Yra žmonių, kurių kasdienybė neatsiejama nuo meno – ne kaip profesijos ar hobio, bet kaip gyvenimo būdo. Jolanta Lebednykienė – ilgametė Panevėžio dailės galerijos direktorė, šviesaus atminimo skulptoriaus Juozo Lebednyko mūza ir sutuoktinė – gyvena erdvėje, kur menas alsuoja ne tik galerijų salėse, bet ir namuose, kieme, kasdieniuose apmąstymuose.
Jos rekomendacijos – asmeniška, patirtimi ir jautriu žvilgsniu grįsta kelionė per literatūrą, šiuolaikinį meną, muziką, kiną ir teatrą. Čia susitinka magiškasis realizmas ir pranašiški šiuolaikiniai kūriniai, operos diva ir beprotiškų idėjų apsėsti kino herojai, globalūs klausimai ir labai žmogiškos prasmės.
„Kiekvieną rytą namuose pabundu ir dieną praleidžiu apsupta Juozo Lebednyko skulptūrų: fantastinių augalų, moterų, paukščių, magiškų formų. Pažvelgusi pro langą į kiemelį, matau nevystančias jo sukurtas keramines „Budos gėles“. Menas nesensta, menininko dvasia gaubia meno kūrinį neblėstančia aura… Kiekvienu gyvenimo tarpsniu mus veikia skirtingi meno kūriniai. Reikia būti atviram ir mums svarbus kūrinys atsiras mūsų akiratyje būtent tuomet, kai mums jis labiausiai reikalingas“, – sako J. Lebednykienė.
KNYGA
Šiuo metu mėgstu grįžti prie knygų, kadaise padariusių man neišdildomą įspūdį.
Neseniai dar kartą perskaičiau Kolumbijos rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Gabrielio Garsijos Markeso (1927–2014) epinę šeimos sagą „Šimtas metų vienatvės“, pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstą 1972 m. (vėliau pasirodė dar keli pakartotini leidimai).
Tai jo garsiausias romanas, laikomas magiškojo realizmo šedevru, pasakojantis apie Buendijų giminės septynių kartų istoriją mitiniame Makondo miestelyje nuo pirmųjų europiečių atvykimo į Kolumbiją iki 20 a. vidurio. Romane susipina laikas, vienatvė, mistika, vaizduotė ir civilizacijos istorija.
VIZUALUSIS MENAS
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą.
Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“. Pasak menų kritikės Fernandos Brenner, „Saulė ir jūra“ pavertė tipinį poilsiautojų paplūdimį vieta, kurioje melancholiškos arijos apie klimato krizę, darbo nerimą ir egzistencinius troškimus susilieja su kasdienės ramybės iliuzija. Tai darbas, pranašiškai įžvelgęs, kaip išmoksime gyventi nuolatinės katastrofos fone.
Su šeima lankėmės 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje ir buvome pakerėti šio kūrinio. Menininkių R. Barzdžiukaitės, V. Grainytės ir L. Lapelytės „Saulė ir jūra“ keliauja po pasaulį, sulaukia didžiulio publikos ir kritikų dėmesio. Kartkartėmis jis rodomas ir Lietuvoje, labai rekomenduočiau pamatyti.
MUZIKA
Man muzikinis kūrinys neatsiejamas nuo atlikėjo.
Žaviuosi Lietuvos operos dainininke Asmik Grigorian, Tarptautinių operos apdovanojimų organizuotuose rinkimuose 2025 m. pelniusia Metų operos solistės titulą.
A. Grigorian jau ir anksčiau yra pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų.
2019 metais ji buvo pripažinta Metų soliste Tarptautiniuose operos apdovanojimuose bei Metų dainininke „Opernwelt“ kritikų rinkimuose, 2022 metais ji tapo Metų operos soliste „Ópera XXI“ asociacijos apdovanojimuose, o 2023-iaisiais – „Opus Klassik“ renginyje.
Lietuvoje ji 2019 metais apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o 2020-aisiais – Auksiniu scenos kryžiumi už Lizos vaidmenį („Pikų dama“), operos solistės kategorijoje.
A. Grigorian – viena iš „bohemiečių“ steigėjų, ilgametė „Vilnius City Operos“ solistė.
Būtent Kongresų rūmuose kadaise ir prasidėjo jos karjera, šiandien jau ikonišku tapusiu Miuzetės vaidmeniu Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje Džakomo Pučinio operoje „Bohema“ (turėjau laimės žiūrėti ir klausyti). Toliau – ilga, siautulinga ir emocionali kelionė iki didžiausių scenų ir aukščiausių įvertinimų.
O šių metų kovo 3-iąją Asmik Grigorian grįžta į Vilnių su fantastiška programa „A Diva is Born“. Akompanuojant britų pianistui Hyung-ki Joo, bus itin reta proga scenoje išvysti skausmingą ir kiek ironišką pasaulinio garso operos divos gimimo istoriją. Koncerte skambės Džakomo Pučinio „O mio babbino caro“, Džordžo Bizė „Habanera“… Klasika, kurią randame „Dvidešimties gražiausių pasaulio arijų“ rinkinyje.
Tačiau čia skambės ir Lady Gagos „Shallow“, ir Stingo „Moon over Bourbon Street“… Tai, kas išties netikėta pasaulinio garso operos solistės pasirodyme.
FILMAS
Įspūdingi Vernerio Hercogo filmai, jo „ekstaziškosios tiesos“ paieškos. Režisierių domina ypatingos asmenybės, bet kokiomis priemonėmis siekiančios savo tikslų, asmenybės, pakvaišusios nuo savo beprotiškų idėjų.
Juosta „Agirė, Dievo rūstybė“ yra pelniusi Prancūzijos kino kritikų sindikato prizą už geriausią filmą. Jis pasakoja apie XVI a. viduryje ispanų konkistadorus, pasiryžusius pereiti Andų kalnus, kad tik atrastų mitais apipintą prarastąją aukso šalį Eldoradą.
„Fickaraldo“ – 1982 metų V. Hercogo filmas apie keistuolį amerikietį, apsėstą manijos Amazonės džiunglėse pastatyti operos teatrą. Kai dėl stiprios srovės Amazonė tampa neperplaukiama, Fickaraldas užsimoja pernešti laivą per kalną į kitą Amazonės intaką. Tai filmuodamas V. Hercogas sugebėjo apsieiti be filmavimo triukų ir kitų specialiųjų efektų gudrybių. Apie filmo „Fickaraldo“ statymą yra sukurtas dokumentinis filmas („Svajonių našta“).
Pažymėtinas režisieriaus Vernerio Hercogo ir aktoriaus Klauso Kinskio duetas.
K. Kinskis kaip niekas kitas tiko įkūnyti filmų herojams, užvaldytiems aistros siekti beprotiškų idėjų. Kartu jiedu sukūrė septynis filmus, o praėjus aštuoneriems metams po aktoriaus mirties V. Hercogas sukūrė odę mylimam aktoriui – dokumentinį filmą „Mano mylimiausias priešas“.
SPEKTAKLIS
Jei dar nematėte, būtinai aplankykite Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“, režisierius – Aleksandras Špilevojus.
Pjesės veikėjai susirenka spręsti aštrios socialinės ir politinės problemos: žmogaus teisių pažeidimo Artimuosiuose Rytuose, Irane.
Visgi nejučia jie imasi spręsti ne tik šiandienos problemas, bet pradeda kalbėti apie žmogiškąsias vertybes ir prasmes, amžinas ir svarbias įvairiose kultūrose bei visais laikais. Ar yra visiems tinkanti išeitis iš šios susiklosčiusios kritinės globalios situacijos?
Spektaklis nominuotas 2020 m. Auksiniam scenos kryžiui aktorių ansamblio kategorijoje, o XI Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje pelnė netgi tris, geriausio režisieriaus, geriausios scenografijos bei „Giminių prizo“, apdovanojimus. 2021 m. X tarptautiniame teatrų festivalyje „Com•media“ „Irano konferencija“ išrinktas geriausiu festivalio spektakliu.
Nepakartojamą įspūdį padarė Jaunimo teatro spektaklis „Raudona“, režisierius Valentinas Masalskis.
Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Džono Logano pjesės „Raudona“ centre – viena ryškiausių XX a. pokario šiuolaikinio meno asmenybių Markas Rotkas.
Veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje Niujorke, Rotko studijoje.
Pjesėje vaizduojamas dviejų menininkų susidūrimas: jauno, pradedančio ir pagyvenusio menininko, išbandžiusio daug ką, turinčio savo vertybių skalę, patirtį. Tai yra kartų, požiūrių sankirta.
Įdomu stebėti, kaip ta kultūrinė patirtis, kuri suformavo M. Rotką, reiškia visai ką kita jaunam menininkui.
Spektaklyje siekiama parodyti nueinančio ir ateinančio menininkų sandūrą, apčiuopti iš jos kylančias problemas.
