Didžiulei nuostabai, paskambinus Ramūnui Šimukauskui, kitame laido gale neišgirdau nė lašo pasipūtimo, kuriuo pritvinkusi nemaža dalis Lietuvos žvaigždžių. Net ir interviu laiką su žinomu televizijos ir teatro aktoriumi pavyko suderinti iš pirmo karto – įsižiebė viltis, kad pokalbis bus tikras ir nesumeluotas.
Teatro ir televizijos žmonės – emocijų pardavėjai. Kaip sakoma, viskas šiais laikais yra prekė. Emocija – taip pat“, – savo atsakymu kiek sutrikdė gerai žinomas kaunietis. Atidžiai ištyrinėjęs naujausią savaitraščio laikraštį, jis įsitaisė kėdėje, abejomis rankomis suspaudė „English breakfast“ arbatos puodelį ir emocingai pradėjo pokalbį: apie televizijos trūkumus ir teatro malonumo akimirką, apie savikritiką, Karalių Lyrą ir sienas, išlaisvinančias menininko sielą.
– Žiūrovai jus mato ir televizijos ekrane, ir teatro scenoje. Kur jaučiatės geriau?
– Visur, kur kokybiška. Teliko bėda – skubėjimas. Kaip dažnai sako prodiuseriai: „Tai turėjo būti padaryta dar vakar!“ Teatre bent jau anksčiau buvo daugiau laiko, bet kuo toliau, tuo labiau jis artėja prie šiuolaikinio gyvenimo tempo. Nepaisant to, čia yra neįkainojama malonumo akimirka – tą pačią sekundę gautas feedbackas iš žiūrovų. Televizijos žiūrovų reakciją sužinai kitą dieną ar po savaitės: kažkas pamatė, stabtelėjo, pasakė.
– Jei jau prakalbome apie žiūrovų reakcijas, sakykite, kaip jie leidžia suprasti, kad spektaklis jų nepalietė? Tyla?
– Jei žiūrovai tyli, reiškia, jie įdėmiai klauso ir jau kitą sekundę gali prapliupti juokais ar apsipilti ašaromis. Tyla – susikaupimo ženklas. Kur kas blogiau, kai jie ima kosėti, šnirpšti, girgždinti kėdes. Dažniausiai žiūrovų nematome – mus akina ryški lempų šviesa. Turime puikiai išlavintą klausą: girdime kiekvieną žiūrovo atodūsį ar pašonėje sėdinčiam bičiuliui į ausį ištartą žodį. Būtent iš klausos aktoriai supranta, kaip salėje sėdintys žmonės į juos reaguoja. Būna, kad vyresni aktoriai po spektaklių vienas kitam šnabžda: „Ne kaip šiandien žiūrovai mus priėmė – mažai juokėsi, bet klausė gerai.“ Ką tai reiškia? Reiškia, kad spektaklis pavyko. Gal tiesiog po sočių sekmadieninių mamos cepelinų žmogus buvo tingesnis ir ne taip audringai reagavo į atitinkamą sceną, nei žiūrovas, į spektaklį atėjęs penktadienį po darbų su savaitgaliui užvestu varikliuku. Sekmadieniais žiūrovai būna kur kas vangesni nei penktadieniais, nežinau, ar tai kam nors įdomu (klausiamai dirstelėjo). Žmogus neturi juoktis nuo pradžios iki pabaigos, jei atėjo į komediją – pakanka vieno šypsnio ir geros emocijos viduje.
– Ar skaičiavote savo sukurtus vaidmenis?
– Iš pradžių dirbau Kauno mažajame, dabar – Kauno valstybiniame muzikiniame ir klajojančiuose, kaip dabar populiaru sakyti, komerciniuose teatruose. Iš esmės visi teatrai yra komerciniai, tik vienus finansuoja valstybė, o kitų – ne. „Vikipedijoje“ kažkas buvo surašęs mano vaidmenis, dabar pats kartais papildau šį sąrašą. Neskaičiavau, bet manau, kad nuo 1995 m., jų susikaupė nemažai. Žinoma, jei prisėsčiau, tikrai visus prisiminčiau, bet ar reikia? Tarkime, muzikinis teatras turi savo kanonus ir spektaklis jame gali gyvuoti, kol aktoriai išdainuos natas. Dramos spektakliai turi aktualumą – čia ir dabar. Tai, kas žiūrovui įdomu dabar, po 3 metų bus juokinga.
– Įsimintiniausias vaidmuo ir svajonių vaidmuo. Visi galvojame, kad kiekvienas aktorius tokį privalo turėti.
– Mano gyvenimo svajonių scenarijus – vaidinti iki tol, kol bent kažkiek atsiminsiu tekstą, o sulaukus 70-ies ar daugiau įkūnyti karalių Lyrą. Įsimintiniausi vaidmenys? Tie, kurie yra dabar, arba tie, kurie vaidinti daugybę metų. Tarkime, spektaklis „Katytė P“ rodomas nuo 2003 m., o į sceną su vaginos monologais lipau 300 ar 400 kartų. Įsimintina, kas sunku, kaip kad prieš 3 metus sukurtas Smetonos vaidmuo. Į galvą teko sudėti daug istorinio teksto, daug faktų ir datų. Tai buvo sudėtingo žanro spektaklis, todėl jo nerodėme po kelis kartus per savaitę, nebuvo ir žiūrovų apgulties – į salę ateidavo išskirtinė publika. Kas buvo dar seniau? Neverta kapstytis. Jei aš sunkiai prisimenu, vargu, ar prisimins žiūrovai. Teatras toks yra – iš jo lieka tik emocijos. Gal dar koks interviu laikraštyje (ėmė sklaistyti savaitraščio puslapius). Atsivers kas nors, pažiūrės ir sakys: „O, pasirodo, jis buvo artistas ir vaidino!“ Teatras neturi liekamosios vertės kaip kinas. Iš jo lieka tik nuotraukos, į kurias žiūrint šios atrodo netikros ir negyvos.
– Nepaisant sudėtingų vaidmenų teatre, žmonėms į atminti įsirėžia lengvesni personažai, tarkime, televizijos laidoje suvaidintas Arūnas Valinskas.
– Visi aktoriai nori, kad juos prisimintų iš sudėtingų, 30 kartų mažojoje salėje suvaidintų vaidmenų. Deja, matematika kitokia. Užtenka kartą pasirodyti televizijos ekrane ir tave pamato ne 600, o 600 tūkst. žmonių. Televizija turi kur kas daugiau žiūrovų nei teatras. Taip jau yra: Nemunas už Nevėžį didesnis – nepriverksi atsistojęs prie kranto.
– Jei jau pradėjome apie ašaras, ar niekada nejautėte nuoskaudos, kad filmuose, serialuose dažnai matome ne profesionalus: laidų vedėjus, dainininkus ir pan.?
– Tai yra talentas. Jei žmogus puikiai veda laidą ir tuo pačiu profesionaliai gali įkūnyti kokį nors personažą, kodėl ne? Galbūt gavęs kitą vaidmenį jis nesusidorotų, bet to ir nereikia. Nemanau, kad verta eiti pakampėmis ir bumbėti, kad štai aš mokiausi, bet manęs nepaėmė, o jam ar jai pasisekė. Toks gyvenimas. Beje, aš taip pat nesu baigęs akademijos, bet netikėtai atsidūręs teatre iš meistrų išmokau aktorystės. Gal ne iki galo. Tai – mano variklis tobulėti.
– Praktika – geriausia mokykla?
– Praktika geriausia mokykla, bet reikia ir teorijos. Žinoma, būti geru šokėju ar aktoriumi iš knygos neišmoksi, kaip ir geru fechtuotoju tapsi tik tada, kai į rankas paimsi špagą. Pagrindiniai aktoriaus įrankiai – kūnas ir intuicija. Jei atvirai, neįsivaizduoju, kaip jauną žmogų galima išmokyti intuicijos.
– Ar namie žiūrite televizorių?
– Visada įsijungiu, kai grįžtu namo. Tai nereiškia, kad žiūriu viską iš eilės – atsirenku. Žinias galiu žiūrėti nuo ryto iki vakaro. Žiūriu ir kitas laikas – daugelio jų nemėgstu, bet yra kas patinka. Tarkime, publicistinės LRT laidos, „Gustavo enciklopedija“ ir „Labas rytas“. Galvoju atsisakyti kabelinės antenos, nes jau nebepamenu, kada žiūrėjau kokį nors užsienio kanalą. Ne todėl, kad man būtų neįdomu, tiesiog žiūriu tai, ką daro lietuviai. Kartais perjungiu kanalą, kartais žiūriu su malonumu.
– Sergate profesine liga?
– Būna, kad žiūriu ir garsiai savęs paklausiu: „ Kodėl tokią nesąmonę rodo?“ Žmona, kuri yra baigusi vadybą, man atsako: „Žmonės tai žiūri ir moka pinigus. Jei tau nepatinka – perjunk kanalą.“ Viską, ką matau televizijoje ar teatre, galima padaryti geriau, bet pasaulio geresniu nepadarysi, nes Dievas yra neklystantis. Nesu tas priekabus bambeklis, mėtantis šakutes į ekraną. Gal ne tas temperamentas, o gal televizoriaus gaila. Jei kas nepatinka, dažniausiai pakomentuoju mintyse ir nenaikinu nervinių ląstelių. Juk ir aš pats ne viską darau gerai – tai neįmanoma, todėl esu atlaidus kitiems.
– Esate reiklus sau?
– Pakankamai. Gal kiti sau daugiau kritiškesni nei aš? Tikrai žinau ne vieną, kuris yra kur kas mažiau kritiškesnis. Nėra gerai, jei po spektaklio aktorius sau pasako, kad viską padarė idealiai ir pasiekė meistrystės viršūnę. Jei įsileidi tokią mintį, vadinasi, kad užmigai ant laurų. Aš sau to neleidžiu. Visada manau, kad galima padaryti geriau. Žinoma, labai nesigraužiu dėl kiekvieno kritimo į balą, antraip negalėsi eiti į sceną. Juk būna, kad pamiršti tekstą, nukrenta kėdė, nors neturėjo kristi. Žiūrovai mato tavo kliūrkas.
– Ar tikrai mato? Jūs žinote, kad po žodžio turėjo eiti žodis, o žiūrovas galvoja, gal pauzė po žodžio yra scenarijaus dalis.
– Daugelis gal ir nesupras, bet atsiras žmogus, kuris spektaklį matys antrą kartą. Mano klaidą pastebės apšvietėjas, matęs visus spektaklius. Jei yra bent vienas liudininkas, vadinasi, įvyko nusikaltimas.
– Aktoriams reikia dėmesio scenoje, o gatvėje?
– Eidamas gatve daug nesidairau. Taip stengiuosi apsisaugoti nuo nereikalingo vėlimosi į pokalbius. Lietuviai tapo kur kas santūresni ir jau nebekimba į rankovę kaip anksčiau. Gerai pamenu tuos laikus, kai su serialo „Kaimynai“ aktoriais leisdavomės į gastroles po Lietuvos provincijas. Vaikai tikrąja ta žodžio prasme tampydavo rankoves. Dabar žmonės tapo labiau skandinaviški, tai džiugina. Iš prigimties esu niūrokas tipas. Turiu žmonių ratą, kuriame jaučiuosi gerai, kur man įdomu. Nesu iš tų, kur lengvai bendrauja ir vos 2 kartus matytam piliečiui atsiveria iki širdies gelmių. Mėgstu tokius žmones, bet pats toks nesu, todėl man sunku būti ekstravertų kompanijoje.
– Kaip atsipalaiduojate nuo darbų?
– Kaip kai kas pasakė: „Visi mes žvaigždės, kol nekertame Latvijos sienos.“ Taigi tas kirtimas Latvijos, Lenkijos ar bet kokios kitos sienos minioje padeda pasijausti paprastu žmogumi, parduotuvėje drąsiai krauti pirkinius į krepšelį ir negalvoti, kad kažkas per petį tave stebi. Galiausiai kažkur lauko kavinėje gerti alų nesibaiminant, kad prieis nepažįstamasis, atsisės šalia ir pasakys: „Labas, tai ką, geri alų?“ Atitrūkti nuo visko padeda ir gamta. Kaip sakė vienas austrų rašytojas: „Laukų pieva žydi kiekvienais metais, bet kiekvienais metais pamatę ją mes nustembame kaip vaikai.“
ŠARŪNĖ KUTINSKAITĖ-BŪDAVIENĖ
SK Žurnalistė
