų negalime nei galvoti, nei ką nors suprasti“. Kai kurie religiniai medžio raižiniai buvo įmantrūs, su sudėtingomis aliuzijomis ir prasmių klodais, kuriuos įžvelgdavo tik išsilavinę žmonės. Pavyzdžiui, „Passional Christi und Antichristi“ buvo atvaizdų serija, kuriuose Kristaus pamaldumas buvo supriešinamas su popiežiaus dekadansu ir korupcija. Kiti buvo stulbinamai grubūs ir vaizdūs, kaip antai „Vienuolių kilmė“ (žr. iliustraciją straipsnio pradžioje), vaizduojantis tris velnius, kurie tuštinasi vienuoliais. Geriausius paruošė M. Lutherio draugas Lucasas Cranachas. M. Lutherio oponentai atsakė savais medžio raižiniais: „Lutherio erezijos žaidime“ (žr. iliustraciją kairėje) vaizduojama, kaip jis, padedamas trijų velnių, verda troškinį, o iš puodo virsta garai, pavadinti melu, puikybe, pavydu, erezija ir taip toliau.
Pažirus pamfletų, baladžių ir medžio raižinių krušai, viešoji nuomonė aiškiai krypo į M. Lutherio pusę. „Tušti tauškalai ir nederamos knygos“ gadina žmones, nerimavo vienas vyskupas. „Kasdien kaip iš kibiro pilasi liuteroniški traktatai vokiečių ir lotynų kalbomis be M. Lutherio traktatų daugiau čia nieko negausi“, – 1521-aisiais dejavo Leono X pasiuntinys Vokietijoje Aleanderis. Iš maždaug 60 dvasininkų, kurie susibūrė ginti popiežiaus, didžiuma rašė moksliška ir nesuprantama lotynų kalba (tradicine teologijai), o ne vokiškai. M. Lutherio darbai plito it ugnis, o jų pamfletai geso vietoje. Mėginimai cenzūruoti irgi nepavyko. Leipcigo spaustuvininkams buvo uždrausta tiek spausdinti M. Lutherio arba jo sąjungininkų darbus, tiek jais prekiauti, bet miestą vis tiek pasiekdavo kitur atspausdinta medžiaga. Miesto taryba Saksonijos hercogui skundėsi, kad spaustuvininkams gresia prarasti „namą, namus ir visą pragyvenimo šaltinį“, nes „jiems neleidžiama nei prekiauti tuo, kuo būtų mielai prekiaujama ir kas paklausu, nei turėti“. Jie turėjo krūvas katalikų pamfletų, „bet tai, ko jie turi per akis, niekas nenori ir net dykai neišdalinsi“.
M. Lutherio priešai jo idėjų plitimą lygino su liga. 1520 m. popiežiaus bulėje, grasinančioje M. Lutheriui ekskomunikacija, buvo teigiama, kad jos tikslas „užkirsti kelią šiam marui ir vėžiui, jog jis daugiau nebeplistų“. 1521 m. Vormso ediktas perspėjo, kad M. Lutherio žinios plitimą reikia sustabdyti, kitaip „šita negalia užsikrės visa vokiečių tauta, o vėliau ir visos kitos tautos“. Bet buvo per vėlu: infekcija užvaldė Vokietiją ir ne tik. Pavartojant šių laikų frazeologizmą: M. Lutherio žinia pasklido it virusas.
Nuo Vitenbergo iki „Facebook“
Pirmaisiais reformacijos metais buvo pavojinga reikšti paramą M. Lutherio pažiūroms pamokslaujant, rekomenduojant pamfletą arba dainuojant prieš popiežių nukreiptą naujienų baladę. Skubiai malšindami pavienius pasipriešinimo protrūkius autokratiniai režimai oponentams atima norą pasisakyti ir burtis. Taigi kyla bendrų veiksmų problema, kai žmonės nepatenkinti, bet nežino, ar daug jaučiančių tokį pat nepasitenkinimą, pastebėjo sociologė Zeynep Tufekci iš Šiaurės Karolinos universiteto, turėdama omenyje „Arabų pavasarį“. Jos tvirtinimu, Egipto ir Tuniso diktatūros tiek laiko išliko dėl to, kad nors daug žmonių tų režimų itin nemėgo, jie negalėjo būti tikri, ar kiti jaučiasi taip pat. Tačiau 2011 m. pradžioje pratrūkus neramumams, socialinės medijos svetainės daugybei žmonių leido masiškai ir greitai bendraminčius informuoti apie savo pasirinkimą, ir taip susiformavo „informacijos kaskados“, davusios postūmį tolesniems veiksmams.
Tas pat nutiko per reformaciją. 1523–1524 m. augęs pamfletų populiarumas – o didžioji jų masė palaikė reformą – pasitarnavo kaip kolektyvinis signalizavimo mechanizmas. Kaip knygoje „Reformation and the Culture of Persuasion“ („Reformacija ir įtikinėjimo kultūra“) rašo reformacijos specialistas Andrew Pettegree iš Šv. Andriaus universiteto: „Būtent ta gausybė, ta pavadinimų kaskada sukūrė triuškinančio antplūdžio, nesustabdomo nuomonių srauto įspūdį Pamfletai ir jų pirkėjai kartu sukūrė neatremiamos jėgos įspūdį.“ Nors 1521 m. M. Lutherį paskelbė eretiku, o Bažnyčia uždraudė turėti arba skaityti jo darbus, dėl vietinės politinės ir visuomeninės paramos mastų M. Lutheris išsisuko nuo mirties bausmės, o reformacija įsitvirtino didžiojoje Vokietijos dalyje.
Šiuolaikinė visuomenė linkusi save laikyti kažkuo geresne už ankstesnes, o technologijų pažanga pranašumo jausmą tik sustiprina. Bet istorija moko, kad po saule nieko naujo. Prancūzijoje prieš revoliuciją veikusius dalijimosi informacija tinklus tyrinėjęs istorikas Robertas Darntonas iš Harvardo universiteto tvirtina, kad „ryšio technologijų stebuklai dabartyje paskatino klaidingą praeities suvokimą, netgi jausmą, kad komunikacija neturi istorijos arba kad prieš atsirandant televizijai ir internetui nebūta jokių svarbių temų“. Socialinė medija nėra negirdėta naujovė – tai tiesiog senos tradicijos tąsa. Galbūt šiuolaikiniais skaitmeniniais tinklais ryšį užmegzti galima greičiau, bet net prieš 500 metų dalijimasis turiniu galėjo padėti sukelti revoliuciją. Šiandienės socialinės medijos sistemos ne tik jungia mus tarpusavyje, bet ir jungia mus su praeitimi.
