Protestuotojų pykčio adresatas – „Goldman Sachs“ vadovas L. Blankfeinas.
Finansų pramonė turi parengti geresnį atsaką ją atakuojančiam protesto judėjimui.
„Kai tūkstančiai žmonių susirinko Žemutiniame Manhetene aistringai reikšdami gilų nepasitenkinimą esama padėtimi, mes atkreipėme dėmesį į šiuos protestus, – naujausiame laiške investuotojams parašė Lloydas Blankfeinas, banko „Goldman Sachs“ vadovas. – Ir mes savęs paklausėme, ar galėtume iš jų užsidirbti? Atsakymas į klausimą yra naujas „Goldman Sachs“ pasaulinio pykčio fondas“.
Jis investuos į įmones, kurios gali uždirbti iš socialinių neramumų, tokias kaip langų ar policininkų lazdų gamintojai. L. Blankfeinas aiškina, kad „mes „Goldman Sachs“ suprantame, jog mūsų žinoma kapitalistinė sistema plaukia žemyn kanalizacija – tačiau pakeliui yra daug pinigų, kuriuos galima uždirbti“.
Šis laiškas yra pokštas, sukurtas komiko Andy Borowitzo.
„Goldman Sachs“ ir jo bendražygiai nevykdytų įsipareigojimų investuotojams, jeigu nerastų galimybių dabartinėje pasaulinėje suirutėje. Tačiau jie turi labiau apsvarstyti protestų sukeltas grėsmes jų verslui.
Į finansų sektorių nutaikyti protestai yra populiarūs ir vyksta pasauliniu mastu. Amerikoje jis sulaukė aukštas pareigas užimančių asmenų palaikymo: atrodo, kad Barackas Obama palankumą judėjimui „Okupuokime Volstrytą“ laiko galimybe atgaivinti blėstančias viltis būti perrinktam prezidentu. Netgi kai kuri respublikonai mano, kad gali pritraukti rinkėjų, jeigu parodys, kad protestuotojai yra artimi jų širdims.
Spalio 24 dieną CNN paskelbta apklausa rodo, kad pritariančiųjų „Okupuokime Volstrytą“ judėjimui yra daugiau nei nepritariančiųjų: atitinkamai 32 ir 29 procentai.
Dar blogesnė žinia L. Blankfeinui ir jo bičiuliams yra tai, kad 54 procentai apklaustųjų sako netikintys, jog Volstrytas daro tai, ko reikia ekonomikai.
Dar blogesnė žinia L. Blankfeinui ir jo bičiuliams yra tai, kad 54 procentai apklaustųjų sako netikintys, jog Volstrytas daro tai, ko reikia ekonomikai. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje taip manančiųjų buvo 30 procentų.
Finansų sektoriui jau taikomos naujos griežtesnės taisyklės. Jeigu rinkėjai įpyks dar labiau, taisyklės taps dar griežtesnės.
Tradicinis Volstryto elgesys, kai puolama jo reputacija, – atsitraukti nuo tautos ir pasislėpti už teisininkų ir lobistų armijos. Prasidėjus finansų rinkos nuosmukiui 2008 metais ši tendencija dar labiau sustiprėjo.
Volstryto teisininkai laimėjo vidines grumtynes su viešųjų ryšių meistrais ir įtikino vadovus, kad šie būtų nuteisti arba net atsidurtų kalėjime, jeigu jų viešuose pareiškimuose būtų ko nors daugiau nei vien tik blankūs sakiniai be emocijų.
Tad stambių bankų atsiprašymai už jų vaidmenį sukeliant sumaištį pasaulio ekonomikoje yra šykštūs ir pavėluoti, o eiliniai mokesčių mokėtojai dar nėra išgirdę nuoširdaus „ačiū“ už bankų išgelbėjimą. Pakviesti į Kongresą Volstryto vadovai išsakė teisininkų nudailintus pareiškimus, kurių dėka jie atrodė arogantiški, godūs ir neatgailaujantys. Vienas kitas kilnus veiksmas – pavyzdžiui, žymus atlyginimų priedų sumažinimas ar didelės dalies pinigų atidavimas, – galėjo pakelti tautos pasitikėjimą sektoriumi. Tačiau mes nesužinosime, ar tai būtų padėję, nes jie to nepadarė.
Atrodo, kad Volstrytas sutelkė savo nuostabius protus siekdamas dar labiau įaudrinti visuomenę – konfiskuojami tarnaujančių kareivių namai, įvedami mokesčiai už debeto kortelių naudojimą ir taip toliau.
Priešingai, atrodo, kad Volstrytas sutelkė savo nuostabius protus siekdamas dar labiau įaudrinti visuomenę – konfiskuojami tarnaujančių kareivių namai, įvedami mokesčiai už debeto kortelių naudojimą ir taip toliau.
„Goldman Sachs“ parodė tipišką nejautrumą lapkričio 3 dieną nutraukdamas finansavimą kredito unijos lėšų rinkėjui, nes ji planavo palaikyti „Okupuokime Volstrytą“.
Teisingumo vardan reikia paminėti, kad kai kurie smulkūs žingsneliai teisinga linkme buvo žengti. Jamie Dimonas iš „JPMorgan Chasey“ atsiprašė už prastą skolų kareivių šeimoms valdymą. Vikramas Panditas iš „Citigroup“ įpareigojo savo banką užsiimti „atsakingais finansais“, kad ir ką tai galėtų reikšti.
Tačiau niekas iš šitų veiksmai pastebimai nesumažino visuomenės pykčio. „The Economist“ apžvalgininkai nenustebtų jeigu „bankų pakeitimų dieną“ lapkričio 5-ąją, kurią palaiko ir „Okupuokime Volstrytą“ judėjimas, didelę dalį santaupų bankų klientai perkeltų į kredito unijas.
Tad galbūt atėjo laikas naujai drąsiai strategijai – tiesiogiai bendrauti su protestuotojais. Tai įteisintų „žmonių, vartojančių narkotikus ir besimylinčių parke“ judėjimą, prieštarauja vienas Volstryto ryšių su visuomene atstovas. Kitas niurna, kad protestuotojai yra labiau nuliūdę dėl nedarbo ir nelygybės, nei dėl to, ką konkrečiai daro Volstrytas.
Galbūt tai ir yra tiesa, bet silpnas mekenimas nepataisys apgadinto Volstryto prekės ženklo. Keistas dalykas yra tai, kad Volstrytas išties gali papasakoti prasmingą istoriją. Bankininkystė – tai ne tabako pramonė. Jos prekės dažniausiai nenužudo klientų. Ši pramonė baisiai susijaukė, bet žmonėms vis dar reikia paskolų ir kažkur pasidėti santaupas.
Bendrovėms – žinote, tiems dalykams, kurie kuria darbo vietas, – reikia investicijų bankininkystės, kuri padėtų jiems tvarkyti finansus ir augti. Neprotingos taisyklės, parašytos apėmus pykčiui, galėtų tai įstumti į pavojų. Todėl Volstrytas turi išdėstyti savo poziciją tvirtai ir dažnai.
Piktinantys turtai pritraukia strėles ir ietis
Bankų vadovai taip pat galėtų apsvarstyti galimybę tiesiogiai susidurti su tautos pykčiu, susitikti su protestuotojais akis į akį. Tai, ką jie spėtų pasakyti per kelias sekundes, iki kol būtų pradėta svaidytis kiaušiniais, būtų mažiau svarbu nei pats sakymo veiksmas. (Nors į jų žinią tikrai galėtų būti įtraukti atsiprašymai už praeities sumaištį ir paaiškinimai, ką gero daro Volstrytas).
Visatos valdovai nelaimėtų ginčo. Tačiau tai ir nėra svarbiausia dalis to, kas žinoma kaip „Tony Blairo mazochizmo strategija“, taip pavadinta po to, kai 2005 metais rengdamasis rinkimams tuometis Didžiosios Britanijos premjeras diskutavo apie Irako karą su įpykusiais rinkėjais.
Leisdamas jį įžeidinėti žodžiais jis sukėlė euforiją rinkėjams. Susitikimai taip pat suteikė T. Blairui galimybę pateikti savo argumentus suprantama anglų kalba ir pabrėžti, kad kritikai prieštarauja savo pačių teiginiams.
T. Blairas sumaniai laimėjo tuos rinkimus. Tikėtina, kad Volstryto bosai neturi T. Blairo politinių sugebėjimų, ir tik keli teturi patirties ginčytis su žmonėmis, nešiojančiais žiedus nosyse. L. Blankfeinas gali būti pašto klerko sūnus, bet perdėtume, jeigu sakytume, kad jis turi daug ką bendro su minia. Kalbant apie J. Dimoną, ar jis sugebėtų atsispirti norui išrėžti protestuotojams viską, ką apie juos galvoja?
Tačiau beviltiškais laikais reikia imtis kūrybingų priemonių. Mazochismo dozė nepakenktų Volstryto prekės ženklui, o galbūt ir padėtų jam.
