„The Economist“ įspėja, kad euro zonai flirtuoti su griūtimi ypač rizikinga.
Dabartinė valiutų krizė reikalauja nedelsiant imtis ryžtingų veiksmų ir esminių pokyčių. Jeigu Vokietija nepriims euro gelbėjimo iššūkio, vieningoji Europa atsidurs ant itin realaus griūties slenksčio.
Euro krizė tapo tokia grėsminga, niūri ir nesustabdoma, kad netgi kalbos apie gelbėjimą tik dar labiau skatina didžiulę paniką. Investuotojai suuodė, kad Europos vadovai atrodo nenorintys imtis pakankamai ryžtingų veiksmų. Tačiau, jeigu politikai greitai neįtikins pasaulio, kad jų noras išsaugoti eurą yra didesnis nei rinkų galimybė veikti prieš jį, bendrajai valiutai gresia pražūtis.
Pavojingoje padėtyje yra atsidūręs ne vien euras, bet ir Europos Sąjungos (ES) bei pasaulio ekonomikos sveikatos ateitis. Mintis, kad tiek daug priklauso nuo besiginčijančių ir nuolatos nepakankamai iššūkius įvertinančių Europos politikų vadovavimo, veikia kaip šaltas dušas.
Tačiau vienintelis būdas sustabdyti smukimą žemyn yra stabilių euro zonos šalių vyriausybių valios veikimas kartu surenčiant finansinę užtvarą, kuri sumažintų krizės grėsmes ir pastatytų eurą ant tvirtesnio pagrindo.
Kaina bus didžiulė. Nedaug žmonių, ypač leidinyje „The Economist“, norėtų arba didžiulio įsikišimo į finansų rinkas, arba didelės dalies nacionalinio suvereniteto perkėlimo Europai.
Juo labiau niekas nenorėtų didesnio pasidalijimo tarp 17 euro zonos narių ir likusių dešimtuko euro zonai nepriklausančių ES narių. Tiesiog kiti scenarijai yra gerokai blogesni. Tokia yra nuoga tiesa, kurią ypač Vokietijos kanclerė Angela Merkel turi skubiai paaiškinti savo šalies gyventojams.
Taupymo ir apsimetinėjimo nesėkmė
Gelbėjant bendrąją ES valiutą, reikia žengti keturis žingsnius.
Pirma, turi būti aiškiai parodyta, kurios iš Europos vyriausybių laikomos nelikvidžiomis, ir kurios yra nemokios. Mokioms vyriausybėms turėtų būti suteikiama neribota parama, bet skolos tų šalių, kurios niekada jų nesugebės išmokėti, turi būti restruktūrizuotos.
Antra, reikia sustiprinti Europos bankus, kad jie atlaikytų valstybių nemokumą.
Trečia, reikia pakeisti euro zonos makroekonominę politiką ir užuot karpius biudžeto išlaidas imtis skatinti ekonomiką. Ir, galiausiai, privaloma pradėti kurti naują sistemą, kad tokia netvarka daugiau niekada nekiltų.
Ketvirtąjį žingsnį žengti užtruks ilgiausiai: tam reikės naujų sutarčių ir parlamentų bei rinkėjų pritarimo. Dėl kitų scenarijų turi būti apsispręsta greitai (tarkime, per savaitgalį, kol vertybinių popierių biržos nedirba) su aiškiu Europos vyriausybių ir Europos centrinio banko (ECB) tikslu veikti kartu, kad nustotų suktis užburtas panikos ratas, kuriame vyriausybių finansų silpnumas, bankų trapumas ir nerimas dėl lėto ūkio augimo stiprina vieni kitus.
Kol kas euro zonos atsakas pernelyg priklausė nuo dviejų dalykų: taupymo ir apsimetimo. Šiuo metu pirmenybė teikiama kuo labiau mažinti biudžetų deficitus, o tam tenka didinti mokesčius ir karpyti išlaidas.
Tačiau ši didžiulė fiskalinė konsolidacija yra kenksminga.
Stumdama nusilpusios ekonomikos šalis į nuosmukį ji tik padidina nerimą dėl vyriausybių skolų ir Europos bankų. Ir biudžeto išlaidų mažinimas pats savaime nesprendžia tikrosios šios netvarkos priežasties – prarasto patikimumo.
Italija ir Ispanija dabar puolamos ne todėl, kad jų finansai staiga suprastėjo – investuotojai nerimauja, jog jos gali būti priverstos tapti nemokiomis. Dėl prarasto pasitikėjimo galima kaltinti apsimetinėjimą.
Europos vadovai ne vieną kartą neigė, kad Graikija yra nemoki (kai visi žinojo, kad ji tokia yra), šitaip nesugebėjo nubrėžti skiriamosios linijos tarp Graikijos ir tokių šalių, kaip Ispanija ar Italija, kurios yra mokios, bet joms trūksta likvidumo.
Teisinamasi tuo, kad Graikijos skolos restruktūrizavimas gali tapti užkrečiamu. Tiesą sakant, neišvengiamo dalyko neigimas tik dar labiau susilpnino mokių vyriausybių garantijas.
Graikijos valdžios inicijuojamus taupymo planus tebelydi masiniai protestai.
Patikimas gelbėjimas turėtų prasidėti ne nuo taupymo priemonių ar apsimetinėjamo, o nuo ekonomikos prieaugio skatinimo ir, kur tai yra neišvengiama, skolų restruktūrizavimo.
Europa turi sąžiningai įvertinti, kurioje linijos pusėje kuri šalis yra atsidūrusi.
Vienareikšmiškai nemokiai Graikijai reikia sunkaus, bet metodiško skolų nurašymo. O naujausią neadekvatų Graikijos gelbėjimo planą, dėl kurio susitarta liepos mėnesį, reikėtų išmesti ir perrašyti.
Tačiau visos kitos euro zonos narės (ir, remiantis dabartiniais duomenimis, Portugalija beveik patenka į mokiųjų būrį) turėtų būti ginamos galingais finansiniais pabūklais.
Visoms su ekonomikos sunkumais susidūrusios šalims, ir mokioms, ir nemokioms, reikia struktūrinių reformų ir liberalizavimo.
Panaikinus reguliavimą paslaugoms ir tam tikroms veikloms, privatizavus bendroves, sumažinus biurokratiją, pavėlinus išėjimo į pensiją laiką būtų sukurtos sąlygos atnaujinti ekonomikos augimą – ir tai yra geriausias skolų mažinimo būdas.
Kaip išvengti užkrato plitimo? Graikijos nemokumas keltų grėsmę daugeliui bankų ne vien šioje šalyje: neseniai rinkos nusitaikė į pietų europiečių skolų popierius laikančius Prancūzijos bankus.
Be to, mokioms šalims įgyvendinti reformas reikia erdvės. Tai reiškia, kad būtina susitarti dėl dviejų dalykų tuo pat metu: bankams sutvirtinti skirtos schemos, kurią pradėti įgyvendinti prireiks mėnesių, ir tvirto kaip uola pažado paremti mokias vyriausybes, kuris turi būti duotas nedelsiant.
Europos bankų kapitalo sustiprinimas turėtų būti paremtas tinkamais finansinio pajėgumo testais (į kuriuos šiuo atveju turėtų būti įskaičiuotas Graikijos nemokumas).
Kai kuriems bankams gali pavykti užsitikrinti finansavimą akcijų rinkose, bet pažeidžiamiausiems prireiks vyriausybių pagalbos.
Euro zonos branduolį sudarančios šalys, tokios kaip Vokietija ar Nyderlandai, turi pakankamai lėšų pasirūpinti savais bankais, bet „pakraščių“ vyriausybėms gali prireikti euro zonos pinigų.
Idealiu atveju pinigai atplauktų iš Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF), kurio peržiūra buvo naudingiausias liepos mėnesį nuveiktas darbas.
Tačiau taip pat būtų prasminga įkurti euro zonos bankų fondą kartu su euro zonos bankų problemų sprendimo institucija.
Tai yra ilgesnio institucijų kūrimo proceso dalis. Kad ir kaip būtų, ECB galėtų padėti bankams įsipareigodamas suteikti neribotą likvidumą tiek ilgai, kiek prireiks, vietoje dabar taikomo paskolų grąžinimo termino pratęsimo šešiems mėnesiams.
Didžioji Europos siena
Nė viena iš čia išvardytų priemonių neveiks, jeigu europiečiai nesukurs apsauginės užtvaros mokioms vyriausybėms. Ispanija ir Italija skolingos 2,5 trilijono eurų. Kas nutiktų, jeigu rinkos staiga išsigąstų dėl Belgijos ar Prancūzijos?
Kai kurie asmenys skatino sukurti euroobligacijų sistemą, kurioje kiekvienos šalies skola būtų garantuota visų šalių. Tačiau prireiktų daugybės metų sukurti tinkamą politinę priežiūrą, kad išlaidžios šalys neiššvaistytų kitų valstybių pinigų, ir mažiausiai, ko euro zona turi dabar, tai laikas.
Atsakymas būtų kreiptis į vienintelę instituciją, kuri gali patikimai atlaikyti tokio didelio masto pasitikėjimo praradimą. ECB privalo deklaruoti, kad jis remia visų mokių šalių skolas ir kad yra pasirengęs naudoti neribotus išteklius, kad atremtų rinkų paniką.
Tai atitinka ECB tikslą užtikrinti euro zonos kainų ir finansų stabilumą.
Jeigu vyriausybės yra mokios ir bankai po krizės gali vėl parduoti obligacijas rinkose, tai nereikš, kad vyriausybių skolos padengiamos tiesiog spausdinant pinigus, pasitelkiant vadinamąjį monetizavimą.
Būtų nesąmonė, jeigu ECB vykdoma parama griežtai pinigų politikai vestų į, tarkime, Italijos nemokumą ar pasaulinę depresiją.
Dabartiniame nuosmukio pasaulyje ECB galėtų supirkti kelių trilijonų vertės obligacijų nesukeldamas infliacijos. Net ir tai būtų didžiulis žingsnis.
Vokietijos pareigūnai iš ECB atsistatydino protestuodami prieš iki šiol buvusį ribotą obligacijų supirkimą. Jie ne tik baiminosi, kad pasitikėjimas šia jauna institucija gali būti lengvai prarastas, bet ir kad ECB gali įsivelti į politinius sprendimus, ypač paskelbiant šalį nemokia.
Abi šios ilgalaikės grėsmės yra tikros, bet jas gerokai nusveria poreikis sustabdyti puvinio plitimą. Būtų nesąmonė, jeigu ECB vykdoma parama griežtai pinigų politikai vestų į, tarkime, Italijos nemokumą ar pasaulinę depresiją.
Blogas ar dar blogesnis sprendimas?
Užtektų išdėstyti mūsų planą daugeliui europiečių – skolintojams vokiečiams, skolininkams graikams ar euroskeptikams britams – ir jie pradės dejuoti, kad ne tas jiems buvo žadėta kuriant eurą.
Visiška tiesa ir, deja, tai nesvarbu. Svarbu ne tai, ar euras buvo netinkamai pristatytas, bet klausimas, ar jį verta išsaugoti. Ar būtų pigiau dabar jo atsisakyti?
Teisiškai euras nesuteikia jokios pasitraukimo išlygos. Jeigu Graikija išlėktų iš euro zonos ir sutryptų įstatymą, kaip jai dar gali tekti padaryti, jos bankų indėlininkai paniškai mėgintų atsiimti lėšas ir išsigryninti eurus iki jų konvertavimo į nuvertintą naują drachmą.
Dėl to reikėtų įvesti šalies kapitalo sąskaitos kontrolę. Tarptautinių sąskaitų turinčios Graikijos bendrovės susidurtų su bankroto grėsme, kadangi jos netikėtai liktų be grynųjų už jas atsiskaityti. Spaudimas kitoms klibančioms valstybėms sustiprėtų.
Štai todėl mes remiame siūlymą leisti Graikijai restruktūrizuoti skolas, bet likti euro zonoje.
Jeigu, kita vertus, stipri valstybė, tokia kaip Vokietija, pasitrauktų iš euro zonos ir galbūt kartu pasiimtų kitas stiprias šalis, pasekmės būtų tiesiog siaubingos.
Nauja stipri valiuta brangtų, taip pakenkdama Vokietijos eksportuotojams. Sąmyšis likusioje euro zonoje triuškintų eksporto rinkas.
Veidrodinis atspindys to, kas nutiktų Graikijoje – Vokietijos bankai ir įmonės kentėtų nuo netikėto eurais laikomo turto nuvertėjimo už naujos stiprios valiutos zonos ribų.
Jeigu Graikija išlėktų iš euro zonos ir sutryptų įstatymą, kaip jai dar gali tekti padaryti, jos bankų indėlininkai paniškai mėgintų atsiimti lėšas.
Ir likusi euro zona turbūt suskiltų, nes Italija ar Ispanija nenorėtų turėti nieko bendro su Graikija. Atsidūrusi tarp sulaužytų sutarčių, valiutų kainų laukinių svyravimų ir karčių abipusių kaltinimų, vieninga Europos rinka sužlugtų. Ir pati ES – pokarinio kontinento stabilumo uola – pradėtų trupėti.
Išreikšti tai konkrečiais skaičiais sunku. Banko UBS analitikai skaičiuoja, kad euro zonos subyrėjimas jos pakraščių narei kainuotų apie 40-50 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) pirmais metais, o pagrindinei šaliai apie 20-25 procentus BVP.
Taip, tai tėra spėjimas (kaip ir įvairūs susiskaldymo ir šalių gelbėjimo tolesniais metais kaina). Tačiau iš karto pateikta sąskaita už bendros valiutos zonos išardymą tikrai siektų trilijonus eurų.
Priešingai, sėkmingas išgelbėjimas galėtų būti pigesnis.
Prie to, kas jau išleista gelbėjant šalis, pridėjus tiek, tiek prireiks stiprinant bankų kapitalą, bei galimus ECB praradimus, suma vis dar neviršytų šimtų milijardų eurų. Jeigu ECB įsikištų drąsiai ir patikimai, bankui galbūt net nereikėtų supirkti tiek daug skolų, nes prisidėtų ir investuotojai.
Trumpai tariant, euro zonai flirtuoti su griūtimi būtų neatsargu, kai galimas įperkamas išsigelbėjimas.
Vokietijos mokesčių mokėtojai gali pripažinti, kad tiesioginės gelbėjimo plano išlaidos yra mažesnės nei euro zonos suskilimas. Tačiau jie nepakenčia to, kad tai gali leisti neatsakingiems italams ar portugalams išsisukti be pasekmių. Žinodami, kad ECB stovi už jų obligacijų, prasiskolinusių šalių atstovai gali vengti reformų ir pamiršti sąžiningumą.
Iš to išplaukia dvi grėsmės. Artimiausia (ir reali) grėsmė, kad įniršę vokiečiai reikalaus, jog Graikija būtų išmesta (arba išvaryta) iš euro zonos, kad pagąsdintų kitus. Toks šiurpus atvejis išties įbaugintų Portugaliją ar Airiją, bet gąsdinimai išvaryti Italiją ar Ispaniją būtų tušti: šios šalys yra per didelės ir per glaudžiai įsipynusios į ES.
Paprasčiausiai Graikijos išmetimas vien todėl, kad tai patogu, visam laikui susilpnintų mažesnių ES narių saugumą.
Be to, kai Graikija taps nemoki ir restruktūrizuos skolas, jos ekonomikai atsiras didelių galimybių patikimai pradėti ilgą kelionę stabilesnės sveikatos link.
Politinės integracijos šalininkai teigia, kad vienintelis būdas užtikrinti finansinę discipliną yra sukurti Jungtines Europos Valstijas.
Galbūt tai galėtų būti mokestinė sąjunga, kuri prižiūrėtų bendrų euroobligacijų išleidimą? Ar naujas priežiūros vaidmuo euro zonos vyriausybėms, ar, apsaugok, dangau, beverčiam Europos Parlamentui?
Paprasčiausiai Graikijos išmetimas vien todėl, kad tai patogu, visam laikui susilpnintų mažesnių ES narių saugumą.
Kažkur čia šmėkšteli ir mintis, kad euro zonos nariai galės nurodinėti ne euro zonos nariams. Dešimt savo valiutas išlaikiusių šalių, įskaitant Švediją, Lenkiją ir Didžiąją Britaniją, gali atsidurti kryžkelėje: įsijungti į euro zoną ar būti atskirtiems nuo naujos „pagrindinės Europos“, kuri, tiesą sakant, pradeda reguliuoti politiką.
Vykstant tokiems pokyčiams Europoje, labai tikėtina, kad politikai bandys mėginti išvengti išsamiai aptarinėti naujoves su savo rinkėjais.
„The Economist“ pripažįsta, kad mūsų gelbėjimo planas prasideda nuo demokratijos trūkumo, kurį reikia ištaisyti, jeigu bus žengti žingsniai link artimesnės sąjungos.
Tačiau turėtų būti būdų geroms vyriausybėms priversti blogąsias laikytis tvarkos, nebūtinai sukuriant naują federalinę supervalstybę.
Olandai pasiūlė paskirti komisarą Briuselyje, kuris galėtų taikyti veto pertekliniams šalių viešojo sektoriaus deficitams ir priversti laikytis savo sprendimų įstatymų tvarka. A.Merkel kalbėjo apie teisės disciplinuoti suteikimą Europos Teisingumo Teismui.
Neabejokite – tai yra svarbūs sprendimai. Ir kadangi tam reikės pakeisti ES sutartį, sprendimai turės būti „parduoti“ rinkėjams. Tačiau jie yra dar toli nuo Jungtinių Europos Valstijų.
Ponia Merkel, laikas išdėstyti pasirinkimus
Euro zonai nepriklausančios šalys ypač gali nerimauti dėl to. Tačiau kita galimybė galėtų būti ne tik vieningos rinkos, bet ir viso ES projekto griūtis.
Euras pasiekė tą ribą, kurią peržengus niekas negaus to, ko nori. Tai turi būti išsamiai paaiškinta. Vokiečiams turi būti paaiškinta labiau nei kam kitam.
Pastaruosius 18 mėnesių jie nenorom rėmė vieną pusiau-gelbėjimo planą po kito, ir sąskaita kiekvieną kartą tik augo.
Galiausiai viską lemia pasitikėjimas ir patikimumas. Jeigu ECB atsistos neapdairesnių šalių užnugaryje, tai vokiečiams gali nepatikti. Tačiau leidimas eurui subyrėti į šipulius yra daug, daug blogiau. Išdėstykite tai savo rinkėjams aiškiai, ponia Merkel.
