Geresnio gyvenimo viltys jaunus europiečius gena į užsienį.
Europoje į kelią pakilo nauja karta ir darbo ieško migruodama iš žemyno pakraščių. Santechnikas iš Lenkijos iškeliavo 2004-aisiais, kai jo šalis prisijungė prie ES, o po kelerių metų įkandin jo pa¬trau¬kė vaisių skynėjas iš Rumunijos. Šiandien lagaminus kraunasi absolventas iš Airijos, inžinierius iš Ispanijos ir architektas iš Italijos. Žmonėms iš Rytų Europos migracija – tai būdas pasivyti vakarietiškas pajamas, o kilusiems iš krizės palaužtos pietinės ir keltiškosios periferijos – galimybė pabėgti nuo masinio nedarbo.
Taip ir sumanyta ES. Prekės gali atkeliauti pas vartotojus, o darbo jėga gali judėti ieškodama užimtumo. Migracija gali nuimti naštą nuo nuosmukio kamuojamų šalių viešųjų finansų, o klestinčiuose ūkiuose spręsti darbo jėgos trūkumo problemą. Vis dėlto europiečiai iki šiol ne tokie mobilūs kaip amerikiečiai. Viršūnių susitikimuose Europos lyderiai ragina didinti judrumą, kad mažėtų jaunimo nedarbas ir būtų skatinamas augimas.
Bet ar jie tikrai to nori? Migracija neišvengiamai sukelia dalies gyventojų pasipiktinimą, ypač mažai uždirbančių. Tačiau kylant įvairiausio plauko partijoms, pasisakančioms prieš imigrantus ir ES, tai virto rimtesniu politiniu klausimu. Anksčiau įtariai buvo žiūrima į prieglobsčio prašytojus ir kitus tamsiaodžius migrantus iš skurdžių šalių, o dabar vis dažniau taikiniu tampa ir legalūs migrantai iš ES. Atėjus sunkiems laikams lengva kaltinti, kad prasimušti norintys atvykėliai iš rytų vagia darbo vietas, socialinę paramą arba ir viena, ir kita. Tad auga spaudimas vienai labiausiai branginamų ES laisvių.
Nyderlandų ministro pirmininko pavaduotojas Lodewijkas Asscheris praėjusį mėnesį dramatiškai perspėjo, kad migruojančių europiečių srautas pasiekė lygį, kuris atitinka šalies perspėjimo apie potvynius sistemos „oranžinį pavojaus signalą“. Nors L. Asscheris tiesiai to nepasakė, Nyderlandai ir daugelis kitų šalių nerimauja, kad, metų pabaigoje iki galo atvėrus vartus emigrantams iš Rumunijos ir Bulgarijos, pasilies žmonės iš šių skurdžiausių Europos šalių.
Tačiau Nyderlandai vargu ar iš tų valstybių, kurioms laisvo europiečių judėjimo poveikis didžiausias: mažiau kaip 1 proc. tenykščių gyventojų – žmonės iš Centrinės ir Rytų Europos. Airijoje tokių yra 5 proc., Ispanijoje – 2,5 proc., Jungtinėje Karalystėje – 2 proc., o Vokietijoje – 1,5 proc. Nuo 2010 m. daugiausia žmonių vyksta į Jungtinę Karalystę ir Vokietiją. Turbūt reali olandų panikos priežastis – nuodinga šalies politika. Nuomonių apklausose pirmauja kraštutinė dešinioji Geerto Wilderso Laisvės partija.
Britų salose sujudimą padeda paaiškinti trapi koalicinė vyriausybė ir Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP) iškilimas. ES darbo jėgos klausimas paliečia tris sprogimą galinčius sukelti aspektus: Europą, migraciją ir socialinį aprūpinimą. Būtent dėl to ministras pirmininkas Davidas Cameronas, siekdamas ES reformos, daug dėmesio skiria migracijai. Yra manančių, jog socialinės paramos ES darbo jėgai pertvarka leistų D. Cameronui parodyti, kad jis sprendžia visuomenei rūpimus klausimus. Tai Jungtinės Karalystės ministrui pirmininkui padėtų sulaukti šalininkų Europoje ir, kartu su kitomis reformomis, sėkmingai iš naujo apibrėžti jo šalies santykius su Europa. Tuo¬met referendume, kurį D. Cameronas nori surengti iki 2017 m., jis galėtų agituoti už tai, kad britai liktų ES.
Šios strategijos bėda, kad Jungtinė Karalystė turi parodyti, jog ES taisyklėms reikia pataisų, ir rasti sąjungininkų, pasirengusių kovoti už pakeitimus. Bendrijos procedūros numato, kad laisvą darbo jėgos judėjimą reglamentuojančių įstatymų pakeitimus siūlo Europos Komisija (EK). Balandį Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Vokietijos ir Austrijos vidaus reikalų ministrai ragino EK imtis veiksmų. Tačiau, šios teigimu, jie kol kas nepateikė paplitusio „pašalpų turizmo“ įrodymų, išskyrus nuogirdas ir paniką keliančias bulvarinių laikraščių antraštes. Pasak teisingumo reikalų komisarės Viviane Reding, jie turėtų liautis populistiškai kėlę paniką. Net jeigu EK būtų nusiteikusi sugriežtinti taisykles, Europos Parlamentas tikrai pabandys blokuoti pakeitimą.
Tokį pasipriešinimą galima įveikti tik bendromis vyriausybių pastangomis. Tačiau Vokietijos visuotinių rinkimų kampanijoje apie migraciją beveik nekalbėta. Užuot kritikavusi daugiakultūriškumą, kanclerė Angela Merkel labiau linkusi kalbėti, kad migrantai reikalingi sprendžiant mažėjančio Vokietijos gyventojų skaičiaus ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemas. Negana to, bet kuriam Vokietijos kancleriui bus svarbu, kokio požiūrio laikosi kaimynė Lenkija, kuri remia EK. Nepaisydamas stipraus kraštutinio dešiniojo Nacionalinio fronto, Prancūzijos prezidentas François Hollande’as, skirtingai nei jo pirmtakas, vengė kalbų apie griežtą kovą su migracija. Pietų Europos šalims labiausiai rūpi nelegalūs migrantai iš Šiaurės Afrikos; jos nesuinteresuotos savo piliečiams riboti galimybės dirbti kitose Europos valstybėse.
Ir ką tie britai?
Iš Briuselio neverta tikėtis rimtų veiksmų, bent jau kol kitų metų pabaigoje darbą pradės naujas Parlamentas ir Komisija. Jeigu atsiras daug euroskeptiškai nusiteikusių parlamentarų, politinis balansas gali pasikeisti. O kol kas britų reikalavimai niekam neįdomūs. Argi ne britai dėjo visas pastangas, kad ES plėtra į Rytus būtų plačiai aprėpianti ir sparti? O kaipgi tie visi britų pensininkai, apkraunantys Ispanijos sveikatos priežiūros sistemą? O argi ne britai šią vasarą ragino komisiją imtis veiksmų, Ispanijai apribojus eismą iš Gibraltaro, kai kilo kivirčas dėl žvejybos teisių?
Tie keturi ministrai teisingai sako, kad ES užtikrinama judėjimo laisvė nėra besąlygiška, o įsivaizdavimas, kad neteisingai nukenčiama, skatina nepalaikyti ES. Tačiau dažnai probleminis būna vykdymo užtikrinimas, o ne taisyklės. Europos vadovų argumentai imtis veiksmų prieš piktnaudžiavimą būtų svaresni, jeigu jie palankiau sutiktų darbo nebijančius Europos migrantus. Kad būtų kuriamas laisvesnis, dinamiškesnis ūkis, jai reikia branginti dinamišką darbo jėgą.
