Ar M. Draghi vėl užsitaisys „Didžiąją Bertą“?
Europos centrinis bankas (ECB) amunicijos turi kiek nori, bet noro ją panaudoti nedaug. Straipsnyje paaiškinamas ECB mąstymas
Ryžtingi politikų veiksmai 2008-aisiais ir 2009-aisiais rinkoms padarė įspūdį. Centriniai bankai skubiai nurėžė palūkanų normas ir suteikė likvidžių lėšų, proceso eigoje pagerindami balansus (žr. grafiką). Vyriausybės pristatė didžiules skatinamąsias programas. G20 susitikimai rodė sutartinį nusistatymą veikti.
Dabar viskas kitaip. Birželį vykusiame G20 viršūnių susitikime Meksikoje dažniau buvo rodoma pirštais nei paplojama per nugarą. Dažna vyriausybė politiką siekia griežtinti, o ne švelninti. Centriniai bankai galimybių veikti dar turi: Anglijos bankas birželio 14-ąją pranešė apie naujas likvidumo programas, o birželio 20-ąją JAV Federalinis rezervas nutarė pratęsti programą, pagal kurią numatoma įsigyti daugiau ilgesnio laikotarpio obligacijų. Bet siutina tai, kad institucija, kuriai nuveikti reikia daugiausia, tai yra Europos centrinis bankas, dvejoja net tuomet, kai tokios šalys kaip Ispanija, kurios vyriausybės obligacijų pajamingumas neseniai pasiekė euro laikų aukštumas, patiria vis didesnį spaudimą.
Politikai dairosi savų sprendimų. Vienas iš variantų buvo iškeltas Meksikoje: zonos gelbėjimo fondai, pavyzdžiui, nuolatinis Europos gelbėjimo fondas, liepos mėnesį turintis pradėti veikti Europos stabilumo mechanizmas (ESM), arba laikina Europos finansinio stabilumo priemonė, pirktų sunkiai besiverčiančių šalių (Ispanijos, Italijos ir pan.) obligacijas taip mažindami pajamingumą. Kartą ECB jau ėmėsi tokios intervencijos, naudodamas Vertybinių popierių rinkų programą (VPRP), kuri dabar turi valstybinių obligacijų už daugiau kaip 200 mlrd. eurų.
Bėda, kad ESM amunicija apsiriboja 500 mlrd. eurų (iš kurių iki 100 mlrd. jau pažadėta Ispanijos bankams). O štai ECB ištekliai – galimai neriboti. Tačiau ECB prezidentas Mario Draghi aiškiai leido suprasti, kad VPRP naudojimas visuomet turi būti laikinas ir ribotas. Per pastaruosius tris mėnesius nenupirkta nė viena obligacija. M. Draghi žino, kad pradėjus pirkti obligacijas vokiečiai sunerimsta, nes jiems tai beveik piniginis valstybių finansavimas, kurį draudžia Europos sutartis dėl euro įvedimo.
Ir net jeigu ECB vėl pradėtų pirkti obligacijas, įsikišimas gali būti mažiau veiksmingas, nei viliasi tokio žingsnio šalininkai. Finansų rinkose įsigalėjo „subordinacijos“ baimė, t. y. baimė kreditorių hierarchijoje būti nustumtam žemyn. ECB reikalavimas jo neįtraukti į Graikijos valstybės skolos restruktūrizaciją kovo mėnesį, privatiems obligacijų turėtojams pridaręs didesnių nuostolių, sukūrė nerimą keliantį precedentą. Nūnai investuotojai būgštauja, kad bet koks oficialus gelbėjimas, ar jo imtųsi ECB, ar ESM, bus siejamas su panašia privilegija.
Aistras ECB taip pat galėtų nuraminti dar kartą užsitaisęs „Didžiąją Bertą“ ir paleidęs trečią ilgalaikio Europos bankų finansavimo salvę, galbūt šį kartą, skirtingai nuo gruodžio ir vasario, skolindamas net ilgesniam nei trejų metų terminui. Abiem ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų (ITRO) atvejais rinkas palenkti pavyko – bent jau kuriam laikui. O skolindamas bankams (net jeigu šie paskui skolina vyriausybėms) ECB jaučiasi daug saugiau nei lįsdamas į valstybinių obligacijų rinkų pelkę.
Tačiau argumentai už dar vieną ITRO nebe tokie įtikinami. Pirmąsias dvi operacijas paskatinęs lėšų troškulys iš esmės buvo numalšintas, nes abu ankstesni pasiūlymai, iš viso trejiems metams išskyrę šiek tiek daugiau kaip 1 trln. eurų, buvo sutikti išskėstomis rankomis. Birželio 15-ąją M. Draghi sakė, kad bankų kreditų pasiūlos suvaržymų neliko. Kaip ir JAV bei Didžiojoje Britanijoje, kur taikoma pinigų spausdinimo politika, prie neįprastos politikos gali būti grįžtama vis rečiau: pavyzdžiui, nėra idealu versti bankus prisipirkti dar daugiau savo šalies vyriausybių skolos.
Taigi lieka įprastesni būdai. Įtikinamų priežasčių ECB švelninti pinigų politiką tikrai yra. Gal euro zonai 2012 m. pradžioje ir pavyko išvengti recesijos (po 2011-ųjų pabaigoje fiksuoto 0,3 proc. mažėjimo gamybos apimtys nekito), bet per antrąjį ketvirtį BVP, regis, smuktelėjo. Iš kelių verslo apklausų, įskaitant naujausią Vokietijos investuotojų pasitikėjimo rodiklį ZEW, vaizdas susidaro slogus: puvinys iš periferijos artėja prie branduolio (Vokietijos). Antrasis ketvirtis prasidėjo prastai: euro zonos pramoninės gamybos apimtys, palyginti su kovo mėnesiu, balandį sumažėjo 0,8 proc., o Vokietijoje mėnesinis nuosmukis siekė 2 proc.
Siekdamas atsverti šį susilpnėjimą, per valdančiosios tarybos susitikimą liepos 5 dieną ECB, ko gero, mažins palūkanų normas. Nuo gruodžio jo bazinė palūkanų norma yra 1 proc. Jeigu ji bus sumažinta iki 0,5 proc. (panašiai kaip Didžiojoje Britanijoje), tai darytų įtaką ne tik naujoms ECB paskoloms, bet ir normai, kuri taikoma minėtosioms ITRO, nes palūkanos bankams bus skaičiuojamos pagal tų trejų metų vidutinę normą. Mažinama turbūt bus dviem etapais po ketvirtį procento, kaip ir pernai metų gale, kai ECB normą sumažino nuo 1,5 iki 1 proc.
Toks žingsnis gali padėti Vokietijai ir kitiems tvirtiems šiaurės ūkiams, bet ne itin pasitarnaus suklypusiems ūkiams euro zonos pietuose. Esminė problema, kurią gali tekti spręsti M. Draghi, yra ryškus euro zonos pasidalijimas, nes nutekant kapitalui lėšos iš periferijos persikelia į branduolį, tad monetarinės sąlygos kartu ir suvaržytos, ir laisvos. Nepaisant neseniai vyravusių niūrių nuotaikų, įmonės ir namų ūkiai Vokietijoje gali skolintis laisvai ir pigiai. Pietų Europoje bankai riboja kredito pasiūlą, o siūlomos paskolos – brangios.
M. Draghi jau seniai tvirtina, kad euro krizės sprendimas – politikų rankose. Jeigu birželio pabaigoje Briuselyje susirinkę į dar vieną viršūnių susitikimą Europos lyderiai nieko nenuveiks, kebli ECB padėtis išliks. Bandymai euro zonoje įvesti bendrą pinigų politiką niekada nebuvo lengva užduotis. O sparčiai skylančioje valiutos zonoje ji beveik neįmanoma.
