Ar praktiška Egipte arba kitur išjungti internetą? Kiek tai kainuoja?
Pasirinktas sudėtingas metas. Sausio 25 dieną JAV senatoriai dar kartą pateikė įstatymo projektą, prezidentui suteikiantį galią ypatingais atvejais – ginantis nuo kibernetinių atakų – išjungti kai kuriuos šalies interneto segmentus. Po trijų dienų savo šalį nuo interneto atkirto į sunkią padėtį patekę Egipto autokratai.
JAV įstatymo projekto šalininkai lengvos pergalės ir nesitikėjo. Bet Egipte penkioms dienoms išjungus anksčiau klestėjusį internetą (20 mln. vartotojų) ir mobiliojo ryšio tinklą (55 mln. vartotojų) kilo toks pasipiktinimas, kad dabar „ypatingojo kirtiklio“ JAV ir kitur priešininkai turi svarių argumentų. Internetą Vokietijoje, Austrijoje ir Australijoje kontroliuojantys žmonės jautė pareigą patvirtinti, kad jų valdžia panašių galių nesieks.
JAV įstatymo projekto šalininkai atkirto, kad jie niekuomet nenorės išjungti Egipto linijų. Jie tvirtina, kad radijo ir televizijos transliacijas reguliuojantys įstatymai JAV valdžiai jau suteikia teisę atjungti dalį interneto. Naujasis įstatymo projektas tas galias tiesiog išaiškina ir apriboja. Tokių galių prireiktų, pavyzdžiui, kompiuteriniams įsilaužėliams perėmus branduolinių jėgainių valdymą arba ketinant atverti Huverio užtvanką. Kritikai tai vadina panikos kėlimu ir baiminasi, kad Baltieji rūmai be reikalo gaus didžiulę galią. Jie tvirtina, kad tinklus eksploatuojantys žmonės patys gali geriausiai pasirūpinti tinklų saugumu.
Bet kuriuo atveju dėl tinklų dydžio ir sudėtingumo, dėl griežtos žodžio laisvę užtikrinančių įstatymų apsaugos, atrodo, beveik neįtikima, kad JAV internetą būtų galima išjungti arba juo manipuliuoti tokiu mastu kaip Egipte. Net jei nuotolinį „ypatingąjį kirtiklį“ būtų leista naudoti, jį sukurti ir eksploatuoti būtų itin sudėtinga ir brangu, nors yra nerimaujančių, kad naujosios kibernetinio saugumo agentūros, kurias siūlo įstatymų leidėjai, yra kaip tik tokios struktūros, kurios mėgintų.
Pagrindinė Egipte išmokta pamoka labiau susijusi ne su per daug galingos valdžios pavojais. Svarbiau, kad ji atskleidžia, kaip šalies valdžia gali (ir negali) išjungti internetą. Interneto paslaugų tiekėjams (IPT) tenykštė valdžia tiesiog liepė išjungti savo kompiuterius. Beveik visus interneto vartotojus Egipte aptarnauja tik penki tiekėjai. Mažiau konkurencingose rinkose jų būtų dar mažiau. Bet Jungtinėse Valstijose penki pagrindiniai IPT aprėpia tik pusę rinkos, o dešimt pagrindinių – 70 proc. Norint JAV išjungti internetą, bendradarbiauti arba prievartai paklusti turėtų šimtų šimtai įmonių ir individų.
Įsigalint išmaniesiems telefonams, interneto prieigą vis dažniau siūlo ir mobiliojo ryšio operatoriai. Egipto valdžia Didžiosios Britanijos „Vodafone“ ir Prancūzijos „Télécom“ valdomas bendras įmones privertė nutraukti skambučių ir duomenų perdavimą, nurodydama jų licencijoms taikomus įstatymus. Netgi kai operatoriams buvo leista atnaujinti paslaugų tiekimą, valdžia ryšiu pasinaudojo siųsdama propagandinius pranešimus. Štai vienas jų: „Ginkluotosios pajėgos prašo dorus ir lojalius Egipto vyrus pasipriešinti išdavikams ir nusikaltėliams, ginti mūsų žmones bei garbę ir mūsų brangų Egiptą.“
Egipte išjungus internetą, skylių netrūko. Kelios užsienio grupės antžeminio telefono tinklais internetą siūlė tiems egiptiečiams, kurie įstengė skambinti su senamadiškais modemais, nors ryšys buvo lėtas, o skambučiai brangūs. „Google“ ir „Twitter“ pristatė balso paslaugą, angliškai pavadintą „speak-to-tweet“, kuri egiptiečiams leido palikti balso pranešimus, o tekstu paverstas žinutes tuomet skelbė „Twitter“ mikrotinklaraščių tarnyba. Žmonės dulkes nupūtė ir nuo trumpųjų bangų radijo siųstuvų bei faksų.
Triokšt, pokšt, keberiokšt
Kuo sudėtingesni ryšių tinklai, tuo sunkiau juos greitai, per atstumą arba vienašališkai išjungti. Pavyzdžiui, atrodytų, lengva nukirsti šalį su pasauliu jungiančius optinius kabelius. Vamzdžiai išties pažeidžiami: 2008 metais Egiptas buvo laikinai praradęs per du trečdalius pralaidumo, kai du povandeninius kabelius Viduržemio jūroje nukirto, kaip manoma, laivų inkarai.
Dėl šiurkščiai išjungtų kabelių galima sulaukti pasipiktinimo iš kitur; juk, pavyzdžiui, daug interneto srautų tarp Europos ir Azijos keliauja kabeliais, kurie aptarnauja ir Egiptą. Be to, nukirtus tarptautinius kabelius, vidinis šalies ryšys lieka veikti, o juk Egipto valdžia norėjo ne tik savo piliečius atkirsti nuo išorinio pasaulio, bet ir neleisti jiems susisiekti tarpusavyje.
Egiptas ne vienintelė šalis, mėginusi nutraukti interneto tiekimą visai šaliai. 2007 metais Mianmaro valdžia nutraukė interneto ryšį norėdama atremti demonstracijas prieš valdžią. Dvejais metais anksčiau panašiu ėjimu buvo atkirstos paslaugos Nepale. Kai sausį neramumai kilo Tunise, valdžia cenzūravo kai kurias žinias ir socialinių tinklų svetaines; Iranas ir Tailandas yra ėmęsi panašių žingsnių.
Po etninių maištų Sindziango provincijoje 2009 metais Kinija šiame regione blokavo e. paštą, tekstinius pranešimus ir beveik visus tinklalapius, išskyrus saujelę – tai buvo dalis dešimt mėnesių trukusių trikdžių. O pastaruoju metu keliose populiariose mikrotinklaraščių svetainėse Kinijos valdžia užblokavo žodžio „Egypt“ paiešką. Bet tik Šiaurės Korėja visiems savo civiliams gyventojams iš viso neleidžia naudotis tinklu.
Vargu ar tokius režimus Egipto patirtis padrąsins. Atkirstas internetas ir mobilusis ryšys protestų nenuslopino. Paryžiuje įsikūrusi tarpvyriausybinė idėjų kalvė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija suskaičiavo, kad vien tinklo išjungimas Egiptui galėjo kainuoti net 90 mln. JAV dolerių.
Regis, bent jau paaiškėjo, kad per prievartą išjungus internetą tai gali atsigręžti prieš išjungiančius. Pastaruoju metu internete dažnai kartojamas toks šūkis: „Jei valdžia išjungė internetą, metas išjungti valdžią.“ Kai kurios vyriausybės skuba pabrėžti savo pareigą, kad ir kas nutiktų, visiems užtikrinti interneto prieigą. 2000 metais Estija interneto ryšį įvardijo kaip žmogaus teisę. Jos pavyzdžiu pasekė Prancūzija. Pernai Suomijoje priimtas įstatymas kiekvienam piliečiui užtikrina galimybę naudotis plačiajuosčiu ryšiu.
Tačiau interneto ryšį paskelbti privalomu įprastomis sąlygomis kur kas paprasčiau nei užtikrinti jo tiekimą šalyje prasidėjus neeiliniams įvykiams. O už ypatinguosius kirtiklius internetui kur kas pavojingesnis yra lėtai įsigalintis ir painus reguliavimas. Tiesą sakant, ir už nukirstus kabelius bei klaidas dėl žmogiškojo veiksnio.
