Tomo Čiučelio iliustr.
Romantiški elektorato santykiai su Nicolas Sarkozy išties baigėsi – taip pat ir dėl to, kad prezidentas, atrodo, nebežinąs ko nori.
Tą dieną, kai buvo prisaikdintas prezidentu, jis pareiškė: „Prancūzijos liaudis reikalavo pokyčių.“ Skelbdamas „naują erą Prancūzijos politikoje“, dinamiškas jaunas lyderis veržliai ėmėsi pareigų, pasižadėdamas modernizuoti valdžios ir šalies veidą. Tačiau nepaisant daug žadančios pradžios, pasaulinės ekonomikos sukrėtimas kartu su dalybomis politinėje dešinėje padarė savo darbą. Juk pagaliau Valéry Giscardas d’Estaingas 1981 metais socialistams pralaimėjo jau po pirmos kadencijos.
Per pastaruosius 30 metų V. Giscardas d’Estaingas – vienintelis Prancūzijos prezidentas, neišrinktas antrai kadencijai. O dabar, pirmą kartą, prezidentavimo vieną kadenciją šmėkla grėsmingai pakibo virš dabartinio Prancūzijos lyderio Nicolas Sarkozy. Jo populiarumas nusmuko iki rekordinių žemumų. Apie 55 proc. prancūzų sako, kad po 2012 metų prezidento rinkimų valdžioje norį vėl matyti politinės kairės atstovą. Viena apklausa rodo, kad per antrąjį rinkimų turą N. Sarkozy 59 proc. prieš 41 proc. triuškinamai pralaimėtų socialistui Dominique’ui Straussui-Kahnui, kuris dabar Vašingtone vadovauja TVF.
Netgi politinę dešinę užplūdo nepasitenkinimo banga. Buvęs ministras pirmininkas Dominique’as de Villepinas į savo partiją paragino patraukti nusivylusius rinkėjus golistus. Deputatai murma prarasiantys vietas. Kai kurie paties N. Sarkozy ministrai išreiškė nerimą, kad vasarą jis paskyrė romų (čigonų) išvarymui. Jo užsienio reikalų ministras Bernardas Kouchneris, atėjęs iš kairės, svarstė atsistatydinti. Žurnalai Prancūzijoje pradėjo mirgėti tokiais straipsniais, kaip antai „2012 metų prezidento rinkimai: ar jis jau pralošė?“. Nusivylimas įsivyravo tarp N. Sarkozy šalininkų – nuo laukų ir gamyklų iki parketu klotų Paryžiaus salonų. Pasak politologo Pascalio Perrineau, regioniniuose rinkimuose kovo mėnesį jo partija paramos nebesulaukė iš 11,5 mln. rinkėjų, jį rėmusių 2007-aisiais.
Šis ruduo N. Sarkozy yra lemiamas. Rugsėjo 7 d. į gatves išėjo 1,1–2,7 mln. žmonių (priklausomai, su kuo pakalbėsite), ir po daugybės metų tai buvo didžiausias vienadienis streikas Prancūzijoje. Mokytojai, traukinių mašinistai, paštininkai, savivaldybių ir komunalinių paslaugų įmonių darbuotojai, daugybė kitų daugiausia viešojo sektoriaus darbuotojų protestuoja prieš jo planą teisėtą minimalų pensinį amžių Prancūzijoje pakelti nuo 60 iki 62 metų, taip pat mažinti darbo vietų. Greta kitų mėginimų Europoje šis pensijų planas atrodo kukliai. 2018 metais valstybiniam Prancūzijos pensijų fondui gresia 42 mlrd. eurų trūkumas, nes fondas finansuoja vienas ilgiausių pensijų Europoje (žr. 1 grafiką). Naujosios taisyklės padės užpildyti mažiau kaip du trečdalius spragos, o likusią dalį teks kompensuoti iš išlaidų bendriesiems tikslams. Dabartiniai darbuotojai tebemokės esantiems pensijoje. Dosnios išmokos lieka nepakitusios: valstybės tarnautojai gauna 75 proc. nuo paskutinių šešių mėnesių atlyginimo. Vienas asmuo iš valdžios sako, kad pensinį amžių iš tiesų reikėtų pakelti iki 65 metų.
Tačiau reforma turi simbolinę prasmę. Ji apverčia dešimtmečius trukusią prancūzišką tradiciją po truputį mažinti laiką, kurį žmonės praleidžia darbe: François Mitterrandas pensinį amžių 1983 metais sumažino nuo 65 iki 60 metų. Ir tai lemiamas išbandymas, ar N. Sarkozy sugeba laikytis tvirtai, rizikuoti nepopuliarumu dėl platesnių nacionalinių interesų ir atgauti pasitikėjimą kaip reformatorius. Nes nepaisant prastų apklausų rezultatų, N. Sarkozy dar ne galas. Šiam veikliam politikui gali pasirodyti sunku prancūzų palankumą susigrąžinti sužavėjus juos šiltumu arba simpatiškumu. Bet padaryti jiems įspūdį jis tebegali, jei sugebės palenkti buvusius rėmėjus, kurie įtaria, kad jis prarado savo ryžtą.
L’étranger
Kas sugadino prancūzų ir N. Sarkozy santykius? Pasiekus kadencijos vidurį niurzgėjimas natūralus. Du ankstesnius prezidentus Jacquesą Chiracą ir F. Mitterrandą rinkėjai apleido panašiu metu, bet abu jie laimėjo antrą kadenciją. N. Sarkozy teko tvarkytis su pasauline recesija, kuri sugniuždė augimą, o šalį prislėgė. Valstybės ombudsmenas Jeanas Paulas Delevoye šiais metais sakė, kad prancūzai yra „psichologiškai išsekę“. Tarp dviejų pastaruoju metu geriausiai parduodamų knygų – istoriniai svarstymai apie prancūzų smukimą „Mélancolie française“ ir pasakojimas apie skurdų gyvenimą viename šiauriniame Prancūzijos mieste „Le Quai d’Ouistreham“.
Bet su nusivylimu ne viskas taip paprasta. Apžvalgininkams paklausus, kodėl prancūzai nebemyli N. Sarkozy, atsakytume, kad jie niekuomet rimtai ir nemylėjo. Prancūzai N. Sarkozy kaip asmeniui simpatijos nepajuto. Apklausose rinkėjai jį vertina kaip „ryžtingą“ ir „drąsų“, bet niekuomet kaip „raminantį“ arba „artimą prancūzams“. Jie žinojo renką netipinį, normų neatitinkantį lyderį, o ne meilų globėją: to jiems pakako vadovaujant vangiam J. Chiracui. Neturintis šaknų kaime ir kurio nors elitinio Prancūzijos koledžo diplomo, nemėgstantis vyno ir dar, be to, jaučiantis silpnybę puošnumui, N. Sarkozy gerokai skyrėsi nuo savo pirmtakų. Jo mamos tėvas buvo žydas iš Salonikų, o tėvas imigravo iš Vengrijos ir kartą jam pasakė, kad „Su tokia pavarde… Prancūzijoje niekada nieko nepasieksi“.
Bet štai Prancūzijos rinkėjams nerūpėjo jo keistenybės ir silpnybės, jie matė jo hiperaktyvumą ir uolumą, paprastą norą sakyti tiesiai ir daryti ką reikia. Tai buvo veiksmažodžių, o ne tokių abstrakčių daiktavardžių kaip la gloire arba la grandeur žmogus. Prancūzams jis tiesiai pasakė, kad didelių mokesčių, didelio saugumo, mažo augimo ir mažo užimtumo modelio jie negali sau leisti neribotai ir pažadėjo „suardyti“ bet kokius ryšius su praeityje vyravusiu tuščiu pasitenkinimu. Gilumoje pakankamai prancūzų žinojo, kad kažkas ne taip, ir manė, kad jam geriausia pavyks tai pataisyti. Taigi, paprasčiausia nusivylimo priežastis, kad N. Sarkozy nesugebėjo išpildyti duotų pažadų: daugiau darbo vietų, daugiau augimo ir geresnio uždarbio.
Paprasčiausias paaiškinimas – recesija. N. Sarkozy su finansine krize tvarkėsi gerai šalyje sulaikydamas vartotojų paniką, vadovaudamas krizės deryboms Europoje ir mikliai sudarydamas skatinimo planą. Tačiau dvejojama, ar jis padarė pakankamai, idant padėtų Prancūzijos ekonomikai pereiti prie spartesnio augimo ir didesnio užimtumo, kai atsigaus pasaulio ekonomika. Prancūzijos vyriausybė išleidžia 56 proc. BVP – daugiau nei bet kuri kita euro zonos šalis, tačiau nedarbas Prancūzijoje didesnis už vidutinį (10 proc.), o jos BVP pastaruosius dešimt metų augo lėčiau nei metinis Europos vidurkis. Prancūzijos ekonomiką nuo rimtos recesijos apsaugoti padėję veiksniai, kaip antai didelės viešosios išlaidos, stipri valstybė, nedidelė priklausomybė nuo eksporto, dabar, regis, vėl kliudo augimui (žr. 2 grafiką). Finansų ministrė Christine Lagarde BVP augimo 2011 metais prognozes nuo 2,5 proc. sumažino iki 2 proc.
N. Sarkozy gali nurodyti nemažai per kadenciją įvestų naudingų reformų. Jis supaprastino darbo įstatymus, paskatino dirbti viršvalandžius, sumažino biurokratiją verslininkams ir apkarpė mokesčius. Jis nuolat didino minimalų atlyginimą, kad šis neatsiliktų nuo infliacijos, ir mėgino apriboti profsąjungų galias, darbo trikdymą per streikus. Jis padidino telekomų ir mažmenininkų konkurenciją, skyrė daugiau lėšų tyrimams ir plėtrai, apkarpė valstybinių įstaigų atlyginimus. Ch. Lagarde sako, kad ji įvykdė „80 proc.“ reformų, rekomenduotų Attali komisijos ataskaitoje dėl Prancūzijos konkurencingumo didinimo.
Viena geresnių N. Sarkozy reformų – supurtyti vidutiniškus iš centro valdomus Prancūzijos universitetus, kurių amfiteatrinės auditorijos perpildytos, teritorijos nykios, o bibliotekos nedirba savaitgaliais. Sistema rengia per daug psichologų arba sociologų, kurie atėję į darbo rinką suvokia, kad jų laipsniai beverčiai. Taigi, išskyrus teisę arba mediciną, geriausi abiturientai pašėlusiai studijuoja, kad įstotų į elitinius universitetus grandes écoles.
Tačiau šiandien 51 universitetas iš 82 sutiko su N. Sarkozy pasiūlymu įgyti autonomiją, ir dabar jie galės patys samdyti dėstytojus, nustatyti jų atlyginimus ir ieškoti privataus finansavimo. Jie surinko beveik 60 mln. eurų ir pradėjo iš užsienio namo vilioti prancūzų mokslininkus. Aukštojo mokslo ministrė Valérie Pécresse sukrėtė egalitarinę, prie valstybinio valdymo pripratusią universitetų kultūrą, priversdama juos konkuruoti dėl lėšų pastatams ir teritorijoms atnaujinti. Iš šešių pirmųjų pasirinktų universitetų (Bordo, Grenoblio, Liono, Monpeljė, Strasbūro ir Tulūzos), sostinės pasipiktinimui nė vienas nebuvo Paryžiuje. Reforma netobula: iki šiol nėra būsimų studentų atrankos. Taigi visi turintys abiturientinį baccalauréat gali registruotis kur panorėję, ir mokslų nebaigia daugiau kaip du penktadaliai pirmosios pakopos studentų. Nėra mokesčio už mokslą. Bet mestelėjęs tokias idėjas kaip konkurencija, savarankiškumas ir privatus finansavimas, N. Sarkozy pradėjo mini revoliuciją.
Likusi paveikslo dalis mažiau įkvepianti. Daugybė kitų reformų, pristatytų per audringus pirmuosius metus, nedaro to, kas žadėta. N. Sarkozy panaikino specialias pensijų taisykles, kai kuriems geležinkelio darbuotojams leidusias pensijon išeiti 55-erių, bet už tai teko sutikti su didesniu dosnumu gavėjams nustatant galutines pensijas. Pasak dviejų darbo ekonomikos specialistų Pierre’o Cahuco ir André Zylberbergo, reforma lėšų nesutaupė. N. Sarkozy supaprastino darbo įstatymus, bet 35 val. maksimalios darbo savaitės iš kodekso niekuomet neišbraukė. Dviejų lygių darbo rinka neįsileidžia pašalinių, ypač jaunimo, ir nustato iškreiptas paskatas. Didelės sąnaudos ir apsauga – darbo kodekso dydis 2 600 puslapių – atgraso darbdavius nuo nuolatinių darbo vietų kūrimo. Už darbuotojus, kurie uždirba didesnį kaip minimalų atlyginimą, įmonės mokesčiams sumoka 45 proc. nuo užmokesčio, palyginti su 13 proc. Didžiojoje Britanijoje. Etatų mažinimo taisyklės numato dosnius neapmokestinamus krepšelius, kuriuos galima derinti su iki 75 proc. atlyginimo siekiančia bedarbio pašalpa. Vadovai sako, kad ilgalaikius darbuotojus tai skatina stengtis būti atleistais.
Nuviliantis meniu
Dirbdamas N. Sarkozy priėmė blogų sprendimų. Atsisakė gerų idėjų (mažesnio taksi ir vaistininkystės reguliavimo) politinį kapitalą švaistydamas blogoms (jo planas atsisakyti teismo tardytojų). Kiti sprendimai buvo kvaili. Vienas jų – PVM restoranuose sumažinti iki 5,5 proc., ir tam reikėjo aršiai kovoti su Europos Komisija, o mokesčių mokėtojams tai kainuoja 2,4 mlrd. eurų per metus. Iš restoranų už tai pareikalauta sumažinti kainas tik septyniems meniu nurodytiems patiekalams – tik pusė netgi šias sumažino. Žiūrinėdami brangokus plats du jour, pietautojai jaučiasi apvogti.
Tam tikra prasme N. Sarkozy teko nusileisti, kad situacija pajudėtų. Prancūzijos teatrinių gatvės protestų tradicija sena, ir ji sutramdo net labiausiai į reformas linkusį politiką. 1995 metais, kai Alainas Juppé buvo J. Chiraco ministras pirmininkas, po savaites trukusių streikų jis buvo priverstas atsisakyti pensijų reformos. Politine prasme N. Sarkozy taip pat reikėjo imtis ryžtingų veiksmų pažaboti nesaikingą išlaidavimą. Prancūzai jautė, ir ne be pagrindo, kad be jokios jų kaltės kyla rizika jų darbo vietoms ir santaupoms, kai bankininkai į kišenes dedasi didžiulius priedus, nors jų bankų pelnas smunka.
Bet energingasis N. Sarkozy taip greitai susižavėjo savo naujuoju polinkiu kritikuoti rizikos draudimo fondus ir kaltinti mažų mokesčių jurisdikcijas, kad pasidarė sunku suprasti, kur politinis gestas, o kur nuoširdūs įsitikinimai. Žmogus, kuris prancūzus ragino susitaikyti su globalizacija, vėliau paskelbė, kad „laisvajam (laissez-faire) kapitalizmui galas“. Žmogus, kuris prancūzų maldavo liautis atakavus gerovės kūrimą, vėliau prisiekė pasieksiąs, kad prancūzų automobilių gamintojai transporto priemonių Prancūzijos rinkai nebegamintų pigiose šalyse.
N. Sarkozy įvykdytos reformos didina Prancūzijos konkurencingumą. (Scanpix nuotr.)
Jo rinkėjai gerokai sumišo. Ar jis nori modernizuoti prancūzų socialinį modelį, ar jį sutvirtinti? Ar jis nori padidinti Prancūzijos konkurencingumą, ar konkurenciją apriboti? Ar jis nori grįžti prie išpūsto valstybės aparato, ar prie kolbertistinio intervencionizmo? Į šiuos klausimus ne ką lengviau atsakyti dabar, kai N. Sarkozy pavėluotai sutiko su taupymo planu, kuriuo siekiama vyriausybės biudžeto deficitą sumažinti nuo 8 proc. šiais metais iki 6 proc. kitais. Dabar darbininkų šalininkas galanda kirvį ir kapoja darbo vietas mokyklose, ligoninėse ir policijoje.
„Pusė jo darbų buvo protingi, – daro išvadą kadaise N. Sarkozy dirbęs ekonomistas Jacquesas Delpla, – o kita pusė arba blogai padaryti, arba apskritai nepadaryti.“ Išsekusias ambicijas rodo tai, kad, anot prezidento padėjėjų, po pensijų reformos nebėra parengtų jokių didelių planų. „Kitais metais, – sako vienas, – gerinsime arba dailinsime esamas reformas nepradėdami nieko naujo.“
Amžino judėjimo pavojai
Stebėti N. Sarkozy iš arti – it stebėti amžinai judantį mechanizmą. Nuobodžiaudamas jis vaikšto į kabinetus ir trypčioja kojomis. Keturis kartus per savaitę jis zigzagais apvažiuoja šalį, užsukdamas į ligonines, gamyklas arba ūkius. Dramaturgė Yasmina Reza jo nekantrumą apibūdino kaip troškimą kaip nors „kovoti su bėgančiu laiku“. N. Sarkozy – skubantis žmogus. Tačiau po trejų metų prezidentavimo rinkėjams pradeda suktis galva. Kadaise toks braižas stulbino, dabar dažnai kelia nerimą.
Karštligiška veiklos žmogaus maniera nėra vien tik išorės reikalas. Tai ir naudojimasis galiomis, ir prezidento institucijos Prancūzijoje prigimtis. Prezidentas tradiciškai vadovavo tik užsienio ir gynybos politikai. O štai N. Sarkozy kišosi visur: nuo taksi skaičiaus Paryžiaus gatvėse iki prancūzų nacionalinės futbolo komandos aikštingumo. Visus aukščiausius sprendimus priima uždara patarėjų komanda, dirbanti prezidentūroje Eliziejaus rūmuose. Ministrai laikomi už trumpo pavadėlio.
Sukaupus tiek galių kyla rizika. Pavyzdžiui, N. Sarkozy negali pasinaudoti ta gerai žinoma prancūziška gudrybe kam nors nepavykus kaltinti savo ministrą pirmininką François Filloną. Išties F. Fillonui apklausose sekasi kur kas geriau nei jo viršininkui. Be to, N. Sarkozy dėl to perdėtai įsivaizduoja, ką galįs padaryti, bet perdėjimui paaiškėjus gresia nusivylimas. Štai jis pažadėjo plieno gamintojui „Arcelor-Mittal“ neleisti uždaryti dalies gamyklos Rytų Prancūzijoje, o ji vis tiek buvo uždaryta, ir dėl to prarastos 575 darbo vietos. Dėl jo nesugebėjimo deleguoti užduočių Eliziejaus rūmuose susidarė klaninė atmosfera, ir patarėjai nesiryžta N. Sarkozy, kurio temperamentas bauginantis, pasakyti, kad jis klysta. „Su juo labai sunku kalbėtis kaip su lygiu“, – komentuoja vienas senas draugas.
Dėl to buvo stulbinamai klaidingų vertinimų. Pernai N. Sarkozy nesuvokė, kokia nepotizmo apraiška atrodė jo studento sūnaus Jeano Sarkozy mėginimas kandidatuoti į agentūros, prižiūrinčios Paryžiaus verslo rajoną La Défense, prezidento postą. Vienas ministro pavaduotojas iki šiol neatleistas, nors prisipažino naudojęs du valdiškus būstus. Dar vienas 116,5 tūkst. eurų mokesčių mokėtojų pinigų išleido kelionei privačiu lėktuvu į Karibuose vykusią konferenciją dėl pagalbos (šis jau atsistatydino). O kitas į išlaidas nurašė 12 tūkst. eurų už Kubos cigarus (jis irgi išėjo iš darbo).
O baisiausia, kad pensijų ministras Ericas Woerthas tebėra poste, nepaisant interesų konflikto, susijusio su Bettencourt afera. Tai tebevykstanti dinastinė teismo byla, kurios centre yra milijardierė „L’Oréal“ kosmetinės imperijos paveldėtoja Liliane Bettencourt ir kurioje nagrinėjami įtarimai dėl neteisėtai finansuotos N. Sarkozy UMP partijos ir mokesčių vengimo. E. Woerthas anksčiau buvo biudžeto ministras. Jis ėmėsi griežtų žygių prieš mokesčių vengimą, kai jo žmona Florence dirbo L. Bettencourt turto valdytoja (dabar jau atsistatydino). Be to, jis buvo UMP iždininkas tuo metu, kai Bettencourt’ų šeima rėmė partiją. E. ir F. Woerthai neigia darę ką nors blogo. Bet aferos kvapas nekoks.
Kai viskas taip netvirta, N. Sarkozy atrodo ypač linkęs imtis ekstremalių priemonių pagerinti savo padėtį. Šią vasarą santykinai nedidelę nelegalių romų problemą jis pavertė nacionaline drama spartindamas išsiuntimą, uždarydamas nelegalias stovyklas ir atrodydamas šiek tiek ksenofobiškas. Be to, jis keičia įstatymą, numatydamas teisę atimti pilietybę iš tų natūralizuotų piliečių, kurie sąmoningai sukėlė pavojų policijos pareigūno gyvybei. Abu ėjimai, kuriuos, kaip rodo apklausos, palaiko rinkėjai, atrodo it gudrybė palenkti kraštutinius dešiniuosius ir jaukas visuomenės dėmesį nukreipti nuo jo ne itin sėkmingos politikos nusikalstamumo ir skurdžių priemiesčių atžvilgiu. Nes nepaisant pažado imtis ko nors panašaus į Maršalo planą, gausiai imigrantų apgyvendintus rajonus, supančius Prancūzijos miestus, tebenuodija aukšto nedarbo, narkotikų prekybos ir pasipiktinimo mišinys.
N. Sarkozy problemą politinis komentatorius Nicolas Baverezas susumuoja pagal „transgresiją“. Jo teigimu, prancūzai išties norėjo lyderio, kuris viską supurtytų, bet jis nuėjo per toli ir ne tais keliais, paliesdamas šventus prezidentavimo aspektus: pareigų orumą, pagarbą parlamentui ir teismų nepriklausomybę, privataus ir viešojo gyvenimo atskyrimą. Klubą primenantys ryšiai tarp Eliziejaus rūmų, tam tikrų verslo ir žiniasklaidos vadovų ir netgi teismų sistemos kelia nerimą. Šalyje, kur viešasis gyvenimas paprastai baigdavosi ties miegamojo durimis, daugelį prancūzų liūdina viešai girdimi prezidento patarėjų komentarai apie jo santuokos su Carla Bruni padėtį. Niekas nenori grįžti prie ankstesnio veidmainiškumo. Bet prezidento pareigų aureolė blunka.
Artėjant 2012 metams
Ilgainiui dalis N. Sarkozy sukelto judėjimo Prancūziją turėtų stumtelėti iš jos komforto zonos. Pavyzdžiui, gali būti, kad nedidelė universitetų grupė studentams pasiūlys realią grandes écoles alternatyvą. Kad ir kiek trūkumų turėtų, N. Sarkozy nuveikė daugiau nei J. Chiracas kada mėgino. O dėl audringo prancūzų charakterio tai nėra lengva. Iš viso 93 proc. respondentų Prancūzijoje sako manantys, kad jų bendrapiliečiai labai daug dejuoja.
Tačiau Prancūzija nebėra tokia, kokiai vadovavo A. Juppé. Daugybė rinkėjų suvokia negalintys amžinai nepaisyti demografinių ir ekonominių dėsnių. Nors 70 proc. sakė streikininkus palaiką, 53 proc. taip pat sutiko, kad padidintas pensinis amžius yra „priimtinas“. Neturintys viešojo sektoriaus darbo vietų apsaugos nebesijaučia linkę paremti tokią apsaugą turinčių siekius.
Politikoje N. Sarkozy sukasi daugiau kaip 30 metų ir su nesena istorija yra susipažinęs artimai. Prezidento Giscardo d’ Estaingo ministras pirmininkas 1976 metais netikėtai atsistatydino ir įkūrė savo partiją. Tas ambicingas žmogus buvo J. Chiracas, o partija – tai paveldėtoji N. Sarkozy. Šis ėjimas suskaldė dešinę ir sužlugdė V. Giscardo d’Estaingo šansus laimėti rinkimus antrai kadencijai. Norėdamas išvengti panašaus likimo, N. Sarkozy žino, kad jam reikia atgauti pasitikėjimą ir padėties kontrolę. Tvirtai laikydamasis pensijų reformos daug draugų jis gal ir neįgis. Bet nepavykus jis praras tuos, kuriuos turi.
