Scanpix nuotr.
Politinis žydų siekis izoliuoti palestiniečius padėjo „Hamas“ įtvirtinti kontrolę Gazos ruože.
Ir Izraelio vyriausybė, ir žiniasklaida, ir bet kuris gatvėje sutiktas žmogus sako „Linčo teismas“, kalbėdami apie įvykį, kai Izraelio laivynas gegužės 31-ąją sulaikė šešių laivų daugianacionalinę flotilę, mėginančią į Gazą nuplukdyti pagalbos. O nulinčiuoti siekusios minios aukos, izraeliečių akimis, buvo ne operacijos metu nušauti Palestiną remiantys aktyvistai, tarp kurių – devyni turkai, ir ne tuzinai kitų aktyvistų, kurie buvo sužeisti, o Izraelio komandosai, kurie buvo užpulti vėzdais ir lazdomis, kai šie iš sraigtasparnių iššoko į flagmano, Turkijos laivo „Mavi Marmara“, denį.
Vienas populiarus apžvalgininkas „linčiavimo“ metaforą pritaikė ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, kurios valstybės narės birželio 1-ąją vienbalsiai pasmerkė „veiksmus, dėl kurių prarastos bent dešimties civilių gyvybė“, ir paragino atlikti „skubų, nešališką, patikimą ir skaidrų tyrimą“. JAV diplomatai stengėsi sušvelninti gerokai šiurkštesnius Turkijos ir kitų valstybių žodžius, tačiau tai, kad B. Obamos administracija nesugebėjo visiškai vetuoti bet kokio Izraelio smerkimo, Izraelyje laikoma beveik išdavyste. Izraelio užsienio žvalgybos skyriaus „Mossad“ vadovas vieną Kneseto komitetą perspėjo, kad Izraelis Jungtinėms Valstijoms vis „menkesnis strateginis turtas“.
Regis, skirtumas tarp to, kaip save ir savo veiksmus vertina Izraelis, ir to, kaip tai vertina likęs pasaulis, dar niekada nebuvo toks didelis. Ir dar niekas jo taip neišryškino kaip nevykusi operacija Viduržemio jūroje – apie 80 km nuo Izraelio (ir Gazos) kranto. Per viso pasaulio miestus nusirito demonstracijų prieš Izraelį banga, o Turkija atšaukė savo ambasadorių.
Izraelyje praraja tarp kairiųjų liberalų ir dešiniosios-religinės valdančiosios koalicijos, atstovaujančios daugumos nuomonei, irgi akivaizdžiai didėja. Tokie rašytojai kaip Amosas Ozas ir Davidas Grossmanas kartu su kairiaisiais politikais šią savaitę sukritikavo visą „Hamas“ valdomo Gazos ruožo blokados ir boikoto politiką. Bet jų nuomonę daugelis pasmerkė kaip išdavystę ir pralaimėjimo politiką.
O tikrieji didžiulio teisiosios aukos fasado įtrūkimai pasirodė esą tai, kaip buvo vykdoma karinė jūrų operacija. Netgi tie politikai ir generolai, primygtinai teigiantys, kad aktyvistai yra „mūsų kariams pasalą surengę su „Al-Qaeda“ susiję samdiniai“, negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl karinio jūrų laivyno komandosų būrys įkliuvo tiesiai į tą pasalą.
Armijoje kaltintas žvalgybos skyrius, nesugebėjęs numatyti, kaip bus sutiktos karinės pajėgos. Kabinete prasidėjo abipusiai kaltinimai. Benjamino Netanyahu patarėjai kurį laiką netgi niurzgėjo, kad sprendimą dėl operacijos priėmęs gynybos ministras Ehudas Barakas yra pernelyg didelis karštuolis. Bet šias kalbas greit nuslopino. Ministras pirmininkas neabejotinai nėra pasirengęs nusitaikyti į Darbo partijos lyderį, tapusį artimu jo politiniu sąjungininku, ir rizikuoti jį prarasti.
Tuo metu, kai situacijos kontrolė išslydo iš rankų, ministras pirmininkas lankėsi Kanadoje. Kitą dieną Baltuosiuose rūmuose jis turėjo susitikti su Baracku Obama, kur, kaip skelbė amerikiečiai, turėjo būti taisomi pairę santykiai po ne vieną mėnesį trukusios viešos įtampos. Jis dvejojo, bet galų gale atšaukė susitikimą ir išskrido namo. Baltieji rūmai bėdų užkluptam ministrui pirmininkui akivaizdžiai nepasiūlė petys į petį viešai pasirodyti greta B. Obamos, taip padėdami atremti kritiką. Vienas atstovas sakė, kad B. Netanyahu turi atvirą kvietimą grįžti.
Tuo tarpu B. Obama birželio 9-ąją Vašingtone susitiko su Palestinos prezidentu Mahmoudu Abbasu, siekdamas išgelbėti neseniai prasidėjusias netiesiogines taikos derybas tarp Izraelio ir Palestinos valdžios. Taip pasisukus įvykiams triumfuojanti „Hamas“ valdžią paragino nutraukti derybas.
Šiuo metu Izraeliui svarbiausia įtikinti Jungtines Valstijas padėti, kad tarptautiniams reikalavimams galėtų sukliudyti atlikti išorinį tyrimą, kuris, kaip baiminasi Izraelis, gali būti jam nepalankus. Pasak šaltinių iš Izraelio, JAV esą ragina B. Netanyahu nedelsiant sudaryti tyrimo grupę pačiame Izraelyje, kuriai vadovautų Aukščiausiojo teismo teisėjas. Bet Izraelio pareigūnai kartu baiminasi, kad už diplomatinę Vašingtono pagalbą, švelninant krizę, bus nustatyta kaina, teksiančią užmokėti per taikos derybas. Taiką palaikantys izraeliečių judėjimai išties viliasi, kad taip ir bus.
Izraelio diplomatai ir kariai nuolatos skambina į Stambulą, mėgindami išvengti visiško santykių su Turkija nutrūkimo. Abi šalys, o ypač jų kariniai aparatai, per dešimtmečius sukūrė strateginę partnerystę, kuri regione buvo neatkreipianti dėmesio, bet svarbi galios ašis. Bet pastaruoju metu, Turkijos ministrui pirmininkui Recepui Tayyipui Erdoganui kelis kartus karštai sukritikavus Izraelio politiką Gazoje, santykiai apkarto. Netrukus santykiai pablogės dar labiau, jei Turkija savo karinį laivyną pasiųs lydėti naujų laivų, ketinančių pažeisti blokadą. Izraelis pareiškė užkirsiąs kelią bet kokiems mėginimams.
Įkaitusi Gaza
Blokados veiksmingumą dabar priverstas iš naujo įvertinti ne tik Izraelis, bet ir JAV bei kitos Vakarų šalys, padėjusios izoliuoti Gazą ir laikydamos tai kovos su „Hamas“ priemone. Kaip šią savaitę nurodė idėjų kalvė „International Crisis Group“ – atsakingas ne tik Izraelis. „Daugelis tarptautinės bendrijos narių ne vienus metus palaikė politiką, kuria siekta izoliuoti Gazą, viliantis susilpninti „Hamas“. Tokia politika morališkai pasibaisėtina ir pasmerkta politiniam žlugimui. Ji pakenkė Gazos gyventojams, nesumažindama „Hamas“ kontrolės“.
Kai kurių aktyvistų nuotykio pabaiga.
Politiką pradėta taikyti 2005 metais, pirmosiomis savaitėmis Izraeliui pasitraukus iš Gazos. Iš pradžių JAV mėgino durų galutinai neužsklęsti, tarpininkaudama „Susitarimui dėl judėjimo ir susisiekimo“ su Izraeliu, kuriuo siekta, kad iš Gazos būtų galima per dieną eksportuoti šimtus sunkvežimių produktų, reguliariai siųsti autobusų kolonas į Vakarų krantą ir iš jo atverti palestiniečių kontroliuojamą perėją į Egiptą ties Rafahu. Bet susitarimas tebuvo popieriuje. Vos praėjus metams Gazos eksportas siekė vos 8 proc. sutartojo, Rafahas buvo uždarytas, ir nepasirodė nė vienas autobusas. Į „Hamas“ rankas papuolus visam ruožui, Izraelis jį paskelbė priešišku subjektu ir niekam nebeleido nei į teritoriją atvykti, nei iš jos išvykti.
Iš pradžių „Hamas“ ir kitos karingos grupuotės, apsvaigusios nuo sau pačioms prisiskirto sėkmingo Izraelio išvarymo, siekė prasilaužti sviediniais. 2004 metais Izraelį pasiekė 281 reaktyvinis sviedinys – dažniausiai savos gamybos, o 2008 metais jau 1 750; jų nuotolis nuo kelių kilometrų išaugo iki siekiančio Tel Avivo priemiesčius. Bet nukentėjusi nuo nuožmių Izraelio atsakomųjų veiksmų – ypač daugiausia letalinių pasekmių atnešusio 2009 metų sausio karo – „Hamas“ nutraukė ugnį ir tą patį padaryti privertė kitus. Kol kas šiais metais Izraelį pasiekė 34 reaktyviniai sviediniai – nė vieno jų nepaleido „Hamas“. „Hamas“ gina Izraelį“, – kikendamas sako vienas Izraelio užsienio reikalų ministerijos pareigūnas.
O „Hamas“ savo pastangas nukreipė į vidų. Apsiaustis, kuri Gazos gyventojus įkalino 40 km ilgio ir 10 km pločio ruože, „Hamas“ davė laisvę tą vietą lipdyti savaip. Jos lyderiai Gazą laiko kariniu vienuolynu ribat, o jos gyventojus – vienuoliais kovotojais murabitūn. Tai – sąsajos su XI amžių siekusiu judėjimu, kai prieš užgriūvant Maroko lygumas ir Andalūziją buvo pasitraukta į Maroko aukštumas. Kovą dėl išgyvenimo jie maitina tais pačiais terminais, kokius kadaise pasitelkė kovai su Izraeliu. Siekdami užsitikrinti aprūpinimą, jie sukūrė „rezistencinę“ ekonomiką, prižiūrėdami sudėtingo tunelių tinklo, besirangančio per Gazos sieną su Egiptu, kasimą.
Iš pradžių rezistencinės ekonomikos nepakako patenkinti žmonių poreikių. Bet šiandien, dėl tunelių, Gazos parduotuvių lentynos lūžte lūžta nuo prekių, kurios dažnai gaunamos pigiau ir greičiau nei tuomet, kai Izraelis atverdavo duris. Gervėmis įkeliami agregatai, kurie leidžia remontuoti kelius ir statyti būstus. Valdžia pripildė kraterius, kuriuos futbolo stadionuose išrausė Izraelio bombos, ir magistrales papuošė „katės akimis“. Skirtingai nuo kitur vykusių pokario remonto darbų, rekonstrukcija yra vietinė. Varžomos apribojimų, kuriuos nusistatė pačios ir kurie neleidžia pirkti kontrabanda atgabentų prekių, JTO ir kitos tarptautinės agentūros pačios pasišalino iš remonto darbų. Negalėdama įvežti cemento savo mokykloms remontuoti, JTO palestiniečių pabėgėlių agentūra UNRWA, kuri moko pusę Gazos vaikų, pradėjo vaikus mokyti jūriniuose konteineriuose, kol Izraelis ir jų neuždraudė.
Humanitarinės įstaigos, stebinčios išorinį finansavimą, sielvartauja dėl statybų trūkumo. Bet jų indeksai šauna pro šalį. Gazoje vyksta atstatymas, o „Hamas“ visuomenę formuoja pagal savo atvaizdą. Dabar tuneliais kasmet pervežami didžiuliai kiekiai prekių, sukuriant naują ekonomiką, iš kurios „Hamas“ susižeria nemažą pelno dalį, leidžiančią finansuoti valdymą. „Apsiaustis – tai dovana“, – sako vienas „Hamas“ ministras.
Šiuos darbus koordinuoja nepaprastai puikiai veikiantis biurokratinis aparatas. Siekdama finansuoti savo pusės milijardo dolerių metinį biudžetą, „Hamas“ vyriausybė nustatė efektyvius mokesčius, pakeldama importo muitus tuneliu vežamoms prekėms, įskaitant cigaretes, benziną, drabužius ir duoną. Pareigūnai teigia patys apsirūpiną melionais (pakelėse sukrautais į aukštas krūvas) ir svogūnais, o kiaušinių kaina nukrito ir siekia tik pusę taikomos Vakarų krante. Kadangi Izraelio laivynas riboja žvejybą jūroje, „Hamas“ atidaro žuvininkystės ūkius buvusiose Izraelio gyvenvietėse. Jos institucijos internete skelbia vyriausybės direktyvų santraukas ir valstybės tarnybos egzaminų rezultatus (jų teigimu, pagrįstus nuopelnais, o ne priklausomybe frakcijoms), o naujausią informaciją apie autobusų ir perėjos grafikus tiems keliems laimingiesiems, kuriems leista vykti į Egiptą, siunčia trumposiomis žinutėmis.
Bet Gazos gyventojų nenaudai apsiaustis taip pat leido sustiprinti kontrolę. Įdarbinusi kovotojus iš savo „Ezz al-Din al-Qassam“ brigadų, kurios kovai su Izraeliu dislokuotos iki šiol, „Hamas“ vidaus saugumo tarnyba ribotus brigadų kodeksus taiko siekdama pažaboti visuomenę. Taip pasiektas stabilumas, bet už jį mokama karaliaujančia baime. Kai konkuruojantys islamistai Rafahe viešai pasmerkė „Hamas“ valdžią, kovotojai įsiveržė į mečetę ir nužudė jos maldininkus. Protestuojantys, kad didinami mokesčiai prispaudė žmones, kuriuos jau slegia apsiaustis, kairieji buvo sukišti į kalėjimą. Vėl įvesta mirties bausmė. Ir „Hamas“ pajėgos, abejingos palyginimams su Izraeliu, buldozeriais nuvertė Gazos gyventojų namus, kurie į buvusių gyvenviečių teritorijas įsikėlė be leidimo. Iš klestinčios politinės kultūros liko vienos frakcijos valstybė.
Institucijose įdarbinama nauja karta itin motyvuotų „Hamas“ kadrų, kurie, skirtingai nuo vyresniųjų, nestudijavo užsienyje ir dėl siauro akiračio bei apsiausties mentaliteto į svetimuosius – palestiniečius ir užsieniečius – žiūri įtariai. Auga įtampa su vyresniąja karta, įskaitant ministrą pirmininką Ismailą Haniyehą, kuris po to, kai buvo užpultos JTO vasaros stovyklos, prašė būti tolerantiškais.
Keli „Hamas“ senbuviai, išsilavinimą gavę Maskvoje ir Damaske, perspėjo, kad trokšdamas valdžios judėjimas rizikuoja išduoti savo religinius principus. Jų prašymų niekas neišgirdo. Antroji „Hamas“ karta – visą gyvenimą okupacijos sąlygomis pragyvenę 30-mečiai ir šiek tiek vyresni – mėgaujasi pareigų suteikta valdžia, nors neturi aiškios vizijos, ką jie ketina daryti dėl savo galių.
Atvėrus sienas, kad Gazos gyventojai vėl galėtų keliauti, o vidun prasiskverbtų kitokia įtaka, tą nevaržomą absoliutizmą tai galėtų pakirsti. Bet, regis, nedaugelis tarptautinių politikos strategų žino, ką arba kaip daryti. Trejus metus Palestinos valdžia Vakarų krante, remiama iždininkų iš Vakarų, su savo varžovais iš „Hamas“ rungėsi grožio konkurse; daugelis jų tebėra nelinkę didinti Gazos šansų. Egiptas nepatikliai tebežiūri į dar vieną islamišką kaimyną (pakankamą galvos skausmą jau kelia Sudanas). O Izraeliui apsiaustimi gal ir nepavyko išlaisvinti pagrobto žydų kareivio Gilado Shalito arba Gazos gyventojų pilvus taip išsekinti, kad jie sukiltų prieš „Hamas“ (tai dvi oficialios apsiaustį pateisinančios aplinkybės), bet jis laimėjo vertingesnį prizą – suskaldė Palestinos valstybės valdymą. Yra teigiančių, kad kaip Izraelis įkurdino žydų naujakurius, siekdamas sukliudyti susitarimui dėl dviejų valstybių, taip dabar jis sėkmingai įtvirtino „Hamas“.
Dėl tarptautinių protestų ir Izraelis, ir Egiptas ėmėsi laikinų priemonių susilpninti blokadą. Bet reikia formalesnio apsauginio vožtuvo. Yra daugybė galimų būdų, tačiau kiekvienas turi savų trūkumų. Dėl Izraelio bombardavimo nebeveikia oro uostas. Jūrų uosto statybos sustabdytos, nes trūksta medžiagų. Izraeliui vėl leidus kirsti jo teritoriją, tai atstatytų Gazos ryšius su likusia Palestinos dalimi. Bet „Hamas“, kuri taip pat mielai išsilaisvintų iš Izraelio, kaip ir Izraelis iš jos, pageidauja Rafahoje prie Egipto sienos atverti vartus į islamiškąjį pasaulį.
Regiono ir Vakarų politikos strategai lyg ir vylėsi, kad pačių palestiniečių susitaikymas užbaigtų apsiaustį, bet prezidento M. Abbaso patarėjai Ramalahe siūlo kitą variantą. Jie ragina jį nedelsiant keliauti į Gazą ir išreikšti paramą savo apsiaustiems žmonėms ir propaguoti federalinį susitarimą, pagal kurį abi vyriausybės galėtų ir toliau valdyti jam diriguojant, bet tam nepritaria ir Izraelis, ir „Hamas“. Jei prie to bus pridėta per 4 mlrd. JAV dolerių, kuriuos arabų ir Vakarų donorai pažadėjo Gazai po 2009 metų sausio karo, toks susitarimas dar gali įtikti. Bet draugiškų santykių atnaujinimo Palestinoje perspektyva tebeatrodo gerokai tolesnė už naujos flotilės kelionę.
