Tomo Čiučelio iliustr.
Jei nepadidins augimo tempų, turtingojo pasaulio ūkiai pateks į bėdą. Bet kaip augti greičiau? Mūsų ekonomistų komanda pateikia galimus variantus.
Kurią tendenciją ateities istorikai laikys ryškiausia XXI a. pradžios ekonomikoje? Galimų kandidačių gausu – nuo finansų pertvarkymo po 2008 metų kracho iki valstybių skolos užsienio kreditoriams protrūkio. Bet beveik neabejotinai sąrašo viršuje atsidurs ryškus svorio centro poslinkis pasaulio ekonomikoje.
Prieš dešimt metų pasaulio ekonomikoje vyravo turtingos šalys, atsižvelgus į perkamosios galios skirtumus, sukurdavusios apie du trečdalius pasaulinio BVP. Nuo to meto joms tenkanti dalis sumažėjo iki vos daugiau kaip pusės. Praėjus dar vienam dešimtmečiui, dalis gali sumažėti iki 40 proc. Daugiausia pasaulinės produkcijos sukurs kylantis pasaulis.
Permainų greitis liudija tokių šalių sėkmę. Globalizacija ir tinkama politika beveik visoms besivystančioms šalims leidžia vytis turtingesniąsias. 2002–2008 metais per 85 proc. besivystančių ūkių augo sparčiau nei JAV, nors 1960–2000 metais tokių buvo mažiau kaip trečdalis, o ankstesniame amžiuje beveik nė vieno.
Toks „likusiųjų“ kilimas – stulbinamas pasiekimas, dėl kurio neregėtai gerėja daugelio planetos žmonių pragyvenimo lygis. Bet sparčiai besislenkantį pasaulio ekonomikos masės centrą galima paaiškinti ir kitaip. Ir šis variantas ne toks džiugus: augimo stoka didžiuosiuose turtinguose Amerikos, Vakarų Europos ir Japonijos ūkiuose. Tai svarbiausias šio specialaus reportažo punktas.
Artimiausiais metais ryškiausias bruožas gali būti tiek Vakarų stagnacija, tiek ir likusios pasaulio dalies kilimas, o pagrindinės priežastys yra trys. Pirmoji – tiesiog pribloškiantis 2008–2009 metų recesijos mastas ir silpnas atsigavimas po jos. Pažangius ūkius imant kaip visumą, nuosmukis po pasaulinės finansų krizės išties buvo didžiausias nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Jis paskatino dar neregėto lygio nedarbą, dėl jo neišnaudojama didžiulė gamyklų pajėgumo dalis. Nors daugumoje šalių produkcijos apimtys prieš metus nustojo mažėjusios, atsigavimas per silpnas, kad pavyktų greitai iš naujo įdarbinti tuos tuščiai stovinčius pajėgumus (žr. 1 grafiką). Pažangius ūkius stebinčios Paryžiuje įsikūrusios organizacijos EBPO manymu, „produkcijos apimčių atotrūkį“ pavyks užpildyti ne anksčiau kaip 2015 metais.
Antroji priežastis, verčianti nerimauti dėl stagnacijos, yra susijusi su lėčiau augančia pasiūla. Nuo paklausos lygio priklauso, ar savo augimo tempo tendenciją ūkiai viršys, ar jos nepasieks, bet pati tendencija priklauso nuo darbuotojų pasiūlos ir jų darbo našumo. Darbo našumas, savo ruožtu, priklauso nuo kapitalo investicijų lygio ir inovacijų tempo. Didėjant pensininkų skaičiui, darbuotojų pasiūlos augimas turtingajame pasaulyje netrukus sulėtės. Vakarų Europoje pokytis bus ypač ryškus. Ateinantį dešimtmetį darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kol kas lėtai augęs, šiame regione per metus mažės apie 0,3 proc. Japonijoje, kur potencialių darbuotojų atsargos jau traukiasi, jų skaičius mažės daugiau kaip dvigubai greičiau – apie 0,7 proc. per metus. JAV gyventojų sudėtis palankesnė, bet darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus augimas, porą artimiausių dešimtmečių tesieksiantis apie 0,3 proc. per metus, sudarys mažiau kaip trečdalį pokarinio vidurkio.
Milijonams darbuotojų neturint darbo, grėsmė, kad darbo jėgos pasiūlos augimas mažės, gali pasirodyti nedidelė problema. Bet šie demografiniai pokyčiai rodo, kokia ateitis turtingų šalių laukia per vidutinės trukmės laikotarpį, įskaitant jų gebėjimą dengti savo viešąją skolą. Jei nebus įsileista daugiau imigrantų arba jei prie darbo jėgos neprisidės daugiau darbingo amžiaus gyventojų, arba jei žmonės neis į pensiją vėliau, arba jei jų darbo našumas nedidės sparčiau, potencialus augimas dėl senėjančių gyventojų sulėtės ilgam.
Tai aiškiai rodo Dale’o Jorgensono iš Harvardo universiteto ir Khuong Vu iš Singapūro nacionalinio universiteto skaičiavimai. Jie atskleidžia, kad turtinguose Didžiojo septyneto (G7) grupės ūkiuose vidutinis pagrindinis metinis augimo tempas 1998–2008 metais siekė 2,1 proc. Atsižvelgiant į esamas demografines tendencijas ir tariant, kad darbo našumas augs tuo pačiu tempu kaip pastaruosius dešimt metų, per artimiausius dešimt metų potencialus metinio augimo tempas nukris iki 1,45 proc. ir bus mažiausias nuo Antrojo pasaulinio karo.
Sparčiau augantis darbo našumas galėtų padėti mažinti lėtėjimą, bet tokio augimo neverta tikėtis. Atsižvelgiant į tendencijas, darbo našumo augimas daugelyje turtingų šalių prieš finansų krizę nekito arba lėtėjo, nors besivystančiame pasaulyje sparčiai kilo. XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje, išaugus IT produkcijos apimtims, JAV vieno darbuotojo sukuriamos produkcijos apimtys sparčiai didėjo, o IT sektoriaus uždarbiui pasklidus visame ūkyje šio dešimtmečio pradžioje šoktelėjo ir vėl. Bet nuo 2004 metų augimas slopsta. Per recesiją, įmonėms sumažinus darbuotojų skaičių, jis atsigavo, bet vargu ar ilgam. Japonijoje darbo našumas nusmuko XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, sprogus vietiniam burbului. Bendra Vakarų Europos padėtis nuo XX a. paskutinio dešimtmečio vidurio irgi nusilpo.
Trečioji priežastis, kelianti nerimą dėl turtingojo pasaulio stagnacijos, – ūkių potencialą gali sumažinti tiesiog finansų krizės liekanos ir silpnas atsigavimas. Užuot padidinęs potencialių darbuotojų atsargas, ilgam įsivyravęs aukštas nedarbo lygis dažnai jas sumažina. Bedarbiai praranda įgūdžius, o nusivylę darbuotojai dingsta iš darbo jėgos gretų. Po finansų žlugimo sumažėjus bankų balansams, kreditai kainuoja daugiau ir juos gauti sunkiau.
Optimistai primena JAV pastarojo šimtmečio patirtį mėgindami įrodyti, kad net pačios didžiausios recesijos nebūtinai pridaro ilgalaikės žalos. Po kiekvieno nuosmukio ekonomika galų gale atsigaudavo taip, kad per visą tą laikotarpį pagrindinis augimo tempas vienam asmeniui JAV išliko neįtikėtinai stabilus (žr. 2 grafiką). Nepaisant paklausos trūkumo, pagrindinis darbo našumas JAV XX a. ketvirtajame dešimtmetyje augo sparčiau nei per bet kurį kitą XX a. dešimtmetį. Šiandien didelis nedarbas galbūt irgi ruošia dirvą efektyvesniems procesams.
Tačiau dauguma ekonomistų mano, kad turtingųjų ūkių pajėgumui jau buvo pakenkta, ypač tose šalyse, kur augimą iš esmės lėmė tokie nepagrįstai išsipūtę sektoriai kaip statybos (Ispanijoje) ir finansai (Didžiojoje Britanijoje). Dabar EBPO mano, kad finansų krizės pasekmės turtingosiose šalyse vidutiniškai numuš apie 3 proc. nuo potencialios produkcijos apimties. Didžioji dalis šio mažėjimo – jau faktas.
Kuo ilgiau paklausa liks menka, tuo didesnė žala tikėtina. Pastarųjų dviejų dešimtmečių Japonijos patirtis – pamokomas pavyzdys, ypač sparčiai senėjantiems Europos ūkiams. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje šią šalį sukrėtęs finansų krachas prisidėjo prie lėčiau augančio darbo našumo. Netrukus pradėjo mažėti darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Dėl kelių vienas po kitų buvusių politinių klaidų finansų krizės pasekmės užsiliko. Ūkiui nepavyko atsigauti ir nusistovėjo defliacija. Padarinys – ilgalaikis silpnos paklausos ir lėtėjančio pasiūlos augimo derinys.
Norėdamos išvengti Japonijos likimo, turtingosios šalys augimą turi skatinti dviem būdais: remdamos trumpalaikę paklausą ir palaikydamos ilgalaikę pasiūlą. Deja, nūdienos politikai šias dvi strategijas dažnai laiko alternatyvomis, o ne papildančiomis viena kitą. Daugelis Keinso pasekėjų, nerimaujantys dėl privačios paklausos trūkumo, mano, kad šiuo metu neverta rūpintis dėl ūkių potencialo vidutinės trukmės perspektyvoje. Tarp jų Nobelio premijos laureatas ir „New York Times“ apžvalgininkas Paulas Krugmanas bei daugelis iš prezidento B. Obamos ekonomistų komandos.
Skatinti ar taupyti?
Europos ekonomistams svarbiau skatinti vidutinės trukmės augimą, ir jie remia tokias reformas kaip darbo rinkų lankstumo didinimas. Jie linkę atsisakyti tolesnių fiskalinių skatinamųjų priemonių, kuriomis siekiama paremti paklausą. Europos centrinio banko vadovas Jeanas Claude’as Trichetas tvirtai remia Europos struktūrines reformas. Bet jis ir tarp aistringiausių šalininkų idėjos, kad biudžetų deficito mažinimas savaime stumtels augimą. Visa tai paskatino aistringus, bet ribotus svarstymus, ar geriau fiskalinės skatinamosios priemonės, ar taupymas.
Tomo Čiučelio iliustr.
Abiejų pusių nuomonė ribota. Vyriausybėms reikėtų kartu svarstyti, kaip vienu metu ir paremti paklausą, ir paskatinti pasiūlą. Tikslūs prioritetai įvairiose šalyse skirsis, bet yra kelios bendros temos. Pirmoji – Keinso pasekėjai yra teisūs pastebėdami, kad turtingajam pasauliui apskritai kyla pavojus persistengti dėl trumpalaikio biudžeto taupymo. Per didelis biudžeto karpymas kelia riziką atsigavimui, kad ir dėl to, jog laisvesnei pinigų politikai ne taip paprasta jį atsverti. Mokesčių struktūros patobulinimas ir išlaidos tokios pat svarbios kaip ir trumpalaikis deficitas.
Antra, kyla tokia pat didelė rizika, kad bus ignoruojamos potencialiam ūkių augimui kylančios grėsmės ir praleista galimybė imtis augimą didinančių mikroekonominių reformų. Dauguma turtingųjų šalių vyriausybių per ankstesnes finansų krizes išmoko vieną svarbią pamoką: savo bankinius sektorius jos sutvarkė gana greitai. Bet didesnė konkurencija ir valstybės reguliavimo mažinimas verti daugiau dėmesio, ypač paslaugų sektoriuje, kuris visose turtingose šalyse turbūt ateityje bus pagrindinis užimtumo ir našumo augimo šaltinis.
Bet per daug vyriausybių kaip tik yra pasiryžusios skatinti naujovių kūrimą vėl atrasdamos pramonės politiką. Reikėtų skirti daugiau dėmesio pastangoms, kad bedarbiai būtų tinkamesni įdarbinti, ypač JAV, kur rekordiniai ilgalaikio nedarbo lygiai rodo, kad darbo rinkos gal ir nėra tokios lanksčios, kaip mano daugelis.
Spartesnis augimas – ne panacėja. Jis nepašalins poreikio mažinti nerealius pažadus pensininkams: artėjant įsipareigojimų dėl pensijų ir sveikatos priežiūros vykdymui, vien augimas nepadės nė vienai turtingai šaliai. Nesulaikys jis ir ekonominio svorio centro, nepalenkiamai judančio kylančio pasaulio link. Kadangi besivystančiuose ūkiuose gyventojų daugiau nei turtinguose, jie neišvengiamai pradės dominuoti pasaulio ekonomikoje. Bet ar šis poslinkis vyks klestėjimo, ar stagnacijos fone, priklauso nuo augimo tempo turtingosiose šalyse. Kol kas per daug šalių, regis, neišvengiamai artėja prie stagnacijos, ir tai kelia nerimą.
