Kliūtys pasitraukti aukštos, bet tvirtai nusistačiusi šalis vis tiek galėtų per jas persiropšti.
Narystė euro zonoje turi būti amžiams. Europos valiutų sąjunga turėtų būti atspari tokioms spekuliacinėms atakoms, kurios 1992–1993 metais suardė valiutų kurso mechanizmą – prieš įvedant eurą naudotą fiksuotų kursų sistemą. Iš tų laikų atmenama, kad užsienio valiutų rinkoms mieliau renkantis vieną, o ne kitą valiutą, galima palaužti netgi tvirčiausią oficialią gynybą, gaunamą susiejus abi valiutas. Euro zonoje niekas negali būti priverstas devalvuoti, nes niekas neturi valiutos, kurios vertę galima sumažinti.
2010 metais euro zonos obligacijų rinkose kilusi įtampa rodo, kad rinkos turi kitų būdų įvaryti pleištą tarp stipraus ir silpno. Suderinta prekyba vyriausybės obligacijomis iš pradžių Graikiją, o dabar ir Airiją privertė iš kitų Europos Sąjungos šalių ir TVF prašyti gelbėjimo paskolų. Intensyvios terapijos palatoje prie jų netrukus gali prisijungti ir Portugalija. Rinkos stebi Ispaniją, o nemalonumai artinasi ir prie Italijos, kurios viešoji skola pagal dydį pasaulyje užima trečiąją vietą.
Taigi įvedus eurą prasidėjęs vyriausybės obligacijų pelningumo susiliejimas staiga pasuko į kitą pusę. Mintis, kad eurą irgi galima panaikinti ir kad viena arba kelios šalys gali grįžti prie nacionalinės valiutos, nebeatrodo neįmanoma. Tai daug kainuotų, o rimtą finansinį šoką patirtų ir pasitraukiantieji, ir paliktieji. Bet nors pasitraukimo barjeras aukštas, jį įveikti įmanoma.
Pagalvojus apie valiutų zonos suardymą, kyla bent trys klausimai. Pirma, dėl ko šalis nutartų trauktis? Antra, kaip šaliai pavyktų pereiti prie naujos valiutos? Trečia, ir turbūt svarbiausia, ar pasitraukusiems be euro bus geriau nei su euru?
Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalis gali nuspręsti atsisakyti euro, yra ta, kad ji atgautų prisijungiant paaukotą piniginę nepriklausomybę ir pinigų politiką galėtų derinti su savo ekonominėmis sąlygomis. Tai tinka ir stipriems, ir silpniems. Galbūt vokiečiai svajoja, kad viskuo vėl rūpintųsi „Bundesbank“. Jis tikrai nerizikuotų ilgalaike infliacija savo paskolomis finansuodamas silpnus užsienio bankus arba savo politine nepriklausomybe pirkdamas vyriausybių obligacijas. O žinant tvirtą Vokietijos ūkio padėtį, palūkanų normas jam turbūt pavyktų padidinti greitai.
O štai nors Europos centrinis bankas (ECB) dirba Vokietijoje ir buvo suformuotas pagal prieš įvedant eurą veikusį „Bundesbank“, jam teko sureaguoti į likusios euro zonos ekonomines ir finansines silpnybes tokiu būdu, kuris vokiečiams nepatinka. Pridėkite mokesčių mokėtojų pasibjaurėjimą, kad tenka remti ne tokių taupių šalių viešąsias skolas, ir kai kuriems vokiečiams mintis atsisakyti euro jau atrodo viliojanti. Susigundyti gali ir stiprius ekonominius ryšius su Vokietija turinčios šalys, kaip antai Austrija ir Nyderlandai. Jei Vokietija pasitrauktų, jos gali pasirinkti naujos Vokietijos markės bloką, užuot likusios su euru.
Silpni ūkiai irgi gali trokšti saviems poreikiams pritaikytos pinigų politikos. Galbūt euras ir panaikino nominalius valiutų kursus, kuriuos lemia rinka, bet dėl jo atsirado ryškus realių kursų išsiskyrimas (žr. grafiką). Nuo euro įvedimo 1999 metais vartotojų kainos periferijos šalyse kilo sparčiau nei Vokietijoje. Kaip ir atlyginimai. Taigi užsienio rinkose tų šalių įmonėms sunku varžytis su Vokietija, o savo rinkose – su pigiu importu iš Azijos. Atsisakiusios euro, Italija, Ispanija ir likusios šalys galėtų devalvuoti ir darbo užmokesčio išlaidas sulyginti su darbuotojų našumu.
Kaip tai galima būtų padaryti? Įvesti naują valiutą būtų sunku, bet ne neįmanoma. Valdžia tiesiog galėtų priimti įstatymą, kad nuo šiol viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams, socialinėms išmokoms ir vyriausybės skoloms padengti bus naudojama nauja valiuta, keičiama pagal oficialų fiksuotą kursą. Tokie teisės aktai taip pat reikalautų, kad prie naujos valiutos būtų pereita ir kitose finansinėse operacijose – mokant atlyginimus privačiame sektoriuje, įkeičiant turtą, nustatant akcijų kainas, bankams duodant paskolas ir pan.
Siekiant sumažinti finansinį chaosą, perėjimas turėtų būti greitas ir absoliutus. Indėlius reikėtų konvertuoti vienu metu ir tuo pačiu kursu kaip ir išnaudotas kreditines sąskaitas bei nekilnojamojo turto paskolas, idant bankų skolų vertė atitiktų jų turto vertę. 2001 metais savo valiutą atsiejusi nuo dolerio, siekdama nuraminti indėlininkus Argentina paskelbė, kad indėlius reikia keisti palankesniu kursu nei skolas. Jau ir taip suluošintai bankų sistemai tai dar užkrovė nuostolių, ir vietinė kredito rinka smarkiai susitraukė.
Centriniam bankui reikėtų sparčiai paskirstyti naujus banknotus ir monetas. Be to, jis turėtų nustatyti palūkanų normas ir jam prireiktų kelrodės žvaigždės – galbūt infliacijos tikslo. Kad ir kokiu oficialiu kursu būtų keičiama pereinant prie naujos valiutos, naujoji valiuta rinkoje greitai atrastų savo vertę pagal eurą ir kitas valiutas. Tikėtina, kad nauja Vokietijos markė apleisto euro atžvilgiu pabrangtų, o naujomis drachmomis arba Airijos svarais būtų prekiaujama pagal kursą, kuris būtų gerokai žemesnis už keitimui naudotą oficialų, taigi iš esmės tai – devalvacija.
Perėjimas prie euro vyko sklandžiai, bet viskas smulkmeniškai ir šalims bendradarbiaujant buvo planuota ne vienus metus. Atvirkščiame procese painiavos būtų daugiau. Jau vien dėl euro zonos susiskaldymo perspektyvos silpnuose ūkiuose bankus užplūstų indėlius atsiimti ir santaupas užsienyje padėti norintys žmonės, idant išvengtų priverstinio konvertavimo. Jei pasitrauktų Vokietija, visi pultų ten.
Idant apsisaugotų nuo tokio pinigų išėmimo, atsisakyti euro svarstančiai silpnai šaliai tektų nustatyti didžiausią sumą, kurią galima atsiimti, imtis kitų kapitalo judėjimo kontrolės priemonių ir galbūt netgi apriboti keliones į užsienį. Tokiame integruotame regione kaip Europa tai gali nepavykti, o jei ir pavyktų, tai susilpnintų ūkį, nes verslas stokotų pinigų apyvartoje. Be to, šalį tai atkirstų nuo užsienio paskolų, nes užsienio bendrovės ir bankai bijotų, kad neįstrigtų jų pinigai. Itin nukentėtų prekyba, bent jau trumpam.
Pasitraukiančiai šaliai tektų pasiruošti ir teisiniams sunkumams. Ar silpna, ar stipri šalis keistų valiutą, didžiulių nuostolių patirtų ir verslas, ir indėlininkai – ir šalyje, ir užsienyje. Prieš priverstinį konvertavimą iš bankų negalėję atsiimti savo pinigų indėlininkai nebūtų patenkinti juos gaudami nuvertėjusia valiuta. Daugelis pateiktų ieškinius, kaip Argentinoje. Neaiškios teisinės perspektyvos dar labiau suvaržytų bankus, kurie nebūtų linkę duoti kreditų baimindamiesi, kad kada nors bus priversti indėlininkams viską kompensuoti.
Obligacijų eurais, kurias išleido silpnų ūkių vyriausybės, turintys užsienio bankai ir pensijų fondai nukentėtų nuo efektyviojo nemokumo. Jie irgi gali kreiptis į teismą. Jei konvertavimo įstatymus būtų sudariusi gerai ir galėtų įrodyti savo teisės pirmumą prieš Europos teisę, teisines kovas šalis galbūt laimėtų. Bet dėl europinio aspekto brangūs teisiniai mūšiai mažų mažiausiai gali užtrukti.
Be to, eurą devalvuota valiuta norinti pakeisti valdžia vargu ar galėtų tikėtis savo operacijas finansuoti iš obligacijų. Bet šiaip ar taip tokia šalis jau seniai būtų atskirta nuo kapitalo rinkų. Piniginės nepriklausomybės perspektyva jai duotų naujų variantų. Ruošdamasi priimti konvertavimo įstatymą, vyriausybė dalį sąskaitų, įskaitant atlyginimus, galėtų apmokėti išleisdama smulkių vekselių (IOU), kuriuos būtų galima keisti į prekes ir paslaugas. Jie būtų pirminė valiuta, kuri į apyvartoje likusius eurus būtų keičiama su nuolaida – šešėlinė būsimos devalvacijos kaina. Kadangi indėliams eurais traukiantis iš šalies pinigų atsargos sparčiai mažėtų, tokį dokumentą visi mielai priimtų. Buenos Airių provincijos išleistas kvitas buvo laisvai naudojamas iki Argentinos valiutos ir dolerio atsiejimo likus ne vienam mėnesiui.
Vokietijos padėtis būtų geresnė. Jei ji nuspręstų pasitraukti, tai būtų suinteresuota savo sukauptų skolų eurais nekonvertuoti į naują, stipresnę valiutą. Kaip tik galėtų nuspręsti tokias nuvertėjančias skolas apmokėti per tam tikrą laiką. Tačiau užuot rizikavusi teisiniais ginčais, ji gali konvertuoti viską ir dorai sutvarkyti balansus. Bet kuriuo atveju ruošdamasi konvertavimui Vokietija galėtų prisiimti pigių skolinių įsipareigojimų. Visiems skubant investuoti eurus į Vokietijos turtą tikintis revalvacijos, pakiltų Vokietijos obligacijų kainos, galbūt jų palūkanų normos netgi pasidarytų neigiamos.
Bet vis tiek Vokietijai grėstų nesukontroliuojamos sąnaudos. Naujos Vokietijos markės vertė neabejotinai smarkiai kiltų pakenkdama šalies eksportuotojams. Šaliai pasitraukus iš euro zonos jos klientai likusiose zonos šalyse netektų pinigų ir kreditų, kurių reikia perkant vokiškų prekių. Būdama stambi kreditorė, kitose zonos šalyse ji turi daug turto. Jo vertė naujomis Vokietijos markėmis nusmuktų, o sumažėję kreditai euro zonos likučiuose sunaikintų vertę turto, įskaitant verslą, kuris kitu atveju gal būtų išlikęs. Vokietija nebegalėtų daryti įtakos euro zonos pinigų politikai. Ji nebegalėtų apsaugoti ECB nuo augančios infliacijos, kuri pakenktų Vokietijos paskolų euro zonos bankams, įmonėms ir vyriausybėms, faktinei vertei.
Tvirtai nusistačiusi šalis euro atsisakyti ir vėl įsivesti savo valiutą galėtų: suvereniai tautai nėra visiškai negrįžtamų dalykų. Bet netgi labiausiai užsispyrusi ir galingiausia valstybė negalėtų visiškai sukontroliuoti chaoso bankų sektoriuje ir socialinių neramumų, kuriuos sukeltų priverstinis valiutos keitimas. Vokietijos sprendimas atsisakyti euro siekiant didesnio monetarinio ir fiskalinio stabilumo būtų keistas. Pirmiausia jai tektų ištverti ilgą finansinės netvarkos laikotarpį.
Ar verta?
Šalims iš euro zonos pakraščių, kurioms euro zonoje gresia daugybė metų taupymo ir didelio nedarbo, gali būti sunkiau patikėti, kad pasitraukus gali būti blogiau. Devalvacija jas apsaugotų nuo slegiančio užmokesčio mažinimo, kurio reikia, kad bedarbiai galėtų grįžti į darbą (nors tai nepanaikintų ekonominių silpnybių, dėl kurių konkurencingumas yra prastas). Bankus užplūdusių indėlininkų, didelių finansavimo sąnaudų, nemokumo ir socialinių neramumų šmėkla esant dabartinei padėčiai gali nepasirodyti tokia bauginanti: kai kuriose šalyse to jau netrūksta. Kol kas pastangos spręsti šias problemas nebuvo adekvačios.
Štai kur slypi pavojus eurui. Vienos valiutos suskaldymas kainuotų nežmoniškai daug. Paskesnis chaosas ir abipusiai kaltinimai sukeltų pavojų ES ir jos bendros rinkos išlikimui. Bet tikėdamos, kad skilimas neįmanomas, euro zonos šalių vyriausybės bus linkusios taip ir nesiimti radikalių priemonių, kurių reikia norint išsaugoti projektą. Turint omenyje tikėtiną niokojantį chaosą, nusprendusi pasitraukti šalis padarytų klaidą. Bet intensyviais laikais klaidų būna. Štai kodėl yra pradedančių mąstyti apie neįsivaizduojamą dalyką.
